Сара Шепард - Mielos mažos melagės

Ji vėl įjungė televizorių, nors labiau norėjo su kuo nors pasišnekėti… apie policiją, apie paslaptingąjį E, o labiausiai – apie Elison. Šonas netiko dėl akivaizdžių priežasčių. Jos mama, kuri dabar kaip tik buvo pasimatyme, netiko visiškai. Po vakarykščio sąmyšio policijos nuovadoje Vaildenas paliepė Hanai ir jos mamai grįžti namo; jie sutvarkysią reikalus vėliau, nes dabar policija turinti pasirūpinti svarbesniais dalykais. Nei Hana, nei mama nenutuokė, kas atsitiko nuovadoje, buvo aišku tik tiek, kad tai susiję su žmogžudyste.

Važiuodama namo ponia Marin, užuot priekaištavusi Hanai – ak, kaip baisu, automobilio vagystė ir vairavimas išgėrus , – pasakė „viską sutvarkysianti“. Hana neturėjo žalio supratimo, ką tai reiškia. Pernai mokinių susitikime su policijos pareigūnais vienas jų kalbėjo apie visišką nepakantumą išgėrusiems vairuotojams, kurie dar neturi dvidešimt vienerių. Tuo metu Hana atkreipė į jį dėmesį tik dėl to, kad atrodė seksualus, bet dabar jo žodžiai jai kėlė nerimą.

Ir Mona pasikliauti negalima. Ji vis dar buvo golfo turnyre Floridoje. Jiedvi trumpai pasikalbėjo telefonu, ir Mona prisipažino, kad policija skambino jai dėl Šono automobilio, bet ji apsimetė kvailele, pasakė visą vakarą su Hana buvusi pobūvyje. Tai kalei pasisekė: policija turėjo „Wawos“ apsaugos kamera nufilmuotą jos galvos vaizdą iš nugaros, bet ne veidą, nes ji buvo užsimaukšlinusi tą bjaurią vairuotojo kepuraitę. Tai buvo vakar, kai Hana grįžo iš policijos nuovados. O šiandien su Mona ji dar nesikalbėjo, jos dar nebuvo kalbėjusios apie Elison suradimą.

Ir dar tas… E. Jeigu E – Elison, ar E dabar išnyks? Tačiau policija tvirtina, kad Elison mirusi jau keletą metų…

Perbėgant televizijos programą ir svarstant, ką čia pasižiūrėjus, Hanos akių vokai pabrinko nuo ašarų; gal jai paskambinti tėčiui – ši naujiena turėjo nuskambėti ir Anapolio žiniose. O gal jis jai skambino? Ji paėmė apmirusį telefoną, patikrino, ar jis vis dar veikia.

Hana atsiduso. Didžiausia problema būnant geriausia Monos drauge ta, kad jos neturi kitų draugų. Žiūrėdama televizijos reportažus apie Elison, Hana prisiminė senąsias savo drauges. Jos buvo išgyvenusios sunkių, sudėtingų akimirkų, tačiau dažnai būdavo ir labai linksma. Ankstesniame gyvenime jos visos dabar būtų drauge, prisimintų Elison, juoktųsi drauge ir ašarotų. Tačiau dabartyje yra per daug nutolusios viena nuo kitos.

Jos išsiskyrė dėl svarių priežasčių – reikalai pradėjo blogėti dar prieš dingstant Elison. Iš pradžių, kai jos užsiėmė labdaringa veikla, viskas buvo puiku. Tačiau vėliau, po Dženos Atvejo, ėmė augti įtampa. Visos labai bijojo, kad tai, kas nutiko Dženai, gali būti susieta su jomis. Hana prisiminė, kaip ji krūpčiodavo, kai važiuojant autobusu pro šalį kita kryptimi pralėkdavo policijos automobilis. Vėliau, žiemą ir pavasarį, visos pokalbių temos staiga išseko. Kuri nors imdavo šnypšti: „Šššš!“, o paskui visos pasinėrė į nemalonią tylą.

Vienuoliktos valandos žinios pasibaigė ir prasidėjo „Simpsonai“. Hana paėmė telefoną. Ji vis dar prisiminė Spenserės numerį; ko gero, dar ne per vėlu skambinti. Nuspaudus antrąjį skaičių, ji pakėlė galvą, jos „Tiffany“ auskarai skambtelėjo. Prie durų kažkas krebždėjo.

Dotas, gulėjęs jai prie kojų, pakėlė galvą ir suurzgė. Hana pastatė traškučių dubenį ant stalelio ir atsistojo.

Ar tai… E?

Virpančiais keliais ji nusėlino į koridorių. Prie užpakalinių durų buvo matyti ilgi, tamsūs šešėliai, o krebždesys tapo garsesnis.

– O Dieve, – sušnabždėjo Hana, jos smakras ėmė tirtėti. Kažkas bandė įsibrauti į vidų!

Hana apsižvalgė. Koridoriuje ant stalelio stovėjo apvali nefritinė prespapjė. Ji svėrė ne daugiau kaip dvidešimt svarų. Hana paėmė ją ir nedrąsiai žengė tris žingsnius virtuvės pusėn.

Staiga durys triukšmingai atsivėrė. Hana atšoko. Klupčiodama vidun įsvirduliavo moteris. Jos skoningas pilkas klostytas sijonas buvo sustumtas ant juosmens. Hana iškėlė prespapjė, pasirengusi sviesti.

Ir tik tada pamatė, kad tai – jos mama.

Ponia Marin atsitrenkė į telefono stalelį tarsi būtų girta. Kažkoks vaikinas jai už nugaros mėgino atsegt sijoną ir tuo pat metu ją bučiavo. Hana išplėtė akis.

Darenas Vaildenas. Ponas Balandis.

Tai štai ką reiškė mamos „aš sutvarkysiu“.

Hanai suspaudė skrandį. Be abejo, ji atrodė šiek tiek beprotiškai, rankoje tvirtai suspaudusi prespapjė. Ponios Marin akys ilgokai žvelgė į Haną, tačiau ji neatstūmė Vaildeno.

Jos žvilgsnis tarsi sakė: Aš tai darau dėl tavęs .

34

Kaip netikėta sutikti tave čia

Pirmadienio rytą, užuot sėdėjusi pirmojoje biologijos pamokoje, Emilija stovėjo šalia savo tėvų erdvioje, marmuro plokštėmis išklotoje Rouzvudo abatijos navoje. Ji buvo įsispraudusi į juodą nepatogų ir per trumpą klostytą „Gap“ sijoną, kurį surado užkištą spintoje, ir mėgino šypsotis. Ponia Dilaurentis stovėjo prie durų, ji vilkėjo suknele uždaru kaklu, avėjo aukštakulnius batelius, į ausis buvo įsivėrusi auskarus su mažyčiais gėlavandeniais perlais. Ji priėjo prie Emilijos ir stipriai apkabino.

– Ak, Emilija, – sukūkčiojo ponia Dilaurentis.

– Labai užjaučiu, – sušnabždėjo Emilija, ir jai akys sudrėko. Ponia Dilaurentis kvepinosi vis dar tais pačiais „Coco Chanel“ kvepalais. Tai iš karto sužadino krūvą įvairiausių prisiminimų: jos daugybę sykių važiuodavo su ponios „Infiniti“ į prekybos ir pramogų centrą, sėlindavo į jos vonios kambarį, kad pasivogtų dietinių piliulių svoriui mesti ir paeksperimentuotų su jos „La Prairie“ makiažu, lankydavosi jos didžiulėje drabužinėje ir matuodavosi seksualias antro dydžio juodas vakarines „Dior“ sukneles.

Kiti Rouzvudo vaikai plūdo pro šalį, ieškodami laisvos vietos mediniuose klauptuose aukštomis atkaltėmis. Emilija nenumanė, ko tikėtis pamaldose Elison atminti. Abatija kvepėjo smilkalais ir mediena. Paprastos cilindro formos lempos kabojo virš galvų, o altorius buvo apkaišytas daugybe baltų tulpių. Tulpės buvo mėgstamiausios Elison gėlės. Emilija prisiminė, kaip Elė kiekvienais metais padėdavo mamai sodinti jas eilėmis kieme priešais namą.

Galiausiai Elison mama atsitraukė ir nusišluostė akis.

– Norėčiau, kad tu atsisėstum priekyje su kitomis Elės draugėmis. Ar neprieštarausi, Ketlina?

Emilijos mama linktelėjo.

– Žinoma.

Jiedviem žingsniuojant takeliu tarp klauptų, Emilija girdėjo kiekvieną ponios Dilaurentis kulniukų kaukštelėjimą ir didelių savo batų šliurenimą. Staiga ji susivokė, kodėl yra čia. Elė mirusi .

Emilija sugriebė ponią Dilaurentis už rankos.

– O Dieve. – Jos regėjimo laukas susitraukė, ausyse ėmė gausti: „Vaaaah“ – pirmas požymis, kad ji gali nualpti.

Ponia Dilaurentis prilaikė ją.

– Viskas gerai. Eikš. Sėskis čia.

Emilija apsvaigusi įsmuko į klauptus.

– Įsprausk galvą tarp kojų, – išgirdo ji pažįstamą balsą.

Paskui kitas pažįstamas balsas karktelėjo:

– Gal gali garsiau, kad visi vaikinai girdėtų?

Emilija pakėlė akis. Šalia jos sėdėjo Arija ir Hana. Arija vilkėjo mėlynos, violetinės ir ryškiai raudonos spalvų dryžuotą medvilninę suknelę atviru kaklu, tamsiai mėlyną aksominį švarkelį, avėjo kaubojiškus batus. Arija elgėsi kaip ir anksčiau – ji priklausė tokiai žmonių grupei, kurie mano, kad spalvotų drabužių vilkėjimas per laidotuves išaukština gyvenimą. Kita vertus, Hana vilkėjo per trumpą juodą suknelę su V formos iškirpte ir mūvėjo seksualias kojines.