Сара Шепард - Merginos be ydų

Ji spragtelėjo telefoną, atidarė jį, tačiau nekalbėjo. Ji tik sėdėjo giliai, sunkiai alsuodama.

– Arija? – atsargiai pašaukė Spenserė.

– Neturiu tau ką pasakyti, – išspaudė Arija. – Tu sugriovei man gyvenimą.

– Žinau, – paskubom atsakė Spenserė. – Tai tik... Arija, atleisk man. Nenorėjau slėpti Tobio paslapties nuo tavęs. Bet aš nežinojau, ką daryti. Gal galėtum į visa tai pažvelgti iš mano pozicijų?

– Ne, – dusliai atsakė Arija. – Tu nesupranti. Tu sugriovei man gyvenimą .

– Palauk, ką tu turi galvoje? – Spenserės balse pasigirdo nerimas. – Kas... kas atsitiko?

Arija pasirėmė galvą rankomis. Ji nebeturėjo jėgų aiškinti. Ir ji galėjo į viską pažvelgti iš Spenserės pozicijų. Žinoma, galėjo. Tai, ką sakė Spenserė, buvo beveik tas pats, ką prieš tris minutes Arija sakė Elai. Aš nenorėjau nuo tavęs slėpti. Nežinojau, ką daryti. Nenorėjau tavęs skaudinti.

Ji atsiduso ir nusišluostė nosį.

– Kodėl skambini?

– Na... – Spenserė patylėjo. – Ar šį rytą kalbėjaisi su Emilija?

– Ne.

– Mėšlas, – sušnabždėjo Spenserė.

– Kas atsitiko? – atsitiesė Arija. – Vakar sakei, kad susisiekei su ja ir ji buvo namie.

– Taip, buvo... – Arija girdėjo, kaip Spenserė nuryja seiles. – Manau, kad nieko baisaus, bet mano mama ką tik važiavo pro šalį ir prie Emilijos namų stovėjo trys policijos automobiliai.

36

Dar viena nuobodi naujienų diena Rouzvude

Emilijos rajone buvo nemažai senesnių, kuklių namų, kuriuose gyveno daugiausia pensininkai, ir jie visi buvo išėję į savo verandas arba stovėjo vidury gatvės, sunerimę dėl trijų policijos automobilių prie Fildsų namų ir ką tik iškaukusios greitosios pagalbos. Spenserė šalikelėje sustabdė automobilį ir atpažino Ariją. Ji tebevilkėjo tą pačią taškuotą suknelę, su kuria buvo per vakarą.

– Aš ką tik atvažiavau, – pasakė Arija, kai Spenserė priėjo prie jos. – Tačiau nieko negaliu sužinoti. Išklausinėjau krūvą žmonių, kas čia vyksta, bet niekas nieko nežino.

Spenserė apsižvalgė. Aplinkui buvo daugybė policijos šunų, policijos pareigūnų, greitosios medicinos pagalbos darbuotojų ir netgi Ketvirtojo televizijos kanalo žinių tarnybos furgonas – ko gero, atvažiavęs čia nuo Dilaurenčių namų. Ji jautėsi taip, tarsi visi policininkai spoksotų į ją.

Ir tada Spenserę ėmė krėsti drebulys. Tai jos kaltė. Tiktai jos. Ją net pykino. Tobis ją perspėjo, kad nukentės žmonės, o ji nieko nedarė. Ji buvo taip įsikibusi į Vreną – ir štai kuo viskas baigėsi. Dabar ji net negalėjo pagalvoti apie Vreną. Arba apie Melisą. Arba apie juos abu. Jautėsi taip, tarsi jos gyslomis šliaužiotų kirminai. Kažkas atsitiko Emilijai, o ji turėjo galimybę užkirsti tam kelią. Policija net buvo atėjusi pas ją į namus. Netgi E perspėjo ją.

Staiga Spenserė pastebėjo Emilijos seserį Karoliną, stovinčią įvažiavimo kelyje ir kalbančią su keletu policininkų. Vienas policininkas pasilenkė ir kažką pasakė jai į ausį. Karolinos veidas persimainė, tarsi ji verktų. Ji nubėgo atgal į vidų.

Arija susvirduliavo, tarsi ketintų nualpti.

– O Dieve, Emilija...

Spenserė sunkiai nurijo seiles.

– Kol kas mes dar nieko nežinome.

– Aš tiesiog jaučiu tai, – ištarė Arija pilnomis ašarų akimis. – E – Tobis – jo grasinimai. – Ji patylėjo, nubraukė plaukų sruogą, užkritusią jai ant veido. Jos rankos drebėjo. – Dabar mūsų eilė. Aš žinau.

– O kur Emilijos tėvai? – garsiai paklausė Spenserė, tarsi stengdamasi nustelbti viską, ką pasakė Arija. – Argi jie neturėtų būti čia, jeigu Emilija... – Ji nenorėjo ištarti žodžio mirusi .

Keliu vingiuodama atlėkė „Toyota Prius“ ir sustojo už Spenserės „Mercedes“. Iš automobilio išlipo Hana. Arba – tai buvo mergina, panaši į Haną. Ji net nepersimovė flanelinių pižamos kelnių, jos visada lygiai sušukuoti tamsiai rudi plaukai buvo susitaršę ir netvarkingai suimti į kuodą. Spenserė jau keletą metų nebuvo jos tokios mačiusi.

Hana pastebėjo jas ir pribėgo.

– Kas čia vyksta? Ar tai...

– Mes nežinome, – nutraukė ją Spenserė.

– Klausykit, aš šį tą išsiaiškinau. – Hana nusiėmė saulės akinius. – Šį rytą kalbėjausi su policininku ir...

Atvažiavo dar vienas naujienų furgonas, ir Hana nutilo. Spenserė atpažino moterį iš Aštuntojo kanalo žinių tarnybos. Ji žengė keletą žingsnių merginų pusėn, laikydama prie ausies telefoną.

– Vadinasi, lavonas šį rytą buvo rastas lauke? – pasakė ji, žiūrėdama į bloknotą su gnybtuku. – Gerai, ačiū.

Merginos sielvartingai susižvalgė. Tada Arija paėmė drauges už rankų ir jos nužingsniavo Emilijos pievele, mindžiodamos gėlių lysves. Kai liko vos keletas žingsnių nuo Emilijos namo durų, kelią pastojo policijos pareigūnas.

– Hana, aš tau juk sakiau likti namie, – pasakė policininkas.

Spenserė žioptelėjo. Tai buvo Vaildenas, vyrukas, vakar apsilankęs jos namuose. Jos širdis ėmė smarkiai plakti.

Hana mėgino nustumti jį į šalį.

– Neaiškink, ką man daryti! – Pareigūnas sugriebė Haną už pečių ir ji ėmė muistytis. – Atšok nuo manęs!

Spenserė greitai nustvėrė Haną už jos liekno liemens.

– Pamėgink nuraminti ją, – pasakė Vaildenas Spenserei. Paskui jis atpažino ją. – O, – iškvėpė. Iš pradžių atrodė sutrikęs, paskui smalsus. – Panelė Hastings.

– Mes tik norime sužinoti, kas nutiko Emilijai, – mėgino paaiškinti Spenserė, vos tramdydama susijaudinimą. – Ji... ji mūsų draugė.

– Jūs visos turėtumėt važiuoti namo. – Vaildenas sukryžiavo rankas ant krūtinės.

Staiga namo durys prasivėrė... ir pro jas išėjo Emilija.

Ji buvo basa ir išblyškusi, o rankoje laikė stiklinį „McDo­nald’s“ bokalą su vandeniu. Spenserei taip palengvėjo ją pamačius, kad ji beveik riktelėjo. Jai iš gerklės ištrūko silpna, skausminga aimana.

Merginos puolė prie Emilijos.

– Ar tau viskas gerai? – pasiteiravo Hana.

– Kas atsitiko? – tuo pat metu paklausė Arija.

– Kas čia dedasi? – mostelėjo ranka Spenserė į susirinkusią minią.

– Emilija... – Vaildenas įsirėmė rankomis į juosmenį. – Galbūt galėtum susitikti su draugėmis vėliau? Tavo tėvai sakė, kad turėtum būti namuose.

Bet Emilija susierzinusi papurtė galvą.

– Ne, viskas gerai.

Ji palydėjo drauges į šoninį kiemą. Jos sustojo greta rožių krūmo, augančio prie namo sienos, taigi galėjo pasikalbėti kiek privačiau. Spenserė atidžiai apžiūrėjo Emiliją. Jos paakiuose buvo tamsūs ratilai, o blauzdos apdraskytos, bet šiaip ji atrodė normaliai.

– Kas atsitiko? – paklausė Spenserė.

Emilija giliai įkvėpė.

– Dviratininkas šį rytą miškelyje už mano namų surado negyvą Tobį. Spėju... spėju, kad jis perdozavo piliulių ar panašiai.

Spenserės širdis liovėsi plakusi. Hana aiktelėjo. Arija išblyško.

– Ką? Kada? – paklausė ji.

– Tai įvyko kažkada naktį, – pasakė Emilija. – Ketinau skambinti jums, bet tas policininkas stebėjo mane kaip vanagas. – Jos smakras virpėjo. – Mano tėvai šį savaitgalį išvažiavo aplankyti senelės. – Ji mėgino nusišypsoti, bet tik bjauriai nusiviepė ir pratrūko raudoti.

– Viskas bus gerai, – ramino ją Hana.

– Jis vakar vakare elgėsi kaip beprotis, – pasakė Emilija, šluostydamasi veidą marškinėliais. – Vežė mane iš „Foxy“ namo, iš pradžių viskas buvo normalu, o paskui staiga ėmė pasakoti, kaip nekentė Elės. Jis sakė, kad negalėjo atleisti Elei už tai, ką ji padarė, ir kad jis džiaugiasi, jog ji mirusi.