Сара Шепард - Merginos be ydų

Vakar ji norėjo viską papasakoti Elai. Kai Šonas ją išleido prie namų, jis keletą sykių paklausė, ar galėtų užeiti pas ją. Tačiau Arija pasakė jam „ne“ – tai, ką ji ketino padaryti, turėjo padaryti viena. Namuose buvo tamsu ir tylu, tiktai dejavo indaplovė, nustatyta aukščiausiu režimu. Arija apgraibomis įjungė šviesas prieškambaryje, paskui ant pirštų galų nusėlino į tamsią, tuščią virtuvę. Paprastai jos mama šeštadienio vakarais nemiegodavo ligi pirmos ar antros valandos, spręsdama sudoku arba diskutuodama su Baironu prie silpnos kavos puodelio. Bet stalas buvo visiškai švarus; ji net įžiūrėjo valymo kempinės pėdsakus ant paviršiaus.

Arija užlipo ligi tėvų miegamojo, tikėdamasi, kad galbūt Ela nuėjo anksti miegoti. Miegamojo durys buvo praviros. Lova sujaukta, bet tuščia. Vonia taip pat buvo tuščia. Paskui Arija pastebėjo, kad prie namo nestovi „Honda Civic“, kuria pakaitomis važinėjo tėvai.

Ji laukė jų sugrįžtant laiptų apačioje, kas trisdešimt sekundžių nekantriai žvilgčiodama į savo laikrodį, kurio rodyklės artėjo prie vidurnakčio. Jos tėvai, ko gero, buvo vieninteliai žmonės visame pasaulyje, neturintys mobiliųjų telefonų, todėl ji negalėjo jiems paskambinti. Vadinasi, ir Tobis negali jiems paskambinti... o gal jis rado kitokį būdą su jais susisiekti?

Ir tada... ji nubudo čia, savo lovoje. Kažkas ją turėjo pernešti, o Arija, kuri miega kaip užmušta, to nė nepajuto.

Ji išgirdo triukšmą apačioje. Atidaromus ir uždaromus stalčius. Medinės grindys girgždėjo nuo kažkieno žingsnių. Čežėjo vartomas laikraštis. Ar apačioje buvo abu tėvai, ar tik vienas iš jų? Ji ant pirštų galų nutipeno laiptais, jos galvoje sukosi milijonas scenarijų. O paskui ji pamatė mažyčių raudonų lašų pėdsakus, kurių buvo pilnas koridorius. Jie kaip takelis driekėsi nuo virtuvės ligi lauko durų.

Ir atrodė kaip kraujas.

Arija nubėgo į virtuvę. Tobis pasakė jos motinai, ir Ela iš keršto nužudė Baironą. Arba Meriditę. Arba Tobį. Arba visus. Arba Maikas nužudė juos. Arba... arba Baironas nužudė Elą. Įėjusi į virtuvę, sustojo.

Ela sėdėjo prie stalo viena. Ji vilkėjo vyšninę palaidinukę, aukštakulnius, buvo pasidažiusi, tarsi susiruošusi kažkur išeiti. „New York Times“ buvo atverstas ties kryžiažodžių puslapiu, tačiau raidės į tuščius langelius nebuvo įrašytos, nes puslapis buvo bjauriai išterliotas juodu tušu. Ela žiūrėjo tiesiai priešais save, tarsi virtuvės lango pusėn, šakutės virbus spausdama sau į delno apačią.

– Mama? – sugargė Arija, prieidama arčiau. Dabar Arija pamatė, kad palaidinukė susiglamžiusi, o jos makiažas išsiterliojęs. Atrodė, kad ji miegojo su drabužiais... arba iš viso nemiegojo.

– Mama? – pašaukė Arija dar sykį, jos balse pasigirdo baimė. Pagaliau motina lėtai žvilgtelėjo į ją. Elos akys buvo liūdnos ir ašarotos. Ji dar smarkiau suspaudė šakutę. Arija norėjo ištiesti ranką ir ją paimti, tačiau prisibijojo. Ji dar niekad nebuvo mačiusi motinos tokios. – Kas čia darosi?

Ela sunkiai nurijo seiles.

– Ak... tu žinai.

Dabar jau Arija sunkiai nurijo seiles.

– Kokie ten... raudoni lašai koridoriuje?

– Raudoni lašai? – abejingai paklausė Ela. – Ak. Galbūt tai dažai. Šį rytą išmečiau kai kurias tapybos priemones. Aš išmečiau šį rytą daug dalykų.

– Mama. – Arija jautė, kaip jos akys prisipildo ašarų. – Ar kas nors negerai?

Motina žvilgtelėjo į ją. Jos judesiai buvo lėti, tarsi ji tūnotų po vandeniu.

– Tu žinojai beveik ketverius metus.

Arija sulaikė kvėpavimą.

– Ką? – sušnabždėjo jinai.

– Ar judvi draugės ? – paklausė Ela vis dar tokiu pat bejausmiu balsu. – Ji nedaug vyresnė už tave. Girdėjau, anądien buvai nuėjusi pas ją į jogos studiją.

– Ką? – sušnabždėjo Arija. Jogos studija? – Nesuprantu, apie ką tu kalbi!

– Aišku, supranti. – Ela nusišypsojo jai liūdniausia šypsena, kokią tik Arijai teko matyti. – Aš gavau laišką. Iš pradžių nepatikėjau, bet surengiau akistatą tavo tėvui. Tik pamanyk, galvojau, kad jis nutolo nuo manęs dėl darbo.

– Ką? – atsitraukė atgal Arija. Jai prieš akis ėmė suktis ratilai. – Tu gavai laišką ? Kada? Kas jį atsiuntė?

Tačiau Ela pažvelgė į ją taip šaltai ir abejingai, kad Arija iš karto suprato, kas jį atsiuntė. E. Tobis . Ir jis viską jai papasakojo.

Arija susiėmė rankomis kaktą.

– Labai atsiprašau, – pasakė ji. – Aš... aš norėjau tau pasakyti, bet bijojau ir...

– Baironas išėjo, – ištarė beveik pakvaišusi Ela. – Jis su mergina. – Ji negarsiai prunkštelėjo. – Galbūt jie atlieka jogos pratimus kartu?

– Esu tikra, kad mes galėtume jį susigrąžinti. – Arija vos galėjo sulaikyti ašaras. – Jis turi grįžti, tiesa? Mes jo šeima.

Ir kaip tik tą akimirką laikrodis su gegute ėmė mušti dvyliktą. Laikrodį Baironas padovanojo Elai pernai Islandijoje jų dvidešimtųjų santuokos metinių proga; Elai laikrodis labai patiko, nes sklandė gandai, kad jis priklausęs Edvardui Munkui, garsiam norvegų tapytojui, kuris nutapė „Šauksmą“. Ji atsargiai skraidino jį namo lėktuvu, nuolatos atvyniodama pažiūrėti, ar jis nesudužo. O dabar jos turėjo išklausyti dvylika dūžių ir žiūrėti, kaip kvailas paukštis dvylika sykių išlenda iš savo medinio namuko. Kiekvienas dūžis skambėjo vis labiau smerkdamas. Užuot kukavęs, paukštis giedojo: „Tu žinojai. Tu žinojai. Tu žinojai.“

– Ak, Arija, – piktai atsiduso Ela. – Nemanau, kad jis sugrįš.

– Kur laiškas? – paklausė ašarota ir apsisnargliavusi Arija. – Ar galiu pasižiūrėt? Nežinau, kas taip galėjo pasielgti su mumis... kas viską griauna štai taip.

Ela spoksojo į ją. Jos akys taip pat buvo ašarotos ir išsiplėtusios.

– Išmečiau laišką. Visai nesvarbu, kas jį atsiuntė. Svarbu, kad tai tiesa .

– Atleisk man. – Arija atsiklaupė prie jos, mėgaudamasi, kaip smagiai, atpažįstamai kvepia jos mama – terpentinu, laikraščių dažais, santalmedžio smilkalais ir, keista, plakta kiaušiniene. Ji padėjo galvą mamai ant peties, tačiau Ela atsitraukė nuo jos.

– Arija, – ištarė ji griežtai ir atsistojo. – Dabar negaliu būti su tavimi.

– Ką? – riktelėjo Arija.

Ela nežiūrėjo į ją, nes buvo įbedusi akis į savo kairę ranką, ant kurios, kaip staiga pastebėjo Arija, jau nebebuvo vestuvinio žiedo.

Ji prasispraudė pro Ariją ir nusklendė kaip vaiduoklis koridoriumi, palikdama paskui save raudonų lašų žymes iki pat laiptų.

– Palauk! – sušuko Arija, bėgdama jai iš paskos. Ji ėmė repečkotis laiptais, tačiau suklupo užlipusi ant purvinų Maiko lakroso batų, susitrenkė kelį ir nuslydo žemyn per du laiptelius. – Velniai griebtų! – nusikeikė, nagais įsikibdama į kilimą. Ji atsikėlė ir šnopuodama iš įniršio pasiekė laiptų aikštelę. Mamos miegamojo durys buvo uždarytos. Taip pat ir vonios. Maiko kambarys buvo atviras, tačiau jo ten nebuvo. Maikas , pagalvojo Arija, ir jai vėl suspaudė širdį. Ar jis žinojo?

Ėmė skambėti jos telefonas. Ji apsvaigusi nužingsniavo į savo kambarį pažiūrėti, kur jis yra. Ji kone kraustėsi iš proto. Ir vis dar šnopavo. Ji beveik norėjo, kad skambintų E – Tobis, – kad galėtų iškoneveikti jį. Tačiau tai buvo tik Spenserė. Arija susinervinusi spoksojo į numerį. Nesvarbu, kad Spenserė nebuvo E, – nors ji taip pat galėjo būti. Jeigu Spenserė septintoje klasėje būtų papasakojusi apie Tobį, jis niekad nebūtų pasakęs Elai, ir jos šeima nebūtų iširusi.