Сара Шепард - Mielos mažos melagės

– Brangioji, gal galėtum pasislinkti?

Prie jos stovėjo ponia Dilaurentis ir Spenserė Hastings, vilkinti juodą kostiumėlį ir avinti bekulnius batelius.

– Sveikutės, – pasisveikino su visomis Spenserė žemu švelniu balsu, kurio Emilija buvo pasiilgusi. Ji atsisėdo šalia Emilijos.

– Ką gi, štai ir vėl susitikome, – nusišypsojo Arija.

Visos tylėjo. Emilija vogčiomis akies krašteliu nužvelgė jas visas. Arija sukiojo sidabrinį žiedelį ant nykščio, Hana grabaliojo savo rankinėje, o Spenserė sėdėjo ramiai ir žiūrėjo į altorių.

– Vargšė Elė, – sumurmėjo Spenserė.

Keletą minučių merginos sėdėjo nuščiuvusios. Emilija laužė galvą, ką čia joms pasakyti. Jai ausyse vėl ėmė gausti tas nemalonus „vaaaah“.

Ji atsisuko, norėdama minioje susirasti Mają, bet žvilgsnis įsmigo į Beną. Jis sėdėjo antroje nuo galo eilėje šalia plaukimo komandos draugų. Emilija pakėlė ranką ir jam pamojavo. Juk, palyginti su Elison mirtimi, pobūvio nuotykiai tebuvo menkniekis.

Tačiau, užuot jai pamojavęs, Benas tik dėbtelėjo ir kietai sučiaupė lūpas. Paskui nusuko akis.

Gerai.

Emilija nusigręžė nuo jo. Įniršis plūstelėjo gyslomis. Mano geriausia draugė ką tik buvo surasta nužudyta , norėjo surikti ji. Ir mes juk bažnyčioje, dėl Dievo meilės! O kaipgi atleidimas?

Galiausiai ji įsižeidė. Ir nebenorėjo pas jį grįžti. Nė trupučiuko.

Arija patapšnojo jai per koją.

– Ar gerai jautiesi po šeštadienio ryto? Turiu galvoje, tada dar nežinojai, tiesa?

– Ne, tai buvo kas kita, bet man viskas gerai, – atsakė Emilija, nors tai buvo netiesa.

– Spensere. – Hana staiga pakėlė galvą. – Aš, hm, neseniai mačiau tave prekybos centre.

Spenserė žvilgtelėjo į Haną.

– Tikrai?

– Tu buvai… tu ėjai į „Kate Spade“ parduotuvę. – Hana nudelbė akis. – Net nežinau. Norėjau pasisveikinti. Tačiau… hm… džiaugiuosi, kad nebeužsisakinėji tų rankinių iš Niujorko. – Ji nuleido galvą ir nuraudo, tarsi būtų per daug pasakiusi.

Emilija nustebo – ji jau seniai nebuvo mačiusi Hanos taip elgiantis.

Spenserė suraukė kaktą. Paskui jos veidu nuslinko skausmingas liūdesio šešėlis. Ji sunkiai nurijo seiles ir nudūrė akis.

– Ačiū, – tyliai sumurmėjo. Jos pečiai ėmė tirtėti ir ji stipriai užsimerkė. Emilija taip pat pajuto, kad gerklėje tvenkiasi gumulas. Tiesą sakant, ji dar nebuvo mačiusi Spenserės verkiančios.

Arija uždėjo ranką Spenserei ant peties.

– Viskas gerai, – ištarė ji.

– Atleiskit, – išlemeno Spenserė, rankove šluostydamasi akis. – Aš tik… – Ji žvilgtelėjo į drauges ir pravirko dar smarkiau.

Emilija apkabino ją. Buvo kiek nepatogu, tačiau Spenserė spustelėjo jai ranką, vadinasi, pamanė Emilija, įvertino jos pastangas.

Kai jos vėl atsisėdo tiesiai, Hana iš rankinės išsitraukė mažą sidabrinę gertuvę ir ištiesė Emilijai, kad ši perduotų Spenserei.

– Imk, – sušnabždėjo ji.

Nė nepauosčiusi ar paklaususi, kas tai, Spenserė trūktelėjo didelį gurkšnį. Susiraukė, tačiau padėkojo:

– Ačiū.

Ji grąžino gertuvę Hanai, ši nugėrė ir ištiesė ją Emilijai. Emilija paragavo gurkšnelį. Gėrimas nudegino krūtinę. Paskui perdavė gertuvę Arijai. Prieš gerdama, Arija truktelėjo Spenserę už rankovės.

– Tai irgi turėtų pataisyti tau nuotaiką. – Arija nusmaukė suknelę nuo peties ir parodė baltos liemenėlės megztą petnešėlę. Emilija akimoju atpažino: septintoje klasėje Arija visoms mergaitėms buvo numezgusi storas vilnones liemenėles. – Užsisegiau ją seniems laikams atminti, – sušnabždėjo Arija. – Po galais, kaip nuo jos niežti odą.

Spenserė prunkštelėjo.

– O Dieve!

– Atrodai velniškai trenkta, – išsišiepusi pridūrė Hana.

– Atsimeni, aš negalėjau dėvėti savosios, – įsiterpė Emilija. – Mama manė, kad ji per daug seksuali!

– Taip, – sukikeno Spenserė. – Jeigu savo papų kasymą visą dieną gali vadinti seksualiu.

Merginos suprunkštė. Staiga suzvimbė Arijos telefonas. Ji ištraukė jį iš rankinės ir žvilgtelėjo į ekraną.

Pajutusi, kad visos žiūri į ją, Arija pakėlė akis.

– Kas nutiko?

Hana sukinėjo savo apyrankę.

– Ar tu… hm… ką tik gavai žinutę?

– Taip. O ką?

– Kas atsiuntė?

– Mama, – lėtai atsakė Arija. – Kodėl klausi?

Žemi vargonų garsai ėmė ristis per bažnyčią. Keletas vaikų, sėdinčių už jų, tyliai sučeženo kojomis. Spenserė nervingai žvilgtelėjo į Emiliją. Emilijai širdis ėmė daužytis.

– Tiek to, – pasakė Hana. – Tiesiog smalsu.

Arija apsilaižė lūpas.

– Palauk. Rimtai. Kodėl klausi?

Hanos Adomo obuolys šoktelėjo aukštyn – ji nervingai nurijo seiles.

– Aš… aš tiesiog pamaniau, galbūt ir tau nutiko kas nors keisto.

Arija iš nuostabos net išsižiojo.

– Kas nors keisto – per švelniai pasakyta.

Emilija suėmė save rankomis.

– Palaukit. Merginos, jums taip pat? – sušnabždėjo Spenserė.

Hana linktelėjo.

– Žinutės?

– Elektroniniai laiškai, – atsakė Spenserė.

– Apie tai, kas… nutiko septintoje klasėje? – sušnabždėjo Arija.

– Ar jūs rimtai? – cyptelėjo Emilija.

Draugės spoksojo viena į kitą. Tačiau nespėjus ištarti žodžio, erdvę užpildė niūrūs vargonų garsai.

Emilija apsižvalgė. Grupė žmonių lėtai žingsniavo centriniu taku. Tai buvo Elės mama ir tėtis, jos brolis, seneliai ir keletas kitų žmonių, greičiausiai giminaičių. Du raudonplaukiai berniukai ėjo paskutiniai; Emilija pažino juos, tai buvo Elės pusbroliai Semas ir Raselas. Jie apsilankydavo pas Elę kiekvieną vasarą. Emilija seniai nebuvo jų mačiusi. Įdomu, ar jie vis dar tokie patiklūs, kokie būdavo anksčiau?

Šeimos nariai suėjo į priekinę eilę ir palaukė, kol nutils muzika. Žiūrėdama į juos Emilija pastebėjo, kad vienas iš spuoguotų paauglių, raudonplaukis pusbrolis, spokso į jas. Emilija buvo tikra, kad jo vardas Semas – jis buvo kvailesnis už brolį. Jis žiūrėjo į merginas, paskui lėtai ir koketiškai kilstelėjo antakį. Emilija greitai nusuko akis.

Ji pajuto, kaip Hana stuktelėjo jai į šoną.

– Tik ne tai, – sušnabždėjo Hana merginoms.

Emilija suglumusi žvilgtelėjo į ją, tačiau Hana akimis parodė tuodu ištįsėlius pusbrolius. Visos merginos iš karto ją suprato.

– Tik ne tai, – tuo pat metu ištarė Emilija, Spenserė ir Arija.

Ir visos sukikeno. Tačiau paskui Emilija nutilo ir susimąstė, ką apskritai reiškia tas „tik ne tai“. Nujautė, jog veikiausiai kažką labai prasto. Ji apsidairė ir pastebėjo, kad draugės taip pat liovėsi juoktis. Jos susižvalgė.

– Manau, anksčiau tai skambėdavo linksmiau, – tyliai ištarė Hana.

Emilija atsirėmė į atkaltę. Galbūt Elė visko ir nežinojo. Taip, tai, ko gero, buvo blogiausia diena jos gyvenime, ją pribloškė Elės mirtis, be to, labai išgąsdino tas E. Tačiau dabar ji jautėsi gerai. Sėdėjo šalia senųjų savo draugių ir tai atrodė kaip mažytė nežinia ko pradžia.

35

Palaukit, dar pamatysit

Vargonai vėl pradėjo liūdnai gausti, ir Elės brolis bei kiti šeimos nariai vorele patraukė iš bažnyčios. Spenserė, apsvaigusi nuo keleto gurkšnių viskio, pamatė, kad visos trys senosios jos draugės taip pat atsistojo ir išeina iš klauptų; vadinasi, jai irgi metas eit iš čia.

Bažnyčios gale buvo susirinkusi visa Rouzvudo mokykla, pradedant vartinio teniso komandos vaikinais, baigiant dėl vaizdo žaidimų pamišusiais apkiautėliais, iš kurių Elė septintoje klasėje, be abejonės, šaipydavosi. Senasis ponas Jū – vienas iš atsakingųjų už labdaringą veiklą Rouzvudo mokykloje – stovėjo prie kampo ir tyliai šnekučiavosi su dailės dėstytoju ponu Kaplanu. Net vyresniosios Elison žolės riedulio komandos draugės atlėkė iš savo puikiųjų koledžų; jos būriavosi netoli durų, visų akys buvo ašarotos. Spenserė permetė žvilgsniu veidus – ir tuos, kuriuos pažino, ir nepažįstamus. Ir tada ji pamatė šunį – aklųjų vedlį.