Сара Шепард - Merginos be ydų

Atsikėlusi pasijuto taip, tarsi galva būtų prikimšta cukraus vatos. Ji pamatė ant kėdės numestą „Chloé“ švarkelį, kurį vilkėjo vakar, ir ją užplūdo vakarykštės dienos prisiminimai.

Kai motina ją pasiėmė iš „Four Seasons“ viešbučio, juodvi namo važiavo mirtinoje tyloje. Kai įsuko į įvažiavimo keliuką, ponia Marin paskubom pastatė „Lexus“ ir paknopstom nulėkė namo, paklaikusi iš pykčio. Kai Hana prisiartino prie durų, mama užtrenkė jas jai prieš nosį, ir durys garsiai kaukštelėjo jai į galvą. Hana apstulbusi atsitraukė. Gerai, ji išplepėjo bjauriausias motinos auklėjimo klaidas, ir, ko gero, pasielgė negerai. Tačiau nejaugi mama rimtai išvaro ją iš namų?

Hana pabeldė į duris, ir ponia Marin šiek tiek jas pravėrė. Jos antakiai buvo suraukti.

– Ak, atsiprašau. Ar tu nori įeiti?

– T-taip, – cyptelėjo Hana.

Motina nusikvatojo.

– Tu su didžiausiu malonumu įžeidinėji ir žemini mane savo tėvo akivaizdoje, tačiau tau ne gėda čia gyventi?

Hana lyg ir pamėgino verkšlendama atsiprašinėti, tačiau mama nuėjo į savo kambarį. Vis dėlto duris ji paliko atdaras. Hana stvėrė Dotą ir nubėgo į savo kambarį, ir buvo tokia priblokšta, kad net negalėjo verkti.

– Oooo, Eeelison... žinau, kad šis pasaulis žuuudo tave!

Hana ant pirštų galų nutipeno ligi kambario durų. Dainavimas sklido iš namo vidaus. Jos kojos ėmė virpėti. Tiktai visiškas kvailys šiuo metu Rouzvude dainuotų apie Elison. Policininkai, ko gero, tave areštuotų vien už jos niūniavimą viešai.

Ar tai Tobis ?

Ji pasitaisė savo geltoną liemenę ir žengė į koridorių. Tuo pat metu atsidarė vonios kambario durys ir pro jas išėjo vaikinas.

Hana prisidengė delnu burną. Vaikinas buvo juosmenį apsirišęs rankšluosčiu – jos baltu, puriu „Pottery Barn“ rankšluosčiu. Jo juosvi plaukai ant viršugalvio buvo pasišiaušę. Hanos gerklėje įstrigo tylus riksmas.

Tada jis atsisuko ir pamatė ją. Hana žingtelėjo atgal. Tai buvo Darenas Vaildenas. Pareigūnas Darenas Vaildenas.

– Oho! – Vaildenas sustingo. – Hana.

Buvo sunku nespoksoti į jo puikius pilvo raumenis. Jis tikrai nebuvo iš tų policininkų, ryjančių spurgas.

– Kodėl tu dainavai šią dainą? – pagaliau paklausė ji.

Vaildenas atrodė sutrikęs.

– Kartais aš nepastebiu, ką dainuoju.

– Maniau, tu buvai... – ir Hana nebaigė sakinio. Kokį velnią Vaildenas veikia čia? Bet paskui ji suprato. Na, žinoma. Jos mama. Ji visiškai nurimusi perbraukė delnais sau per plaukus. O jeigu tai būtų buvęs Tobis? Ką ji būtų dariusi? Ko gero, jau būtų negyva.

– Ar tu... ar tu nori tenai? – Vaildenas droviai mostelėjo garuojančios vonios link. – Tavo mama nuėjo į savo vonios kambarį.

Hana buvo per daug apstulbusi, kad ką nors atsakytų. Paskui, kai jau sumąstė, ką pasakyti, išpyškino:

– Noriu tau kai ką pasakyti. Kai ką svarbaus.

– O? – Nuo Vaildeno plaukų sruogos ant žemės tekštelėjo vandens lašas.

– Manau, kad šį tą žinau apie... žinau, kas nužudė Elison Dilaurentis.

Vaildenas kilstelėjo antakį.

– Kas?

Hana apsilaižė lūpas.

– Tobis Kavano.

– Kodėl tu taip manai?

– Negaliu pasakyti, kodėl. Tiesiog turi patikėti manimi.

Vaildenas susiraukė ir vis dar pusiau nuogas atsirėmė į durų staktą.

– Tu turėtum papasakoti man šiek tiek daugiau, to neužtenka. Norėdama atkeršyti gali pasakyt kokio nors vaikino, kuris sudaužė tau širdį, vardą.

Tokiu atveju būčiau tau pasakiusi, kad tai Šonas Ekardas , piktai pamanė Hana. Ji nežinojo, ką daryti. Jeigu ji Vaildenui papasakos apie Dženos Atvejį, tėtis ims jos nekęsti. Visi Rouzvude tik ir kalbės apie tai. Ji ir jos draugės iškeliaus į nepilnamečių koloniją.

Tačiau saugoti paslaptį nuo tėčio – ir nuo kitų Rouzvudo gyventojų – jau nebebuvo rimta priežastis. Visas jos gyvenimas jau sugriautas, ir, be to, ji buvo viena iš tų, kurie tikrai skaudindavo Dženą. Tą naktį tai buvo nelaimingas atsitikimas, tačiau Hana daugybę sykių ją buvo įskaudinusi tyčia.

– Aš pasakysiu, – ištarė ji lėtai, – tačiau nenoriu, kad dėl to dar kas nors nukentėtų. Tiktai... tik aš, jeigu kas nors turi nukentėt. Gerai?

Vaildenas pakėlė ranką.

– Tai nesvarbu. Mes patikrinome Tobį, kai tik Elison pradingo. Jis turi geležinį alibi. Tai negalėjo būti jis.

Hana išsižiojo.

– Jis turi alibi? Kas gali tai patvirtinti?

– Negaliu to atskleisti.

Akimirksnį Vaildenas atrodė griežtas, bet paskui jo lūpose pasirodė šypsena. Jis mostelėjo į Hanos flanelines, briedžiais papuoštas „A&F“ pižamos kelnes.

– Atrodai labai žavi su pižama.

Hana suleido kojų pirštus į kilimą. Ji visą laiką nekentė žodžio „pižama“.

– Palauk, ar tu esi tikras, kad Tobis nekaltas?

Vaildenas norėjo atsakyti, tačiau sutraškėjo jo portatyvinė radijo stotelė, gulinti ant vonios krašto. Jis apsisuko ir paėmė ją, viena ranka tebelaikydamas liemenį juosiantį rankšluostį.

– Keisi?

– Čia dar vienas lavonas, – atsakė traškantis balsas. – Ir tai... – Ir ryšys nutrūko.

Hanos širdis ėmė daužytis. Dar vienas lavonas?

– Keisi. – Vaildenas sagstėsi uniforminius marškinėlius. – Ar gali pakartoti? Alio? – Vietoj atsakymo pasigirdo neaiškus ūžesys. Jis pastebėjo, kad Hana tebestovi koridoriuje. – Eik į savo kambarį.

Hana pasišiaušė. Koks jis įžūlus, bando kalbėtis su ja, tarsi būtų jos tėvas!

– O kaipgi dar vienas lavonas? – sušnabždėjo jinai.

Vaildenas padėjo portatyvinę radijo stotelę ant spintelės, pačiupo kelnes ir, nusiplėšęs nuo juosmens rankšluostį, numetė jį ant vonios grindų, kaip ir Hana dažnai tai darydavo.

– Ramiai, be panikos, – pasakė jis jau be menkiausio draugiškumo balse. Įsikišo į dėklą pistoletą ir nubildėjo laiptais žemyn.

Hana nusekė jam iš paskos. Spenserė vakar jai skambino ir sakė, kad su Emilija viskas gerai, bet jeigu ji suklydo?

– Ar tai merginos lavonas? Ar tu žinai?

Vaildenas plačiai atlapojo lauko duris. Šalia jos mamos šampano spalvos „Lexus“ stovėjo policijos automobilis. Ant jo šono švytėjo ryškus ir aiškus užrašas „ROUZVUDO PD“. Hana nustebusi žiūrėjo į jį. Ar jis čia stovėjo visą naktį? Ar kaimynai jį matė nuo kelio?

Hana nusekė Vaildeną iki automobilio.

– Ar bent gali pasakyti, kur tas lavonas?

Jis atsisuko į ją.

– Negaliu tau to pasakyti.

– Bet... tu nesupranti...

– Hana, – neleido jai pabaigti Vaildenas. – Pasakyk mamai, kad paskambinsiu jai vėliau. – Jis įšoko į automobilį ir įjungė sireną. Jeigu kaimynai dar nematė, kad jis praleido čia naktį, tai dabar jau tikrai sužinojo.

35

Skubus pristatymas

Sekmadienio rytą, vienuoliktą valandą penkiasdešimt dvi minutės, Arija sėdėjo savo lovoje ir žiūrėjo į raudonai nulakuotus pirštų nagus. Ji jautėsi lyg praradusi nuovoką, tarsi būtų užmiršusi kažką... kažką labai svarbaus . Taip nutikdavo sapnuose, kuriuose ji staiga suvokdavo, kad dabar jau birželis, o ji visus metus nelankė matematikos pamokų ir bus išmesta dėl nepažangumo.

Ir tada ji prisiminė. Tobis yra E. Ir šiandien sekmadienis. Jai skirtas laikas baigėsi.

Ją gąsdino tai, kad E rūstybė įgavo vardą ir veidą – ir tai, kad Elė ir Spenserė kažką buvo nuslėpusios , kažką, kas galėjo būti labai labai rimta. Arija vis dar negalėjo suprasti, kaip Tobis sužinojo apie Baironą ir Meriditę, tačiau jeigu Arija juodu kartu nustvėrė dukart, kiti irgi galėjo juos pamatyti – žinoma, ir Tobis.