Сара Шепард - Merginos be ydų

– Labai atsiprašau, – ištarė Hana, suimdama Monos ranką. – Aš tuojau pat grįšiu.

Mona paleido jos ranką.

– Puiku, – ištarė ji piktai, eidama prie veidrodžio pasitikrinti makiažo. – Linksminkis.

29

Reikia išsiaiškinti

Spenserė tylėdama išlydėjo Haną iš tualeto, kur juodvi sutiko grupelę mokinių. Paskui ji pastebėjo prie baro stovinčią Ariją, ji buvo viena.

– Ir tu eik su mumis.

Hana paleido Spenserės ranką.

– Aš neisiu ten, kur eina ji.

– Hana, tu juk visiems sakei, kad pametei Šoną! – pasipiktino Arija. – Ir labai aiškiai.

Hana susinėrė rankas ant krūtinės.

– Bet tai nereiškia, jog aš norėjau, kad tu ateitum su juo čia. Ir tai nereiškia, jog aš norėjau, kad tu jį pavogtum iš manęs.

– Aš nieko nevogiau! – suriko Arija, iškeldama kumštį. Spenserė akimirką išsigando, kad Arija gali trenkti Hanai, ir įsispraudė tarp jųdviejų.

– Užtenka, – pasakė ji. – Liaukitės. Mes turime surasti Emiliją. – Joms nespėjus užprotestuoti, ji nusitempė juodvi pro ledo skulptūras, eilę prie karaokės ir juvelyrinių dirbinių aukciono stalus. Spenserė buvo mačiusi Emiliją ne daugiau nei prieš dvidešimt minučių, bet dabar Emilijos niekur nebuvo. Ji praėjo pro Endrių, sėdintį su draugais prie ilgo, žvakėmis apšviesto stalo. Jis pastebėjo ją, tada staigiai nusisuko į draugus ir garsiai leptelėjo kvailą juokelį, akivaizdžiai skirtą jai. Spenserė pajuto sąžinės dilgtelėjimą. Bet dabar ji neturėjo laiko su juo aiškintis.

Dar stipriau suspaudusi merginų rankas, ji tarp stalų nužingsniavo į terasą. Mokiniai buvo susirinkę prie fontano, kaišiojo į vandenį basas pėdas, tačiau Emilijos vis dar nesimatė. Prie didžiulės Pano skulptūros Hana ėmė dejuoti.

– Aš turiu važiuoti.

– Tu dar negali važiuoti. – Spenserė stumtelėjo Ariją ir Haną pokylių salės pusėn. – Tai svarbu mums visoms. Mes turime surasti Emiliją.

– Kodėl tai taip svarbu? – suaimanavo Hana. – Kam, po galais, tai rūpi?

– Svarbu. – Spenserė sustojo. – Jinai čia atėjo su Tobiu.

– Na, ir ką gi? – paklausė Arija.

Spenserė giliai įkvėpė.

– Manau... aš manau, kad Tobis gali ją nuskriausti. Manau, kad jis nori visas mus nuskriausti.

Merginos sukrėstos žiūrėjo į ją.

– Kodėl? – reikliai paklausė Arija, įsirėmusi į klubus.

Spenserė nudūrė akis žemyn. Jai spaudė skrandį.

– Manau, kad E yra Tobis.

– Kodėl taip manai? – piktai dėbtelėjo Arija.

– E atsiuntė man žinutę, – prisipažino ji. – Ten rašoma, kad mums visoms gresia pavojus.

– Tu gavai žinutę? – suspiegė Hana. – Maniau, kad mes pasakysim apie tai viena kitai!

– Žinau. – Spenserė žiūrėjo į savo smailias „Louboutin“ batelių nosis. Palapinės viduje grupelė vaikinų surengė breiko šokių varžybas. Noelis Kanas mėgino vaizduoti besirangantį kirminą, o Meisonas Bajersas susirietęs bandė suktis ant užpakalio. Argi šis vakaras neturėtų būti civilizuotas susirinkimas? – Nežinau, ką daryti. Aš... tiesą sakant, gavau dvi žinutes. Pirmojoje sakoma, kad būtų geriau, jeigu aš jums apie tai nesakyčiau . Bet antroji skambėjo taip, tarsi tai būtų Tobis... ir dabar Tobis čia su Emilija, ir...

– Palauk, pirmojoje žinutėje sakoma, kad mes patekom į bėdą, ir tu nieko nedarei? – paklausė Hana. Ji nebuvo supykusi, tik sutrikusi.

– Nebuvau tikra, ar tai rimta, – atsakė Spenserė. Ji perbraukė ranka sau per plaukus. – Jeigu būčiau žinojusi...

– Žinot, aš taip pat gavau žinutę, – tyliai ištarė Arija.

Spenserė dėbtelėjo į ją.

– Ir tu gavai? Ar joje irgi užuomina apie Tobį?

– Ne... – Arija kruopščiai rinko žodžius. – Spensere, kodėl tu penktadienį buvai jogos studijoje?

– Jogos studijoje? – prisimerkė Spenserė. – Ką tai bendro turi su...

– Tai atrodė per daug panašu į atsitiktinį sutapimą, – tarė Arija.

– Apie ką tu čia kalbi? – šūktelėjo Spenserė.

Hana įsiterpė į pokalbį.

– Arija, ar tavo žinutėje buvo kalbama apie Šoną?

– Ne. – Arija pasisuko į Haną ir suraukė kaktą.

– Ką gi, man labai nesmagu! – tėškė Hana. – Aš taip pat gavau E žinutę, ir ji buvo apie Šoną! Joje buvo rašoma, kad jis „Foxy“ su kita mergina... o tai buvai tu!

– Klausykit, ramiau... – perspėjo Spenserė, nenorėdama vėl leistis į ginčus. Paskui ji suraukė antakius. – Palaukit. Hana, kada tu gavai pranešimą?

– Anksti šį vakarą.

– Tai reiškia... – Arija parodė į Haną. – Jeigu tavo žinutėje sakoma, kad Šonas atvyko į „Foxy“ su manimi, tai reiškia, kad E matė mus. O tai reiškia...

– ...kad E yra čia. Aš žinau, – pabaigė Hana, nežymiai šyptelėdama Arijai.

Spenserės širdis ėmė daužytis. Tai iš tiesų įvykis. E yra čia... ir E yra Tobis.

– Eime. – Spenserė nusivedė jas į ilgą, siaurą koridorių, paskui į aukciono patalpą. Dieną koridorius būdavo tvankus ir labai būdingas Filadelfijos stiliui, pilnas mažų staliukų, aliejiniais dažais tapytų piktų, turtingų vyrų portretų, su girgždančiomis medžio grindimis, tačiau vakarais ant kiekvieno stalelio stovėdavo aromatinė žvakė, o sienų apkala būdavo apšviesta skirtingų spalvų šviesomis. Kai merginos stabtelėjo po melsva lempa, jos atrodė kaip numirėliai.

– Spensere, pakartok dar sykį, – lėtai pasakė Arija. – Pirmoji žinutė tau draudė pasakoti mums. Tačiau draudė pasakoti ką? Kad tu gavai žinutę? Kad E yra Tobis?

– Ne... – Spenserė atsisuko veidu į jas. – Kad aš neturėčiau jums sakyti, ką žinau. Apie Dženos Atvejį.

Siaubas perkreipė merginoms veidus. Štai ir prasideda , pamanė Spenserė. Ji giliai įkvėpė.

– Tiesa yra ta... kad Tobis matė Elę, uždegančią tą fejerverką. Jis visą laiką tą žinojo.

Arija žingtelėjo atgal ir atsitrenkė į stalą. Molinis indas susvyravo, paskui nukrito ant grindų ir subyrėjo į šipulius. Nė viena nė nesistengė surinkti duženų.

– Tu meluoji, – sušnabždėjo Hana.

– Norėčiau, kad taip būtų.

– Ką tu turi galvoje, sakydama „Tobis matė“? – paklausė Arija virpančiu balsu. – Elė sakė, kad jis nieko nematė.

Spenserė suspaudė rankas.

– Jis man sakė, kad matė. Tiesą sakant, mane ir Elę.

Jos draugės žiūrėjo į ją apstulbusios.

– Tą naktį, kai Džena buvo sužeista, kai aš nubėgau pažiūrėti, kas nutiko, Tobis priėjo prie manęs ir Elės. Jis pasakė matęs Elę... darančią tai. – Spenserės balsas sudrebėjo. Ji daug sykių sapnavo košmarus apie šią akimirką; ir dabar buvo gana siurrealistiška ją iš tiesų išgyventi.

– Elė įsiterpė, – pasakojo ji. – Ji pasakė Tobiui, kad matė jį darantį kažką... siaubingo ... ir ji pasakys tai visiems. O nesakytų tik tuo atveju, jeigu Tobis prisiimtų kaltę. Prieš nubėgdamas Tobis pasakė: „Aš tave dar pričiupsiu.“ Tačiau kitą dieną jisai prisipažino sužeidęs Dženą.

Spenserė ranka perbraukė sau per sprandą. Pasakodama ji persikėlė atgal į tą naktį. Ji tarsi užuodė uždegto fejerverko sieros ir šviežiai nupjautos žolės kvapą. Ji tarsi matė Elę, jos šviesius, į arklio uodegą surištus plaukus, ašaros formos perlinius auskarus, kuriuos ji gavo dovanų vienuoliktojo gimtadienio proga. Ašaros pasirodė jos akyse.

Spenserė nurijo gerklėje atsiradusį gumulą ir pasakojo toliau.