Сара Шепард - Merginos be ydų

Popieriaus lape buvo „Foxy“ aukciono prekių sąrašas; Tobis kažką pakeverzojo ant kitos jo pusės. Nelygiomis eilutėmis surašyti žodžiai ir tai, kad Tobis beveik visai nevartojo didžiųjų raidžių, o dar kreivai pakeverzotas vardas Tobis raštelio apačioje privertė Emiliją viduje susigūžti. Nors niekad anksčiau nebuvo mačiusi jo rašysenos, dabar Tobis iškilo prieš akis kaip gyvas. Ji kone užuodė jo naudotą muilą, jautė didelį delną, laikantį jos mažesnį. Šį rytą ji nubudo ne ant verandos sūpuoklių, o savo lovoje. Skambėjo durų skambutis. Klupinėdama ji nulipo laiptais ir pamatė prie durų vyrą su dviratininko šortais ir šalmu.

– Ar galėčiau iš jūsų paskambinti? – paklausė jis. – Atsitiko nelaimė.

Emilija apkvaišusi, vis dar neišsibudinusi žiūrėjo į jį. Jai už nugaros pasirodė Karolina, ir dviratininkas paaiškino:

– Aš važinėjausi giraitėje už jūsų namo ir suradau tą vaikiną, iš pradžių pamaniau, kad jis miega, tačiau...

Jis nutilo, ir Karolinos akys išsiplėtė. Ji nubėgo paimti mobiliojo telefono. O Emilija tuo metu stovėjo verandoje, mėgindama susigaudyti, kas atsitiko. Ji galvojo apie Tobį, naktį stovėjusį prie jos lango. Ir kaip piktai jis trankė slankiojančias stiklo duris, o paskui nulėkė į giraitę.

Ji žvilgtelėjo į dviratininką.

– Tas vaikinas giraitėje, ar jis mėgino jus užpulti? – sušnabždėjo, o jos širdis ėmė daužytis. Ją gąsdino tai, kad Tobis visą naktį slankiojo giraitėje. O jeigu jis būtų sugrįžęs, kai Emilija verandoje užsnūdo?

Dviratininkas nusiėmė šalmą ir prispaudė prie krūtinės. Jis atrodė apytikriai Emilijos tėčio metų, žaliaakis ir žilstelėjusia barzda.

– Ne, – švelniai atsakė jis. – Jis buvo... pamėlęs .

O dabar štai: laiškas. Savižudžio raštelis.

Prieš nubėgdamas į giraitę Tobis atrodė toks kenčiantis. Ar jis tada iš karto ir prarijo piliules? O gal Emilija galėjo jį sustabdyti? O gal teisi Hana – Tobis nebuvo Elės žudikas?

Pasaulis ėmė suktis. Ji pajuto tvirtą ranką sau ant juosmens.

– Tprū, – sušnabždėjo Spenserė. – Viskas gerai.

Emilija atsitiesė ir žvilgtelėjo į laišką. Jos draugės taip pat palinko prie jos. Viduryje buvo užrašytas jos vardas.

Emilija, prieš trejus metus aš pažadėjau Elison Dilaurentis, kad saugosiu jos paslaptį, jeigu ji saugos manąją. Ji pažadėjo, kad niekas apie tai nesužinos, bet spėju, kad buvo ne taip. Aš mėginau su tuo susitvarkyti – ir tai pamiršti – ir kai mes susidraugavome, maniau, kad galėčiau... Maniau, kad pasikeičiau – ir kad mano gyvenimas pasikeitė. Bet spėju, kad iš tikrųjų negali pakeisti savęs. Tai, ką padariau Dženai, buvo didžiausia mano klaida. Buvau jaunas ir sutrikęs, ir kvailas, ir aš niekada nenorėjau jos nuskriausti. Ir aš nebegaliu daugiau taip gyventi. Man galas.

Emilija sulankstė raštelį, popierius jos rankose virpėjo. Tai buvo kažkokia nesąmonė – tai jos sužeidė Dženą, o ne Tobis – apie ką gi jis kalba? Ji atidavė raštelį Dženai.

– Ačiū.

– Nėra už ką.

Kai Džena pasisuko eiti, Emilija krenkštelėjo.

– Palauk, – sugargė ji. – Džena.

Džena sustojo. Emilija sunkiai nurijo seiles. Viskas, ką Spenserė dabar papasakojo apie Tobį, kad jis seniai žinojo, ir Elės melas, visa tai, ką Tobis pasakė vakar naktį, visa ta kaltė, kurią ji dėl Dženos jautė keletą metų... visa tai staiga išsiveržė lauk.

– Džena, turėčiau atsiprašyti tavęs. Mes buvome... mes buvome labai bjaurios. Ir tos kvailystės, kurias krėtėme... pravardės ir kita... Tai nebuvo juokinga.

Hana žingtelėjo į priekį.

– Ji visiškai teisi. Tai buvo visiškai nejuokinga. – Emilija seniai nebuvo mačiusi tokios susikrimtusios Hanos. – Ir tu nenusipelnei viso to, – pridūrė ji.

Džena paglostė šuniui galvą.

– Viskas gerai, – atsakė ji. – Man tai neberūpi.

Emilija atsiduso.

– Bet tai nėra gerai. Tai iš esmės negerai. Aš... aš niekad nepatyriau to jausmo... kai tave erzina, nes esi kitoks... Bet dabar aš žinau, ką tai reiškia. – Ji įtempė pečių raumenis, tikėdamasi, kad tai padės nepravirkti. Ji lyg ir norėjo papasakoti visiems, kas ją labiausiai kankina. Bet susilaikė. Dabar netinkamas laikas. Ji norėjo pasakyti ir dar daugiau, tačiau kaip? – Ir aš labai atsiprašau dėl to nelaimingo atsitikimo. Niekad to tau dar nesakiau.

Ji norėjo pridurti, apgailestauju dėl to, ką mes netyčia tau padarėme , bet bijojo.

Dženos smakras suvirpėjo.

– Tai ne jūsų kaltė. O be to, tai ne pats blogiausias man nutikęs dalykas.

Ji trūktelėjo šuns antkaklį ir nuėjo atgal į kitą gatvės pusę. Merginos tylėjo, kol Džena nuėjo tiek toli, kad jų nebegirdėtų.

– Kas galėtų būti blogiau už apakimą? – sušnabždėjo Arija.

– Buvo šis tas blogesnio, – įsiterpė Spenserė. – Ir Elė tai žinojo...

Spenserė vėl nutaisė tokį veidą – tarsi ji turėtų labai daug ką pasakyti, tačiau nenori. Ji atsiduso.

– Tobis... grabinėjo... Dženą, – sušnabždėjo. – Štai ką jis darė tą naktį, kai Dženai nutiko nelaimė. Ir dėl to Elė taip nevykusiai iššovė fejerverką į namelį medyje.

Kai Elė nuėjo prie Tobio namelio medyje, paaiškino Spenserė, ji pro langą pamatė Tobį ir uždegė fejerverką. O tada... ji pamatė, kad viduje yra ir Džena. Ir Dženos veido išraiška buvo kažkokia keista, o jos marškinėliai atsmaukti. Paskui Elė pamatė, kaip Tobis pasilenkė prie Dženos ir uždėjo ranką jai ant kaklo. Kitą ranką jis užkišo jai po marškinėliais ir po liemenėle. Paskui nusmaukė vieną liemenėlės petnešėlę. Džena atrodė išsigandusi.

Elė sakė, kad ji buvo tokia priblokšta, jog trinktelėjo per fejerverką ir tas pakrypo. Kibirkštis greitai perlėkė per dagtį ir raketa startavo. Paskui ryškiai blykstelėjo ir sprogo. Išbyrėjo stiklai. Kažkas suriko... ir Elė pabėgo.

– Kai Tobis priėjo prie mūsų ir pasakė Elei, kad matė ją, Elė atšovė Tobiui, kad ir ji matė jį ... grabinėjantį Dženą, – pasakė Spenserė. – Ir ji nepasakysianti Tobio tėvams tik tuo atveju, jeigu jis prisipažins pats uždegęs fejerverką. Tobis sutiko. – Ji atsiduso. – Elė liepė man pažadėti, kad nepasakosiu, ką darė Tobis, kaip ir visų kitų dalykų.

– Jėzau, – sušnabždėjo Arija, – vadinasi, Džena turėjo būti patenkinta , kai Tobį išsiuntė į pataisos mokyklą.

Emilija nežinojo, ką pasakyti. Ji žvilgtelėjo į Dženą, kuri stovėjo pievelėje priešais namą su savo motina ir kalbėjosi su žurnalistu. Kaip turėtum jaustis, kai tavo įbrolis taip elgiasi su tavimi? Jau buvo pakankamai bjauru, kai Benas ją užsipuolė, – o jeigu jai reiktų su juo gyventi? Jeigu jis būtų šeimos narys?

Tačiau kartu tai buvo ir labai skausminga jai. Taip elgtis su savo įsesere baisu, bet kartu tai ir... graudu. Žinoma, kad Tobis tik norėjo užmiršti praeitį ir gyventi toliau. Ir jis gyveno... kol Emilija išgąsdino jį, privertusi manyti, kad praeities šmėklos sugrįžta.

Ji jautėsi visiškai priblokšta, užsidengė rankomis veidą ir springdama ašaromis giliai įkvėpė. Aš sugrioviau Tobiui gyvenimą , pamanė ji. Aš nužudžiau jį .

Jos draugės leido jai verkti – jos ir pačios verkė. Kai Emilijos ašaros ir kūkčiojimas kiek aprimo, ji pakėlė akis.

– Tiesiog negaliu tuo patikėti.

– O aš galiu, – ištarė Hana. – Elė rūpinosi tiktai savimi. Ji buvo manipuliavimo karalienė.

Emilija nustebusi pažvelgė į ją. Hana gūžtelėjo.

– Mano septintosios klasės paslaptis, kurią žinojo tiktai Elė? Elė mane kankino dėl to. Kiekvieną sykį, kai tik nesutikdavau daryti taip, kaip ji nori, Elė gąsdindavo, kad papasakos jums – ir visiems kitiems.