Сара Шепард - Merginos be ydų

– Antrojoje žinutėje, kurią man atsiuntė E, buvo parašyta: Tu įskaudinai mane, todėl aš įskaudinsiu tave , ir kad jis pasirodys, kai mes mažiausiai to tikėsimės. Šį rytą į mano namus atėjo policininkas ir vėl klausinėjo apie Elę, ir tas policininkas buvo toks priekabus, vaidino taip, tarsi aš kažką žinočiau, ko neturėjau žinoti. Pamaniau, kad tai gali būti Tobio darbas. O dabar jis atvažiavo čia kartu su Emilija. Bijau, kad jis gali ją nuskriausti.

Hana ir Arija kurį laiką tylėjo. Pagaliau Arijos rankos ėmė virpėti. Didelė raudona dėmė nušliaužė per jos kaklą ir išsiliejo į skruostus.

– Kodėl tu mums anksčiau nepasakei? – Ji nedrąsiai pašnairavo į Spenserę nerasdama žodžių. – Juk vienu metu, tada, septintoje klasėje, tame dramos būrelyje aš buvau likusi viena su Tobiu! Jis galėjo nuskriausti mane... ar mus visas... ir jeigu jis tikrai nužudė Elę, mes būtume galėjusios ją išgelbėti!

– Man bloga, – silpnai sudejavo Hana.

Spenserės skruostais riedėjo ašaros.

– Aš norėjau jums pasakyti, bet bijojau.

– O ką Elė pasakė Tobiui šantažuodama, kad jis neprasitartų? – pasiteiravo Arija.

– Elė nepasakė, – sumelavo Spenserė. Ji prietaringai saugojo Tobio paslaptį, tarsi, vos jai tai pasakius, iš dangaus kiaurai lubas trenktų žaibas... arba pasirodytų Tobis, kažkokiais antgamtiniais būdais viską išgirdęs.

Arija spoksojo į savo rankas.

– Tobis visą laiką žinojo, – pakartojo jinai.

– Ir dabar jis... sugrįžo. – Hana atrodė visiškai pažaliavusi.

– Jis ne tik sugrįžo, – ištarė Spenserė. – Jis čia. Ir jis yra E.

Arija stvėrė Haną už rankos.

– Eime.

– Kur tu eini? – nervingai šūktelėjo Spenserė. Ji nenorėjo, kad Arija dingtų iš jos regėjimo lauko.

Arija pusiaukelėje atsisuko.

– Mes turime surasti Emiliją, – pasakė ji piktai. Ji pasikėlė suknelės kraštus ir pasileido bėgti.

30

Kukurūzų laukai – baisiausia vieta Rouzvude

Emilija įlindo į ankštą, nuošalią nišą Kingman Holo terasoje ir tyliai stebėjo į vakarą susirinkusius rūkalius. Merginos su puošniomis, pastelinėmis suknelėmis, jų vaikinai elegantiškais kostiumais. Tačiau ar ji norėjo pamatyti kažką daugiau? Ji pati nežinojo. Ji užsimerkė, paskui vėl greit atsimerkė, ir pirmas žmogus, kurį ji pastebėjo, buvo Tara Keli, Rouzvudo mokyklos abiturientė. Jos plaukai buvo šviesiai rusvi, oda graži ir blyški. Emilija sugriežė dantimis ir vėl užsimerkė. Kai atsimerkė, pamatė Orį Keisį, karštą futbolininką. Vyruką. Štai ten.

Bet paskui ji vėl negalėjo susilaikyti nežiūrėjusi į plonas, ilgas Reičelės Faještein rankas. Chlojė Deivis nutaisė seksualią, erzinančią miną savo vaikinui Čadui Kažkokiam, ir dėl to jos lūpos atrodė puikios. Elė Karmaikl perkreipė savo žandikaulį kaip tik taip. Emilija užuodė iš kažkur dvelktelėjusį „Michael Kors“ kvepalų gūsį ir dar niekad nebuvo uosčiusi nieko gardesnio savo gyvenime. Galbūt, išskyrus bananų gumos kvapą.

Tai negalėjo būti tiesa. Negalėjo .

– Ką tu veiki?

Šalia jos stovėjo Tobis.

– Aš... – sumikčiojo Emilija.

– Visur ieškojau tavęs. Ar tau viskas gerai?

Emilija įvertino savo padėtį: ji slėpėsi šaltoje balkono nišoje, apsigobusi kašmyro šaliku, ir žaidė iš proto vedantį vaikišką žaidimą „ku-kū“ tikrindama save, ar jai patinka vaikinai ar merginos. Ji žvilgtelėjo į Tobį. Norėjo paaiškinti, kas ką tik atsitiko. Su Benu, su Maja, su Taro kortų būrėja – viską.

– Tu, ko gero, imsi manęs už tai nekęsti, tačiau... ar tu nieko prieš, jeigu mes iš čia išvažiuotume?

Tobis nusišypsojo.

– Aš vyliausi , kad tu to paprašysi. – Jis suėmė Emiliją už riešų ir padėjo atsistoti.

Eidama lauk Emilija šokių aikštelės pakraštyje pastebėjo stovinčią Spenserę Hastings. Spenserė stovėjo į ją atsukusi nugarą, ir Emilija pamanė prieisianti ir pasisveikinsianti su ja. Tada Tobis trūktelėjo ją už rankos ir ji apsigalvojo. Spenserė gali jos ko nors paklausti apie E, o ji nenusiteikusi apie tai dabar kalbėti.

Kai jie išvažiavo iš stovėjimo aikštelės, Emilija nuleido durelių stiklą. Naktis gardžiai kvepėjo pušų spygliais ir artėjančiu lietumi. Mėnulis buvo didžiulis ir pilnas, bet pamažu niro į storus, jo link plaukiančius debesis. Lauke buvo labai tylu, Emilija net girdėjo padangų čeženimą.

– Ar tau tikrai viskas gerai? – paklausė Tobis.

Emilija krūptelėjo.

– Taip, viskas gerai. – Ji žvilgtelėjo į Tobį. Jis sakė jai, kad šiam vakarui nusipirkęs naują kostiumą, o dabar ji privertė jį išvažiuoti namo trimis valandomis anksčiau. – Atleisk už sugadintą vakarą.

– Nieko baisaus. – Tobis gūžtelėjo pečiais.

Emilija apvertė sterblėje gulinčią „Tiffany“ dėžutę. Išeidama iš palapinės ji nugvelbė ją nuo stalo prisiminimui apie vakarą.

– Ar tikrai nieko neatsitiko? – paklausė Tobis. – Tu tokia tyli.

Emilija garsiai išpūtė orą iš burnos. Ji stebėjo tris skirtingus pro šalį praslenkančius kukurūzų laukus ir tik tada atsakė.

– Mane užkalbino Taro kortų būrėja.

Tobis nieko nesuprasdamas susiraukė.

– Ji pasakė, kad šįvakar man kažkas atsitiks. Tai, kas pakeis mano gyvenimą. – Emilija pabandė nusijuokti. Tobis prasižiojo kažko sakyti, bet paskui greitai susičiaupė.

– Dalykas tas, kad tai beveik išsipildė, – pasakė Emilija. – Aš susidūriau su tuo vaikinu, su Benu. Tuo pačiu, kuris buvo baseino koridoriuje per varžybas... na, žinai. Žodžiu, jis bandė... Nežinau. Spėju, kad norėjo mane nuskriausti.

– Ką?

– Viskas gerai. Nieko neatsitiko. Jis tik... – Emilijos smakras ėmė virpėti. – Nežinau. Galbūt aš to nusipelniau.

– Kodėl? – sukando dantis Tobis. – Ką tu padarei?

Emilija timptelėjo baltą dovanų dėžutės kaspinuką. Lietaus lašai ėmė teškėti į priekinį automobilio stiklą. Ji giliai įkvėpė. Ar ji tikrai ketina visa tai pasakyti garsiai?

– Mudu su Benu susitikinėjome. Kol dar buvome pora, jis užtiko mane bučiuojantis su kai kuo kitu. Su mergina. Jis pavadino mane lesbiete, ir kai aš mėginau pasakyti jam, kad aš ne tokia, jis vertė mane tai įrodyti. Na, pabučiuoti jį ir... tiek to. Tai atsitiko tada, kai tu atėjai į persirengimo kambarių koridorių.

Tobis nepatogiai pasimuistė savo sėdynėje.

Emilija palietė ranka Tobio dovanotą gardeniją, kurią segėjo ant krūtinės.

– Dalykas tas, kad aš galbūt tikrai lesbietė. Aš lyg ir mylėjau Elison Dilaurentis. Tačiau aš maniau, kad mylėjau tiktai Elę, ir tai nereiškia, kad esu lesbietė. O dabar... dabar nebežinau. Galbūt Benas teisus. Galbūt aš esu homoseksuali. Galbūt turėčiau su tuo susitaikyti.

Emilija pati negalėjo patikėti, kad visa tai išsiliejo jai iš burnos. Ji grįžtelėjo į Tobį. Jo lūpos atrodė sustingusios ir abejingos. Ji pagalvojo, kad jeigu kada ir buvo tinkama proga jam prisipažinti, jog buvo Elės vaikinas, tai kaip tik dabar. Užuot tai padaręs, jis tyliai ištarė:

– Kodėl tu taip bijai tai pripažinti?

– Todėl! – nusijuokė Emilija. Argi tai ne akivaizdu? – Nes aš nenoriu būti. .. na, žinai. Lesbietė. – O paskui tylesniu balsu pridūrė: – Visi iš manęs juoktųsi.

Jiedu privažiavo nuošalų „Stop“ kelio ženklą prie dvipusio eismo kelio. Užuot sustojęs, o paskui važiavęs toliau, Tobis sustabdė automobilį šalikelėje. Emilija suglumo.