Сара Шепард - Merginos be ydų

– O! – šūktelėjo Arija, perrėkdama muziką, mėgindama atrodyti nerūpestingai. – Sveikas.

Šonas paėmė Ariją už rankos ir nusivedė ją į stovėjimo aikštelę, kuri vienintelė šiuo metu buvo tuščia. Iš piniginės Šonas išsiėmė raktelius. Padėjo Arijai įlipti į jo automobilį ir pavažiavo tolėliau nuo įvažiavimo į laisvą vietą.

– Kas tau darosi? – paklausė jis.

– Nieko. – Arija žiūrėjo pro langą. – Viskas gerai.

– Ne, ne viskas. Tu kaip... zombis. Mane tai gąsdina.

– Aš tik... – Ji sukinėjo perlų vėrinį, kurį buvo užsimovusi kaip apyrankę ant riešo. – Nežinau. Nenoriu pridaryti tau rūpesčių.

– Kodėl?

Ji gūžtelėjo.

– Nes tau to nereikia. Tu, ko gero, manai, kad aš visiškai trenkta. Galvoju tik apie savo tėvus. Nes pastaruoju metu apie nieką daugiau ir nekalbėjau.

– Ką gi... taip jau atsitiko. Bet aš turiu galvoje...

– Aš nesikraustysiu iš proto, – nutraukė ji, – jeigu tu norėtum pašokti su kitom merginom ar panašiai. Čia yra tikrai dailių merginų.

Šonas sumirkčiojo, atrodė sutrikęs.

– Bet aš nenoriu šokti su kita.

Jiedu tylėjo. Iš palapinės girdėjosi gaudžianti Kenji Vesto „Gold Digger“ bosų partija.

– Tu galvoji apie tėvus? – tyliai paklausė Šonas.

Ji linktelėjo.

– Manau, taip. Turiu šįvakar pasakyti mamai.

– Kodėl tu turi jai pasakyti?

– Nes... – Arija negalėjo jam papasakoti apie E. – Tai turiu būti aš. Tai nebegali tęstis.

Šonas atsiduso.

– Tu labai daug reikalauji iš savęs. Ar negalėtum šįvakar pailsėti?

Iš pradžių Arija norėjo gintis, paskui atsilošė.

– Tikrai manau, kad turėtum grįžti, Šonai. Neleisk man sugadinti tau vakaro.

– Arija... – susierzinęs atsiduso Šonas. – Liaukis.

Arija nutaisė grimasą.

– Tiesiog manau, kad mudviem nieko neišeis.

– Kodėl?

– Nes... – Ji nutilo, mėgindama susigaudyti, ką norėtų pasakyti. Nes ji nėra tipiška Rouzvudo mergina? Nesvarbu, už ką Šonas ją mėgsta, yra kur kas daugiau dalykų, dėl kurių jis negali jos mėgti? Ji jautėsi lyg tie stebuklingi vaistai, kuriuos visą laiką reklamuoja televizija. Balsas už kadro išvardija sąrašą savybių, kurios padėjo milijonams žmonių, tačiau pačioje reklamos pabaigoje jis labai tyliai pasako, kad šalutinis vaistų poveikis yra smarkus širdies plakimas ir gausus prakaitavimas. Taip būtų ir jai: maždaug , kieta, keistoka mergina... tačiau šeimos problemos sukelia jai nervinius priepuolius ir retsykiais ji snarglėjasi ant jūsų brangių marškinėlių.

Šonas atsargiai uždėjo delną jai ant rankos.

– Jeigu bijai, kad išsigandau vakar vakaro, tai žinok, kad neišsigandau. Tu man tikrai patinki. Ir netgi labiau patinki po vakar vakaro.

Arijos akyse pasirodė ašaros.

– Tikrai?

– Tikrai.

Jis priglaudė kaktą prie jos kaktos. Arija sulaikė kvėpavimą. Pagaliau jų lūpos susilietė. Ir dar sykį. Tik šį sykį stipriau.

Arija prisispaudė burna prie jo burnos ir uždėjo ranką jam ant sprando, prisitraukdama jį arčiau. Jo kūnas buvo šiltas ir mielas. Šonas apkabino Ariją per liemenį. Jiedu kandžiojo vienas kito viršutinę lūpą, jų rankos glamonėjo vienas kito nugarą. Paskui jiedu vienas nuo kito atšlijo sunkiai alsuodami ir žiūrėdami vienas kitam į akis.

Ir vėl puolė vienas kitam į glėbį. Šonas atsegė Arijai suknelės užtrauktuką. Jis nusivilko savo švarką ir numetė jį ant galinės sėdynės, o ji ėmė draskyti jo marškinių sagas. Ji bučiavo žavias Šono ausis, pakišo rankas jam po marškiniais ir glostė švelnią odą. Jis apglėbė jos liemenį, nors ankštame „Audi“ krėsle tai nebuvo patogu. Šonas atlenkė sėdynės atkaltę, kilstelėjo Ariją ir prisitraukė prie savęs. Jos uodegikaulis trynėsi į vairą.

Ji išsirietė atgal, kai Šonas bučiavo jos kaklą. Ir kai atsimerkė, kažką pastebėjo – geltoną popieriaus skiautę, užkištą už valytuvo. Iš pradžių ji pamanė, kad tai reklaminis lapukas – galbūt moksleiviai kviečia kur nors po „Foxy“ vakaro, – bet paskui ji pamatė didelius, stambius žodžius, nerūpestingai brūkštelėtus juodu „Sharpie“ žymekliu.

Neužmiršk! Kai išmuš vidurnaktį!

Ji atšoko nuo Šono.

– Kas atsitiko? – paklausė jis.

Ji virpančia ranka parodė į raštelį.

– Ar tai tu užrašei?

Tai buvo kvailas klausimas: ji jau žinojo atsakymą.

28

Koks vakaras be Hanos Marin

Kai jos taksi sustojo prie Kingman Holo, Hana pagyvenusiam, plinkančiam taksistui, akivaizdžiai vargstančiam dėl prakaitavimo, numetė dvidešimt dolerių.

– Grąžą pasilikit, – pasakė ji. Trenkė durelėmis ir pasileido įėjimo link, jausdama pykinimą. Filadelfijos geležinkelio stotyje ji nusipirko maišelį tortiljų ir paskubom kaip pamišėlė surijo jas per penkias minutes. Tai buvo negerai.

Jai iš dešinės buvo registracija. Perkarusi kaip skalikas mergina trumpai kirptais plaukais ir ryškiai išdažytomis akimis tikrino bilietus ir svečių sąrašus. Hana sustojo. Ji nė neįsivaizdavo, kur jos bilietas, tačiau jeigu ji mėgintų prašytis įleidžiama į vidų, jai tiesiog būtų pasiūlyta eiti namo. Ji žvilgtelėjo į „Foxy“ palapinę, kuri švytėjo kaip gimimo dienos tortas. Jinai jokiu būdu nenorėjo štai taip paleisti Šono. Ji pateks į „Foxy“, ir visai nesvarbu, ar Dažytaakei Merginai tai patiks, ar ne.

Giliai įkvėpusi, Hana visu greičiu pralėkė pro registratūrą.

– Ei! – išgirdo šaukiančią merginą. – Palauk!

Hana pasislėpė už kolonos, jos širdis daužėsi kaip pašėlusi. Smokingu vilkintis raumeningas apsauginis pralėkė pro ją, paskui sustojo ir apsižvalgė. Susierzinęs ir nusivylęs gūžtelėjo pečiais ir kažką pasakė į portatyvią radijo stotelę. Hana pajuto lengvą pasitenkinimo jaudulį. Įsibrovimas į vidų ją jaudino, kaip ir vagystės.

Pobūvyje buvo tiršta moksleivių. Ji neatsiminė, kad kada nors anksčiau būtų buvusi tokia grūstis. Daugelis merginų šokių aikštelėje buvo nusiavusios batelius ir suko juos iškėlusios virš galvų. Prie baro taip pat susirinko didžiulė minia, o kiti moksleiviai stovėjo išsirikiavę į eilę prie karaokės pulto. Kadangi indai dar buvo švarūs, o stalai tušti, akivaizdu, kad vakarienė dar nebuvo patiekta.

Hana nustvėrė už alkūnės Amandą Viljamson, Rouzvudo antraklasę, kuri nuolatos bandydavo pasisveikinti su Hana mokyklos koridoriuje. Amandos veidas nušvito.

– Sveika, Hana!

– Ar matei Šoną? – viauktelėjo Hana.

Amandos veide šmėstelėjo nuostaba; paskui ji gūžtelėjo.

– Nesu tikra...

Hana nuskubėjo pirmyn, jos širdis daužėsi. Galbūt jis ne čia. Ji puolė į kitą pusę, vos nesusidūrė su padavėju, nešančiu didelį padėklą su sūriais. Hana stvėrė didelį čederio gabalą ir susikimšo į gerklę. Nurijo jį beveik nepajutusi skonio.

– Hana! – šūktelėjo Naomė Cegler, vilkinti aptemptą aukso spalvos suknelę ir atrodanti perdėtai įdegusi. – Kaip juokinga! Tu čia! Sakei, jog neisi!

Hana susiraukė. Naomė buvo įsitvėrusi Džeimso Frydo rankos. Hana bakstelėjo pirštu į juos.

– Ar jūs atėjote kartu?

Ji buvo pagalvojusi, kad gal Šonas atėjo su Naome.

Naomė linktelėjo. Paskui ji palinko į priekį.

– Ar tu ieškai Šono? – Ji susirūpinusi pakratė galvą. – Visi tiktai ir kalba apie tai. Aš vis dar negaliu patikėti.

Hanos širdis ėmė daužytis.

– Vadinasi, Šonas čia?

– Taip, jis čia. – Džeimsas pasilenkė, iš vidinės švarko kišenės išsitraukė kolos butelį su įtartinai skaidriu skysčiu ir suvertė jį į savo apelsinų sultis. Jis gurkštelėjo ir nusišypsojo.