Сара Шепард - Mielos mažos melagės

Ji spoksojo į „Modrian“ mobilųjį telefoną, kurį pernai pirko Filadelfijos Meno muziejuje. Paskui išgirdo caktelėjimą. Ir dar sykį.

Cakt.

Garsas sklido iš labai arti. Lyg ir nuo lango pusės. Kai kažkas dar sykį atsimušė į stiklą, Spenserė atsigręžė. Kažkas mėtė akmenukus.

E?

Kai į stiklą caktelėjo dar vienas akmenukas, ji nuėjo prie lango ir aiktelėjo. Ant pievelės stovėjo Vrenas. Mėlynos ir raudonos policijos švyturėlių šviesos metė jam ant veido dryžuotus šešėlius. Pamatęs Spenserę, Vrenas išsišiepė ligi ausų. Ji nedelsdama nudundėjo laiptais, nesirūpindama, kad jos plaukai klaikūs ir kad mūvi padažu aptaškytas „Kate Spade“ pižamines kelnes. Kai išėjo pro duris, Vrenas atbėgo jai priešais. Tuojau pat apkabino ją ir pabučiavo netvarkingus plaukus.

– Tu neturėtum čia būti, – sumurmėjo ji.

– Žinau.

Jis kiek atsitraukė.

– Bet aš mačiau išvažiuojančius tavo tėvus, taigi…

Ji perbraukė delnu jam per švelnius plaukus. Vrenas atrodė išsekęs. Gal praėjusią naktį jam teko miegoti ankštoje „Toyotoje“?

– Iš kur žinojai, kad būsiu savo senajame miegamajame?

Jis gūžtelėjo pečiais.

– Nuojauta. Be to, lyg ir mačiau tavo veidą lange. Norėjau ateiti anksčiau, bet čia buvo… visa tai.

Jis mostelėjo į policijos automobilius prie gretimo namo ir kur pakliūva stovinčius naujienų furgonus.

– Tau viskas gerai?

– Taip, – atsakė Spenserė. Ji palenkė galvą prie Vreno burnos ir sukando suskeldėjusią lūpą, kad nepravirktų. – O tau?

– Man? Žinoma.

– Ar turi kur gyventi?

– Galiu miegoti ant draugų sofos, kol ką nors susirasiu. Nieko tokio.

O, kad ir Spenserė galėtų miegoti ant draugų sofos. Paskui ji staiga susigriebė.

– Ar tarp jūsų su Melisa viskas baigta?

Vrenas suėmė delnais jai veidą ir atsiduso.

– Žinoma, – ištarė švelniai. – Dėl gana akivaizdžios priežasties. Su Melisa nebuvo taip, kaip…

Jis nutilo, bet Spenserė vylėsi supratusi, ką jis ketino pasakyti. „ Nebuvo taip, kaip su tavimi. “ Ji nusišypsojo ir vėl padėjo galvą jam ant krūtinės. Jo širdis tukseno jos ausyje.

Ji žvilgtelėjo į Dilaurenčių namą. Ant šaligatvio bortelio kažkas pradėjo statyti Elison atminimo šventyklėlę, pridėjo nuotraukų ir žvakių su Švenčiausiosios Mergelės Marijos atvaizdu. Buvo matyti iš raidžių su magnetukais sudėliotas vardas „ELĖ“. Spenserė irgi jau nunešė nuotrauką su besišypsančia Ele, vilkinčia aptemptus mėlynus „Von Dutch“ marškinėlius trumpomis rankovėmis bei naujus „Sevens“ džinsus ir pliaukšinčia sau per užpakaliuką. Ji prisiminė, kad ši nuotrauka buvo padaryta, kai jos buvo šeštokės, mokykloje vyko Žiemos šokių vakaras. Jos, visos penkios, šnipinėjo Melisą, nes Ijanas turėjo ją paimti iš namų. Spenserė net ėmė žagsėti nuo juoko, kai Melisa, norėdama labai įspūdingai peržengti slenkstį, slystelėjo ir pargriuvo ant Hastingsų paradinio takelio tiesiai priešais išnuomotą neskoningą „Hummer“ limuziną. Tai, ko gero, buvo jų paskutinis tikrai linksmas, nerūpestingas atsiminimas. Netrukus po to nutiko Dženos Atvejis. Spenserė žvilgtelėjo į Tobio ir Dženos namą. Kaip įprastai, jų nebuvo namie, tačiau vien nuo vaizdo Spenserę nukrėsdavo šiurpas.

Kai ji plona blyškiaode ranka nusišluostė akis, pamatė pro šalį lėtai važiuojantį naujienų furgoną, prie vairo sėdintis vaikinukas su raudona beisbolo komandos „Phillies“ kepuraite spoksojo į ją. Ji susigūžė. Dabar visiškai netinkamas metas patekti į televizijos ekranus, kur ji būtų pristatoma kaip emocinga mergaitė, patyrusi nervinę krizę.

– Geriau jau eik, – šnipštelėjo ji ir atsisuko į Vreną. – Čia tikras beprotnamis. O ir tėvai bet kada gali grįžti.

– Gerai. – Jis kilstelėjo jos galvą. – Bet mes ir vėl pasimatysim, tiesa?

Spenserė nurijo seiles ir pamėgino nusišypsoti. Vrenas pasilenkė ir pabučiavo ją, vieną delną uždėjęs jai ant kaklo, o kitą – ant vietos apatinėje nugaros dalyje, kur nuo penktadienio pragariškai skaudėjo.

Spenserė ištrūko jam iš glėbio.

– Aš nė neturiu tavo telefono numerio.

– Nesijaudink, – sušnabždėjo Vrenas. – Aš tau paskambinsiu.

Spenserė kurį laiką stovėjo didelio kiemo pakraštyje žiūrėdama į Vreną, žingsniuojantį prie savo automobilio. Kai jis nuvažiavo, akis vėl nutvilkė ašaros. O, kad ji galėtų pasikalbėti su kuo nors – kuo nors, kas nebuvo jos ištrėmęs iš namų. Ji vėl žvilgtelėjo į Elei skirtą šventyklėlę. O kaip jos senosios draugės susidorojo su šia naujiena?

Kai Vreno automobilis pasiekė gatvės galą, Spenserė pamatė dar vieną automobilį su įjungtais žibintais. Ji pašiurpo. Gal tai jos tėvai? Ar jie pastebėjo Vreną?

Šviesos lėtai prisiartino. Staiga Spenserė suprato, kas tai. Dangus buvo tamsiai rausvas, tačiau ji vis dėlto įžvelgė ilgokus Endriaus Kempbelo plaukus.

Ji aiktelėjo ir pasislėpė tarp mamos rožių krūmų. Endrius lėtai sustabdė savo „Mini“ prie jos pašto dėžės, atidarė ją, kažką įkišo ir tvarkingai uždarė. Paskui nuvažiavo.

Palaukusi, kol jis dingo, ji metėsi prie kelkraščio ir trūktelėjusi atidarė pašto dėžutę. Endrius buvo jai palikęs perlenktą popieriaus lapą.

Sveika, Spensere. Nežinau, ar tu atsakinėji į skambučius. Man labai gaila dėl Elison. Tikiuosi, mano antklodė vakar tau padėjo. – Endrius.

Ji pasisuko į keliuką ir vis skaitė ir skaitė raštelį. Spoksojo į pasvirusią berniukišką rašyseną. Antklodė? Kokia antklodė?

Ir galiausiai suprato. Jai pagelbėjęs vaikinas buvo Endrius.

Ji sugniaužė delne raštelį ir vėl pradėjo kūkčioti.

33

Rouzvudo geriausieji

„Policija atnaujino Dilaurenčių bylą, ir dabar apklausia liudytojus, – pranešė vienuoliktos valandos žinių reporterė. – Dilaurenčių šeimai, dabar gyvenančiai Merilande, teks iš naujo patirti tai, ką norėjo užmiršti. Šį sykį tiek žinių.“

Reporterė elgėsi kaip dramos karalienė, piktai pagalvojo Hana, grūsdama į burną dar vieną „Cheez-Its“ traškučių saują. Tiktai naujienose sugebama baisią istoriją padaryti dar blogesnę. Kamera teberodė vadinamąją Elės šventyklėlę, žvakes, pliušinius žaisliukus, nuvytusias gėles, kurių žmonės, be jokios abejonės, priskynė kaimyniniuose soduose, mėgstamiausius Elės saldumynus zefyrus ir, žinoma, nuotraukas.

Paskui kamera peršoko prie Elison motinos, kurios Hana jau senokai nebuvo mačiusi. Nors ir ašarotu veidu, ponia Dilaurentis atrodė puikiai – į akis krito vešli šukuosena ir kabantys auskarai.

„Mes nusprendėme užsakyti mišias už Elison Rouzvude, čia buvo vieninteliai jos namai, – valdydamasi pasakė ponia Dilaurentis. – Norėtume padėkoti už ilgalaikę paramą tiems, kurie padėjo ieškoti mūsų dukters prieš trejetą metų.“

Ekrane vėl pasirodė reporterė.

„Mišios už mirusiąją vyks Rouzvudo abatijoje ir bus atviros lankytojams.“

Hana išjungė televizorių. Buvo sekmadienio vakaras. Ji sėdėjo svetainėje ant sofos vilkėdama nudėvėtus „C & C“ marškinėlius ir užsimovusi vyriškas „Calvin Klein“ trumpikes, kurias buvo nudžiovusi iš viršutinio Šono stalčiaus. Jos ilgi rudi plaukai buvo netvarkingai išdrikę aplink veidą lyg šiaudai, be to, ji buvo visiškai tikra, kad ant kaktos išdygo spuogas. Sterblėje laikė didelį dubenį traškučių, tuščias batonėlio „Klondike“ popierėlis gulėjo suglamžytas ant kavos stalelio, prie šono stirksojo raudonojo vyno butelis. Ji visą vakarą stengėsi neryti, tačiau, tenka pripažinti, valia šiandien nebuvo labai stipri.