Сара Шепард - Merginos be ydų

– O Dieve! – Spenserė užsimerkė. Viskas buvo tiesa.

– Tada supratau – Tobis žinojo , – kalbėjo Emilija, mosuodama blyškiomis, strazdanotomis rankomis. – Jis turėjo išsiaiškinti, ką padarė Elė, ir... ir, manau, jis nužudė ją.

– Lukterk, – įsiterpė Hana. – Nemanau, kad jis...

– Šššš. – Spenserė lengvai spustelėjo ploną Hanos riešą. Atrodė, kad Hana kažką nori pasakyti, bet Spenserė baiminosi, kad pertraukta Emilija nebaigs pasakoti.

– Aš pabėgau nuo jo – ilgiausiai bėgau ligi pat namų, – pasakojo Emilija. – Kai įėjau į vidų, paskambino Spenserė, bet ryšys nutrūko. Tada... Tobis atsirado prie užpakalinių durų. Pasakiau jam, kad žinau, ką jis padarė, ir kad ketinu pranešti policijai. Jis apsimetė labai nustebęs, kad aš tai supratau.

Emilija vos atgavo kvapą nuo kalbėjimo.

– Klausykit – kaip Tobis sužinojo?

Spenserei nudiegė paširdžius. Telefono linija išsijungė, ir ji vakar nespėjo pasakyti Emilijai tiesos apie Dženos Atvejį. Ji ir dabar nenorėjo to daryti – Emilija atrodė tokia pažeidžiama. Jau blogai, kad teko papasakoti apie tai Hanai ir Arijai, – tačiau Emilijos pasaulį tiesa sudaužys į šipulius.

Arija ir Hana laukdamos žiūrėjo į ją, todėl Spenserė pasiryžo.

– Jis visą laiką žinojo, – pasakė ji. – Jis matė, kaip Elė tai padarė. Tačiau Elė šantažu privertė jį prisiimti kaltę. Ir ji liepė man saugoti paslaptį. – Ji nutilo, kad įkvėptų oro, ir pastebėjo, kad Emilija nereaguoja taip, kaip ji tikėjosi. Ji stovėjo šalia visiškai rami, tarsi klausydamasi geografijos paskaitos. Spenserę tai išmušė iš pusiausvyros. – Taigi, e, kai Elė pradingo, visą laiką galvojau, kad galbūt, aš nežinau... – Ji žvilgtelėjo į dangų, aiškiai suvokdama, kad tai, ką ji pasakoja, yra tiesa. – Pamaniau, kad galbūt Tobis galėjo ką nors padaryti, tačiau buvau per daug išsigandusi ir apie tai nekalbėjau. Bet paskui jis sugrįžo į laidotuves... ir man skirtose E žinutėse buvo užuominų apie Tobio paslaptį. Paskutinėje buvo sakoma: „Tu įskaudinai mane, todėl aš ketinu įskaudinti tave . “ Jis norėjo atkeršyti mums visoms. Jis turėjo žinoti, kad mes visos su tuo susijusios.

Emilija tebestovėjo labai tyli. Paskui jos pečiai ėmė virpėti. Ji užsimerkė. Iš pradžių Spenserė pamanė, kad ji verkia, bet greitai suprato, kad juokiasi.

Emilija atlošė galvą ir ėmė juoktis garsiau. Spenserė sunerimusi žvilgtelėjo į Ariją ir Haną. Emilija akivaizdžiai kvanktelėjo.

– Em... – švelniai ištarė ji.

Kai Emilija nuleido galvą, jos apatinė lūpa tirtėjo.

– Elė mums pažadėjo, kad niekas nesužinos, ką mes pa­darėme.

– Manau, ji melavo, – kategoriškai tarstelėjo Hana.

Emilijos akys ėmė lakstyti į visas puses.

– Bet kaip ji galėjo mums meluoti tokį dalyką? O ką, jeigu Tobis būtų nusprendęs papasakoti tiesą? – Ji papurtė galvą. – Ar tai... tai atsitiko, kai mes visos buvome Elės namuose ir spoksojom į jos namų laukujes duris? – paklausė Emilija. – Tą pačią naktį?

Spenserė rimtai linktelėjo.

– Ir Elė atėjo ir pasakė, kad viskas gerai, ir kai nė viena iš mūsų, išskyrus ją, negalėjo užmigti, ji ramino mus kasydama mums nugaras?

– Taip. – Spenserės akyse pasirodė ašaros. Na, žinoma, Emilija atsiminė visas smulkmenas.

Emilija spoksojo į tolį.

– Ir tada ji įdavė mums šitas. – Ji pakėlė ranką. Apyrankė, kurias joms padarė Elė kaip paslapties simbolį, buvo tvirtai prigludusi prie jos riešo. Kitos merginos jau buvo jas nusimovusios.

Emilijai kojos sulinko ir ji nugriuvo į žolę. Tada ji ėmė draskyti apyrankės mazgelį, tačiau virvelės buvo senos ir tvirtos.

– Velniop, – suurzgė Emilija, mėgindama suglausti delną, kad galėtų nutraukti apyrankę jos neatrišusi. Paskui ji ėmė kandžioti ją dantimis, tačiau apyrankė nepasidavė.

Arija uždėjo ranką Emilijai ant peties.

– Viskas gerai, liaukis.

– Tiesiog negaliu visu tuo patikėti. – Ji liovėsi knebinėti apyrankę ir nusišluostė akis. Emilija išrovė saują žolės. – Ir negaliu patikėti, kad ėjau į „Foxy“ su Elės... žudiku.

– Mes dėl tavęs buvome labai išsigandusios, – sušnabždėjo Spenserė.

Hana suplasnojo rankomis.

– Klausykit, aš jau seniai stengiuosi jums pasakyti. Tobis nenužudė Elės.

– Ką? – susiraukė Spenserė. – Ką tu čia kalbi?

– Aš... aš šį rytą kalbėjausi su policininku. – Hana bakstelėjo Vaildeno pusėn, kuris šnekučiavosi su žinių tarnybos komanda. – Pasakiau jam apie Tobį... nes maniau, kad jis nužudė Elę. Jis pasakė, kad jie patikrino jį, na, tada, prieš keletą metų. Tobis net nebuvo įtariamasis.

– Jis tikrai tai padarė. – Emilija atsistojo. – Vakar, kai pasakiau, kad žinau, ką jis padarė, jis tikrai ėmė panikuoti ir maldavo manęs nesakyti policijai.

Merginos sutrikusios susižvalgė.

– Vadinasi, tu manai, kad policininkai klysta? – paklausė Hana, pirštais sukinėdama savo apyrankės širdies formos karulį.

– Lukterkit, – lėtai ištarė Emilija. – Spensere, o kaip Elė jį šantažavo? Kaip ji privertė Tobį prisiimti kaltę dėl... dėl Dženos?

– Spenserė sakė, kad Elė jai nepasakojo, – atsakė Arija.

Spenserę apėmė nepatogi, nervinga būsena. Mano būdas geresnis , pasakė Elė. Mes saugosime Tobio paslaptį, o jis – mūsų .

Bet Tobis miręs. Elė mirusi. Dabar tai nebeturėjo reikšmės.

– Aš žinau, – tyliai ištarė ji.

Paskui ji pastebėjo, kad kažkas ateina per šoninį kiemą, ir jos širdis suplakė smarkiau. Tai buvo Džena Kavano.

Ji vilkėjo juodais marškinėliais trumpomis rankovėmis ir aptemptus juodus džinsus, o jos juodi plaukai buvo surišti ant viršugalvio. Jos oda tebebuvo nuostabi, sniego baltumo, tačiau veidas pusiau uždengtas didžiulių saulės akinių. Vienoje rankoje ji laikė baltą lazdelę, kitoje – savo vedlio, auksinio retriverio, dirželį. Jis atlydėjo Dženą prie merginų būrelio.

Spenserė beveik neabejojo, kad tuoj nualps. Arba kris be sąmonės, arba vėl pradės žliumbti.

Džena ir jos šuo sustojo kaip tik prie Hanos.

– Ar Emilija Filds čia yra?

– Taip, – sušnabždėjo Emilija. Spenserė jos balse išgirdo baimę. – Aš čia.

Džena pasisuko į Emilijos balso pusę.

– Tai tavo. – Ji ištiesė rožinę atlaso rankinę. Emilija labai atsargiai paėmė ją, tarsi ji būtų padaryta iš stiklo. – Ir dar tu turėtum kai ką perskaityti. – Džena iš savo kišenės ištraukė suglamžytą popieriaus skiautę. – Tai nuo Tobio.

37

Šiaip ar taip, su virvelinėmis apyrankėmis baigta

Emilija nubraukė plaukus sau už ausų ir žvilgtelėjo į Dženą. Jos dėvimi saulės akiniai dengė veidą nuo skruostikaulių ligi antakių, tačiau ant kaktos Emilija įžiūrėjo keletą rausvų, nelygių randų – nudegimo randų.

Ji prisiminė tą naktį. Elės namus, kvepėjusius „Aveda“ pipirmėčių žvakėmis. Sūrių ir rūgščių bulvių traškučių skonį burnoje. Medinių Dilaurenčių svetainės grindų griovelius, kuriuos jautė basomis kojomis stovėdama prie lango ir žiūrėdama, kaip Elė bėga per Kavano pievelę. Fejerverko trenksmą, medicinos darbuotojus, kabančiomis kopėčiomis lipančius į medį, ir baisiai išžiotą iš skausmo klykiančios Dženos burną.

Džena padavė jai nešvarią, suglamžytą popieriaus skiautę.

– Jie tai rado pas jį, – pasakė ji, „pas jį“ ištardama kimiu balsu. – Jis parašė mums visiems. Tau skirta dalis kažkur per vidurį.