Сара Шепард - Merginos be ydų

Miela Spensere, ačiū, kad su esė pateikei ir klausimus. Aš juos perskaičiau ir esu labai patenkintas. Pasimatysime pirmadienį. – P. Makadamas.

Spenserė susmuko ant lovos, jos širdis plakė lėtai, bet smarkiai. Už lango aušo gražus, gaivus rugsėjo sekmadienio rytas. Oras kvepėjo obuoliais. Motina užsidėjusi šiaudinę skrybėlę ir atraitotais džinsais su sodininko žirklėmis karpė įvažiavimo keliuko krūmus. Ji negalėjo pakęsti šios... malonios atmosferos. Stvėrė mobilųjį telefoną ir greitai surinko Vreno numerį. Galbūt jie galėtų paankstinti pasimatymą. Jai reikėjo išvažiuoti iš Rouzvudo. Keletą sykių pyptelėjo kviečiantis signalas, paskui pasigirdo traškesys ir klanktelėjimas. Po keleto akimirkų Vrenas atsiliepė.

– Tai aš, – sukūkčiojo Spenserė.

– Spensere? – Vreno balsas skambėjo neužtikrintai.

– Taip. – Ji staiga susierzino. Nejaugi jis neatpažino jos balso?

– Ar galėčiau tau perskambinti? – nusižiovavo Vrenas. – Aš dar... Aš vis dar miegu.

– Bet... man reikia su tavim pasikalbėti.

Jis atsiduso.

Spenserė sušvelnino toną.

– Atsiprašau. Bet būk geras, pakalbėk su manim dabar pat, a? – Ji ėmė vaikštinėti po kambarį. – Man reikia pasišnekėt su artimu žmogumi.

Vrenas tylėjo. Spenserė net žvilgtelėjo į mobiliojo ekraną, ar ryšys vis dar yra.

– Klausyk, – pagaliau prabilo jis. – Tai nėra taip lengva pasakyti, tačiau... Aš nemanau, kad tai geras sumanymas.

Spenserė sukluso.

– Kas?

– Maniau, kad viskas bus gerai. – Vreno balsas buvo šaltas. Beveik automatiškas. – Bet manau, tu man per jauna. Aš tik... Aš nežinau. Man atrodo, kad mes gyvename skirtinguose pasauliuose.

Kambarys staiga apsiblausė, paskui pasviro. Spenserė stipriai suspaudė telefoną, jos krumpliai pabalo.

– Palauk. Ką tu kalbi? Vos prieš dieną mudu buvome kartu ir viskas buvo puiku!

– Žinau. Tačiau... Dieve, tai nėra taip lengva... Aš sutikau kitą.

Spenserės smegenys keletui sekundžių išsijungė. Ji nežinojo, ką atsakyti. Jai net atrodė, kad ji nekvėpuoja.

– Bet juk mudu mylėjomės, – sušnabždėjo.

– Žinau. Atleisk. Bet manau, kad taip bus geriau.

Geriau... kam? Spenserė išgirdo, kaip tolumoje pyptelėjo Vreno kavos aparatas, pranešdamas, kad kava jau paruošta.

– Vrenai... – ištarė Spenserė maldaujamai. – Kodėl tu taip elgiesi?

Bet jis jau buvo išjungęs telefoną.

Jos aparate švystelėjo užrašas „Pokalbis baigtas“. Spenserė spoksojo į telefono aparatą ir negalėjo tuo patikėti.

– Sveika!

Spenserė krūptelėjo. Tarpduryje stovėjo Melisa. Su geltonais „J. Crew“ marškinėliais ir oranžiniais „Adidas“ šortais ji atrodė kaip saulės zuikutis.

– Kaip sekėsi?

Spenserė sumirksėjo.

– A?

– „Foxy“ pokylyje! Ar buvo linksma?

Spenserė stengėsi neparodyti ją draskančių emocijų.

– Hm, taip. Buvo puiku.

– Ar jie ir šiais metais rengė tų bjaurių juvelyrinių dirbinių aukcioną? O kaip Endrius?

Endrius . Ji ketino Endriui viską paaiškinti, bet pasipainiojo Tobis. Kai tik Spenserė išsiaiškino, kad Emilijai viskas gerai, ji išvažiavo iš vakaro miesto autobusu, pupsėjusiu Kingman Holo žiediniame įvažiavime. Tėvai atkūrė jos kreditinių kortelių są­skaitas, taigi ji pati galėjo susimokėti už bilietą namo.

Jai suskaudo širdį, kai pamėgino įsivaizduoti, kaip šiandien jaučiasi Endrius. Ko gero, jie abu jautėsi panašiai – priblokšti, atstumti. Bet juk tai kvaila, tiesą sakant. Tarp Spenserės ir Vreno buvo šis tas rimto... Endrius labai klydo, jeigu manė, kad jiedu su Spensere iš tikrųjų pora.

Jos akys išsiplėtė. O gal ji klydo, manydama, kad ji su Vrenu tikra pora? Šiaip ar taip, koks bukagalvis tave pameta telefonu?

Melisa atsisėdo greta ant lovos, laukdama atsakymo.

– Endrius buvo puikus. – Spenserės smegenys pavirto į košę. – Jis buvo labai, e, galantiškas.

– O ką patiekė vakarienei?

– E, balandienos, – sumelavo Spenserė. Ji nė neįsivaizdavo, kas ten buvo patiekta.

– Ar buvo romantiška?

Spenserė greitosiomis pabandė įsivaizduoti keletą žavių akimirkų su Endriumi. Jiedu dalijasi užkandžiais. Išgėrę šoka dainuojant Šakirai. Ji sugėdino save. Kokia gi prasmė? Dabar tai nieko nebereiškia.

Jos galva pamažu ėmė šviesėti. Melisa sėdėjo šalia, taip švelniai bandydama užglaistyti visus nesutarimus. Ji taip domėjosi, kaip seseriai sekėsi pokylyje ir primygtinai reikalavo, kad tėvai jai atleistų... o Spenserė jai atsilygino nuviliodama Vreną ir nusirašydama jos seną ekonomikos rašinį. Netgi Melisa to nenusipelnė.

– Turiu tau šį tą pasakyti, – išpyškino Spenserė. – Aš... aš mačiausi su Vrenu.

Melisa krūptelėjo, todėl Spenserė paskubom ėmė pasakoti.

– Visą pastarąją savaitę. Lankiausi jo naujajame bute Filadelfijoje, mes kalbėdavomės telefonu, ir panašiai. Tačiau... Manau, kad dabar viskas baigta. – Ji susirietė embriono poza, mėgindama apsisaugoti, jeigu Melisa imtų ją mušti. – Gali manęs nekęsti. Aš dėl to tavęs nekaltinsiu. Gali eiti ir pasakyti mamai ir tėčiui, kad išgrūstų mane iš namų.

Melisa tyliai priglaudė sau prie krūtinės Spenserės moksleivišką dryžuotą pagalvę iš indiško audinio. Ir gana ilgai nieko nesakė.

– Viskas gerai. Aš jiems nieko nesakysiu. – Melisa atsilošė atgal. – Tiesą sakant, noriu tau šį tą pasakyti. Ar atsimeni penktadienio vakarą, kai negalėjai prisiskambinti Vrenui? Tu jam palikai penkias žinutes, tiesa?

Spenserė spoksojo į ją.

– K-kaip tu sužinojai?

Melisa šykščiai, bet su pasitenkinimu nusišypsojo. Šypsena, po kurios staiga viskas tapo aišku. Aš sutikau kitą , pasakė Vrenas. Negali būti , pamanė Spenserė.

– Nes Vrenas buvo ne Filadelfijoje, – nerūpestingai atsakė Melisa. – Jis buvo čia, Rouzvude. Su manimi. – Ji pakilo nuo lovos ir nusibraukė plaukus sau už ausų, ir Spenserė pamatė bučinio žymę ant Melisos kaklo, beveik toje pat vietoje, kur ir Spenserės. Melisa nebegalėjo to pademonstruoti akivaizdžiau, nebent būtų apibrėžusi dėmę „Sharpie“ žymekliu.

– Ir jis papasakojo tau? – pasiteiravo Spenserė. – Tu visą laiką žinojai?

– Ne, aš sužinojau tik vakar. – Melisa perbraukė ranka sau per smakrą. – Tarkime, gavau anoniminę žinutę iš susirūpinusio asmens.

Spenserė sugniaužė lovatiesę. E .

– Šiaip ar taip, – linksmai pasakė Melisa, – aš ir vakar susitikau su Vrenu, kai tu buvai „Foxy“. – Ji pakreipė galvą Spenserės pusėn ir nutaisė tą pačią išdidžią miną, kaip visada, kai būdamos mažesnės jos žaisdavo „Karalienę“. „Karalienės“ taisyklės niekad nesikeisdavo: Melisa visada būdavo Karalienė, o Spenserė turėdavo vykdyti viską, ką ji paliepdavo. Paklok mano lovą, pavaldine , – sakydavo Melisa. – Pabučiuok mano pėdas. Tu priklausai man per amžius.

Melisa žingtelėjo durų link.

– Tačiau šį rytą aš apsisprendžiau. Dar nepasakiau jam, bet Vrenas man netinka. Todėl aš su juo daugiau nebesimatysiu. – Ji patylėjo apgalvodama, ką sakyti, ir patenkinta šyptelėjo. – O po viso šito, spėju, kad ir tu nebenorėsi niekada jo matyti.

34

Matai? Giliai širdy Hana iš tiesų gera mergaitė

Pirmas dalykas, ką Hana išgirdo sekmadienio rytą, buvo Elvio Kostelo daina „Elison“.

– Eeeelison, žinau, kad šis pasaulis žuuudo tave! – dainavo vaikinas, kurio balsas džeržgė kaip šienapjovė. Hana nusimetė antklodę. Ar tai televizorius? Ar kažkas gatvėje?