Сара Шепард - Merginos be ydų

Ji dar sykį žvilgtelėjo į Dženą. Aš atsiprašau , ištarė ji vien tik lūpomis. Žinoma, Džena neatsakė. Ji juk nematė.

Hana dar niekad taip nesidžiaugė pamačiusi Filadelfijos žiburius – pagaliau ji buvo toli nuo Rouzvudo ir Tobio. Ji vis dar turėjo laiko parsirasti į viešbutį, kol jos tėvas, Izabelė ir Keitė sugrįš iš miuziklo „Mamma Mia!“, ir, ko gero, ji dar spėtų įlįsti į burbulinę vonią. Laimei, ir mini bare turėtų būti ko nors puikaus. Ko nors stipraus. Galbūt ji papasakos Keitei, kas atsitiko, ir juodvi užsisakys į kambarį maisto ir kartu ištašys didelį butelį kokio nors gėrimo.

Oho. Tai buvo mintis, kuri anksčiau niekad nebūtų atėjusi Hanai į galvą.

Ji įkišo kambario kortelę į duris, atidarė jas, įslinko į vidų ir... kone atsitrenkė į tėvą. Jis stovėjo priešais duris ir kalbėjosi mobiliuoju telefonu.

– Oi! – riktelėjo ji.

Tėvas atsisuko.

– Ji čia, – pasakė jis į telefoną ir tada pliaukštelėjo jį uždarydamas. Jis šaltakraujiškai nužvelgė Haną. – Ką gi. Sveika sugrįžusi.

Hana sumirksėjo. Už tėvo buvo Keitė ir Izabelė. Tiesiog... sėdėjo ant sofos ir vartė turistinius žurnalus, kurių būna viešbučio kambariuose.

– Labas, – ištarė ji atsargiai. Visi spoksojo į ją. – Ar Keitė jums pasakė? Aš turėjau...

– Važiuoti į „Foxy“? – įsiterpė Izabelė.

Hana iš nuostabos išsižiojo. Perkūno trenksmas už lango privertė ją krūptelėti. Ji desperatiškai žvilgtelėjo į Keitę, išdidžiai susidėjusią rankas sau į sterblę ir laikančią aukštai iškeltą galvą. Ar jinai... ar ji jiems pasakė ? Jos veido išraiška sakė: taip.

Hana pasijuto, lyg būtų gavusi per galvą.

– Tai buvo... tai buvo neatidėliotinai skubu.

– Neabejoju, kad skubu. – Tėvas padėjo rankas ant stalo. – Negaliu patikėti, kad tu apskritai sugrįžai. Mes manėme, tu ketini smagintis visą naktį... galbūt pavogti dar vieną automobilį. Arba... na, kas žino, ką dar? Pavogti kieno nors lėktuvą? Nužudyti prezidentą?

– Tėti... – paprašė Hana. Ji dar nebuvo mačiusi tokio tėvo. Marškiniai išsipešę, kojinių galai nutįsę, o už ausies tamsi dėmė. Jis buvo įsiutęs . Jis niekad taip nešaukdavo. – Aš galiu paaiškinti.

Tėvas prispaudė delnus sau prie kaktos.

– Hana... ar gali paaiškinti ir tai? – Jis kažką išsitraukė iš kišenės. Lėtai, vieną po kito atgniaužė pirštus. Ant delno gulėjo nedidelė „Percocet“ pakuotė. Neatplėšta.

Kai Hana linktelėjo pirmyn, norėdama paimti vaistus, jis pliaukštelėjo pirštais užverdamas delną kaip geldelę.

– Ak, ne, tu negausi jų.

Hana parodė ranka į Keitę.

– Ji juos pasiėmė iš manęs. Ji jų norėjo!

– Tu man juos davei, – ramiai ištarė Keitė. Ji buvo nutaisiusi gudrią, išdūriau tave veido išraišką, kuri tarsi sakė: Nemanyk, kad taip lengvai įsibrausi į mūsų gyvenimą . Hana nekentė savęs, kad buvo tokia kvaila. Keitė nepasikeitė. Nė per nago juodymą.

– Pirmiausia, ką tu ketinai daryti su piliulėmis? – paklausė jos tėvas. Paskui jis pakėlė ranką. – Ne. Užmiršk tai. Aš nenoriu žinoti. Aš... – Jis stipriai užmerkė akis. – Aš nebeatpažįstu tavęs, Hana. Tikrai nebeatpažįstu.

Hanos ilgai kaupta nuoskauda pratrūko.

– Ką gi, žinoma, kad nebeatpažįsti! – suriko ji. – Tu nepasivarginai su manimi pasikalbėti beveik ketverius suknistus metus!

Kambaryje įsitvyrojo tyla. Atrodė, kad visi bijo krustelėti. Keitė pasidėjo rankas ant žurnalo. Izabelė sustingo, vieną pirštą keistai iškėlusi prie savo ausies lezgelio. Tėvas prasižiojo kažko sakyti, bet paskui vėl užsičiaupė.

Paskui pasigirdo beldimas į duris ir visi krūptelėjo.

Įėjo ponia Marin, kuri atrodė neįprastai netvarkinga: jos plaukai buvo šlapi ir prisiploję, ji nebuvo pasidažiusi, o vilkėjo tiktai paprastus marškinėlius trumpomis rankovėmis ir džinsus, ir tai gerokai skyrėsi nuo to drabužių ansamblio, kurį ji susikurdavo eidama į „Wawa“ parduotuvę.

– Tu eisi su manimi. – Ji nukreipė žvilgsnį į Haną, tačiau nė nežvilgtelėjo į Izabelę ar Keitę. Hanos galvoje šmėkštelėjo mintis, kad galbūt dabar jie visi susitiko pirmą sykį. Kai jos motina pamatė pono Marino rankoje „Percocet“, ji išblyško. – Apie juos jis man papasakojo pakeliui.

Hana žvilgtelėjo per petį į tėvą, tačiau jis stovėjo nuleidęs galvą. Iš tiesų jis neatrodė nusivylęs. Jis tik atrodė... liūdnas. Beviltiškas. Susigėdęs.

– Tėti... – desperatiškai cyptelėjo ji, atsitraukdama nuo motinos. – Juk aš neprivalau eiti, tiesa? Aš noriu pasilikti. Argi negaliu tau papasakoti, kas man darosi? Maniau, kad norėtum tai sužinoti.

– Jau vėlu, – mechaniškai ištarė tėvas. – Tu važiuosi namo su motina. Galbūt ji tave atves į protą.

Hana nusijuokė.

– Manai, kad ji atves mane į protą? Ji... ji miega su policininku, kuris suėmė mane praėjusią savaitę. Ji žinodavo, kad aš grįžtu antrą valandą nakties, nors iš ryto reikia eiti į mokyklą. Jeigu aš susergu ir turiu likti namie, ji sako, kad aš pati paskambinčiau ir apsimesčiau ja, nes ji per daug užsiėmusi ir...

– Hana! – suriko motina, stipriai sugniauždama jos ranką.

Hanos galvoje buvo tokia makalynė, kad ji net nesuvokė, ar tai, ką ji sako tėčiui, gali jai padėti ar tik pakenkti. Ji jautėsi žiauriai apgauta . Visų. Visi žmonės vertė ją vemti.

– Tiek daug dalykų, apie kuriuos norėčiau tau pasakyti, bet negaliu. Prašau, leisk man pasilikti. Prašau.

Krustelėjo vienintelis mažytis tėvo raumenėlis truputį aukščiau kaklo. O šiaip jo veidas buvo šaltas ir abejingas. Jis žingtelėjo arčiau Izabelės ir Keitės. Izabelė paėmė jo ranką.

– Labanakt, Ešle, – pasakė jis Hanos motinai. Hanai apskritai nieko nepasakė.

32

Emilija ima į rankas beisbolo lazdą

Emilija sukūkčiojo su palengvėjimu, radusi namų duris neužrakintas. Visa permirkusi ji įpuolė į skalbinių kambarį ir pratrūko raudoti, iš visų pusių apsupta ramių, namais alsuojančių daiktų: tai buvo virš skalbyklės ir džiovintuvo mamos išsiuvinėtas užrašas: „Palaimink šią netvarką“; tvarkingai išrikiuotos valymo priemonės, balikliai ir audinių minkštikliai ant lentynėlės; prie durų stovintys žali guminiai jos tėvo batai darbui sode.

Suskambo telefonas; atrodė, lyg būtų riksmas. Emilija nustvėrė iš krūvos rankšluostį, užsimetė jį ant pečių ir nedrąsiai pakėlė belaidį telefono ragelį.

– Alio? – Netgi jos balsas atrodė išsigandęs.

– Emilija? – pasigirdo pažįstamas, gergždžiantis balsas ragelyje.

Emilija susiraukė.

– Spensere?

– O Dieve! – Spenserė atsiduso. – Mes ieškojome tavęs. Ar tau nieko neatsitiko?

– Aš... aš nežinau, – dvejodama atsakė Emilija. Ji kaip pamišusi lėkė per kukurūzų lauką. Eilių tarpuose nuo lietaus buvo susiformavę purvo upeliai. Vienas jos batas nusmuko, tačiau ji nesiliovė bėgusi, ir jos suknelės apačia, ir kojos buvo purvinos. Laukas vienu galu rėmėsi į giraitę, esančią už jos namo, taigi ji perlėkė ir per ją. Ji du kartus paslydo ant šlapios žolės, susitrenkė alkūnę ir klubą, o kartą žaibas trenkė į medį, triukšmingai nulauždamas keletą šakų vos už kelių metrų nuo jos. Ji žinojo, kad audrai siaučiant pavojinga būti miške, tačiau negalėjo sustoti, bijodama, kad Tobis galbūt ją vejasi.

– Emilija. Lik ten, kur esi, – aiškino Spenserė. – Ir saugokis Tobio. Viską paaiškinsiu vėliau, bet dabar užsirakink duris ir...