Сара Шепард - Merginos be ydų

– Ji ir su tavimi taip elgėsi? – nustebusi pasitikslino Arija. – Buvo laikas, kai ji apie mano paslaptį irgi kalbėdavo taip, kad ji tapo tokia... akivaizdi . – Ji nuleido akis. – O Tobis... prieš išgerdamas tas piliules, jis atskleidė mano paslaptį. Paslaptį, kurią žinojo Elė ir kuria tas E – Tobis – grasino man.

Visos merginos atsitiesė.

– O kas tai buvo? – paklausė Hana.

– Tai buvo... tai tik šeimos reikalai. – Arijos lūpa suvirpėjo. – Negaliu dabar apie tai kalbėti.

Visos kurį laiką susimąsčiusios tylėjo. Emilija spoksojo į paukščius, atlekiančius ir išlekiančius iš tėvo padarytos lesyklos.

– Kaip gerai, kad Tobis buvo E, – sušnabždėjo Hana. – Jis nenužudė Elės, tačiau vis dar norėjo atkeršyti.

Spenserė gūžtelėjo pečiais.

– Tikiuosi, kad tu teisi.

Emilijos namuose buvo tylu ir šviesu. Tėvai dar nebuvo grįžę, Karolina mikrobangų krosnelėje pakaitino kukurūzų spragėsių ir jais kvepėjo visi namai. Emilija visada labiau mėgo tokių spragėsių kvapą nei skonį, tačiau, nors apetito nebuvo, jos skrandis sugurgė. Ji pagalvojo: Tobis jau niekad neužuos tokių spragėsių kvapo .

Ir Elė taip pat.

Pro savo kambario langą ji pažvelgė į kiemą. Vos prieš keletą valandų ten stovėjo Tobis ir maldavo Emilijos neišduoti jo policijai. Ir kad tai, ką jis mėgino jai pasakyti, buvo: Prašau, nesakyk jiems, kaip aš pasielgiau su Džena .

Emilija ir vėl prisiminė Elę. Ji apie viską joms melavo.

Būtų linksma, jei nebūtų graudu, tačiau Emilija buvo beveik tikra, kad ji įsimylėjo Elę kaip tik tą naktį, kai Dženai atsitiko nelaimė, kai greitosios pagalbos automobilis išvažiavo ir Elė grįžo į namus. Ji buvo tokia rami ir globėjiška, tokia pasitikinti savimi ir nuostabi. Emilija labai jaudinosi, tačiau Elė ją nuramino.

– Viskas gerai, – burkavo ji, kasydama Emilijai nugarą, pirštais lėtai brėždama didelius ratus. – Pažadu tau. Viskas bus gerai. Turi tikėti manimi.

– Bet kaipgi gali būti gerai? – kūkčiojo Emilija. – Iš kur tu žinai?

– Nes aš žinau, ir tiek.

Tada Elė paguldė Emiliją ant sofos, pasidėjo jos galvą sau į sterblę. Elė ėmė lėtai kasyti jai galvą. Tai buvo baisiai malonu. Taip gera, kad Emilija užmiršo, kur esanti ir kokia išsigandusi ką tik buvo. Atvirkščiai, dabar ji jautėsi... laiminga.

Elės judesiai darėsi lėtesni ir lėtesni, ir Emilija užsnūdo. To, kas atsitiko paskui, Emilija niekad neužmirš. Elė pasilenkė ir pabučiavo ją į skruostą. Emilija sukrėsta nubudo ir sustingo. Elė dar sykį pabučiavo ją. Buvo taip malonu. Ji atsirėmė į sofos atlošą ir vėl ėmė kasyti Emilijai galvą. Emilijos širdis daužėsi kaip pašėlusi.

Racionalioji Emilijos smegenų dalis tą įvykį išmetė iš galvos, suprasdama, kad Elė taip elgėsi, norėdama ją nuraminti. Tačiau emocionaliosios dalies dėka šie jausmai vešėjo ir skleidėsi tarsi mažytės kapsulės, kurias tėvai įdėdavo į jos kalėdinę kojinę, – įmestos į karštą vandenį jos lėtai išbrinkdavo ir tapdavo didelės ir korėtos. Kaip tik tada ir prisiėmė Emilijos meilė Elei, ir jeigu ne ta naktis, galbūt to niekada nebūtų atsitikę.

Emilija sėdėjo ant savo lovos ir abejingai spoksojo pro langą. Ji jautėsi tuščia lyg išskobtas moliūgas, iš kurio daromas žibintas.

Kambaryje buvo labai tylu; vienintelį garsą skleidė palubėje besisukantis ventiliatorius. Emilija atidarė viršutinį stalo stalčių ir susirado senas, kairei rankai pritaikytas žirkles. Ji suėmė ašmenimis kažkada Elės padarytos apyrankės raištelius ir vienu spustelėjimu juos nukirpo. Nelabai norėjo išmesti apyrankės, tačiau nenorėjo ir kad ji mėtytųsi ant grindų ir liktų jai matoma. Galiausiai pėdos kraštu ji pastūmė apyrankę toli po lova.

– Ele, – sušnabždėjo ji ašaroms srūvant per skruostus. – Kodėl?

Staiga ją išgąsdino kambaryje pasigirdęs skambutis. Dženos grąžintą rankinę Emilija buvo pakabinusi ant apvalios durų rankenos. Pro ploną rankinės medžiagą ji matė žybsintį telefoną. Ji lėtai atsistojo ir pasiėmė rankinę. Kai išsitraukė iš jos telefoną, šis liovėsi skambėjęs.

Viena nauja žinutė , švietė jos mažo „Nokia“ aparato ekrane. Emilija pajuto, kaip smarkiau suplakė širdis.

Vargše, sutrikusi Emilija. Lažinuosi, dabar labiausiai norėtum atsidurti šiltame merginos glėbyje, ar ne? Tik neįsijausk. Niekas nebus baigta, kol aš nepasakysiu. – E

Padėkos

Daugeliui žmonių turėčiau padėkoti už „Merginas be ydų“. Pirmiausia „Alloy Entertainment“ komandai už sunkų ir ištvermingą darbą, kad šios knygos atrodytų puikiai: nepakartojamam Joshui Bankui, kuris geriau nei bet kas kitas iš mano pažįstamų sugeba suvokti paauglių mergaičių pasaulį. Benui Schrankui, kurio redakcinių patarimų ir keistų sąmojingų pokštų man labai trūks. Lesui Morgensteinui už jo „Eureka!“ siužetines idėjas... ir už tai, kad jis nuperka mums sausainių. Ir galiausiai ačiū mano redaktorei Sarai Shandler, kuri gali valandų valandas kalbėti apie šunis, kuri puikiai pamėgdžioja papūgas ir kurios dėka šią knygą verta skaityti.

Taip pat esu dėkinga nuostabioms „HarperCollins“ darbuotojoms: Elise’ai Howard, Kristinai Marang, Farrinai Jacobs ir visiems kitiems. Jūsų nenuilstamas entuziazmas kuriant „Mažų mielų melagių“ seriją buvo nuostabus.

Kaip visada su meile dėkoju Bobui ir Mindy Shepardams, kurie mane jauną mokė, kad svarbiausias dalykas gyvenime yra nebūti per daug rimtam, džiaugtis tuo, ką darai, ir restoranų atsiliepimų lapuose niekados nerašyti teisingos informacijos. Jūs labai mieli tėvai ir jumyse visuomet derėjo tik geriausios Emilijos, Spenserės, Arijos ir Hanos savybės. Ačiū Elei ir jos demoniškam, dryžuotam, mėgstančiam kandžiotis katinui Polo.

Siunčiu bučinius Gramatikai, Pavlovui, Kačiukui, Žvirbliui, Chlojai, Rover, Zeldai, Riley ir Harriet. Esu laiminga, kad turiu pusseserę Colleen, nes ji rengia žavingus pasibuvimus, turi draugų, skaitančių mano knygas, ir pasiūlo puikiausių žaidimų su gėrimais. Ir, kaip įprastai, visa mano meilė Joeliui, kuris, be kitų dalykų, kaso man nugarą, būna su manimi sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis, valgo saldėsius tiesiai iš dėžutės ir kartu žiūri „Catty“, mergaitiškus TV šou, ir netgi paskui juos drauge aptariame.

Taip pat norėčiau padėkoti savo velioniui seneliui Charlesui Ventui. Jis tam tikra prasme įkvėpė sukurti Hanos personažą – turėjo mažytį įprotį „imti daiktus, už juos nesumokėjęs“. O šnekant rimtai, jis buvo vienas labiausiai mylinčių ir kūrybingų žmonių, kokius tik man nusišypsojo laimė pažinti, ir aš visada maniau, kad jis nusipelno trupučiuko šlovės, net jeigu tai tik padėkų puslapis šioje knygoje.

Kas bus toliau...

Ar jūs tikrai tikite, kad aš buvau Tobis? Na jau. Jeigu taip būtų, ir aš nusižudyčiau. Iš tiesų – fui. Jam tai ant kaktos buvo užrašyta. Karma tikra kalė, kaip ir aš – paklauskite Arijos, Emilijos, Hanos ir Spenserės...

Pradėkim nuo Arijos. Mergina pernelyg užsiėmusi, kad ką nors dirbtų, aš vos susigaudau, kas jos vaikinas. Iš pradžių Ezra, dabar Šonas, ir aš gana rimtai įtariu, kad jos santykiai su Ezra dar nenutrūkę. Tos meniškos merginos turi erzinančią savybę – jos niekaip nesusitvarko su galva. Spėju, kad man teks truputį padėti Arijai ir ji turės pasirinkti. Manau, kad jai tai laaabai patiks.

O štai ir Emilija. Miela, neišmanėlė Emilija. Elison ir Tobis, ko gero, pasakytų, kad bučiuoti Emiliją tas pats, kas bučiuoti mirtį. Tačiau... oi... jie nieko nebegali pasakyti – jie mirę. Spėju, kad Ema turėtų žiūrėti, prie ko prisiliečia savo mažomis nuodingomis lūpomis. Jai jau pavyko tai padaryti du kartus iš dviejų, ir prietaringoji Emilija žino geriau nei bet kas kitas, kad blogi dalykai visada atsitinka triskart.