Сара Шепард - Merginos be ydų

– Manau, jie labai skirtingi, – susimąsčiusi ištarė Naomė. – Sakei, kad judu vis dar draugai, tiesa? Ar jis tau pasakė, kodėl pakvietė ją?

– Liaukis, – kumštelėjo Naomę Džeimsas. – Ji seksuali.

– Kas? – riktelėjo Hana. Kodėl visi, išskyrus ją, apie tai žino?

– O štai ir jie, – Naomė parodė skersai patalpą.

Atrodė, lyg mokinių jūra būtų prasiskyrusi, o didelio prožektoriaus spindulys smigęs žemyn nuo lubų. Šonas stovėjo kampe prie karaokės pulto apsikabinęs aukštą merginą, vilkinčią juodais ir baltais taškeliais išmargintą suknelę. Jis buvo nulenkęs galvą prie jos kaklo, o ji laikė ranką pavojingai arti jo užpakalio. Tada mergina pasuko galvą ir Hana pamatė pažįstamus, smulkius, egzotiškus veido bruožus ir firmos ženklui prilygstančius melsvai juodus plaukus . Arija .

Hana riktelėjo.

– O Dieve, negaliu patikėti, kad tu nežinojai. – Naomė guosdama uždėjo ranką Hanai ant peties.

Hana nusipurtė jos ranką ir puolė pirmyn, tiesiai prie apsikabinusių Arijos ir Šono. Jiedu ne šoko, tik glėbesčiavosi. Išsigimėliai .

Hanai priėjus po keleto akimirkų Arija pramerkė vieną akį, paskui kitą. Ji vos girdimai aiktelėjo.

– Hm, sveika, Hana.

Hana stovėjo virpėdama iš įniršio.

– Tu... kale tu.

Šonas žingtelėjo pirmyn užstodamas Ariją.

– Liaukis...

– Liaukis? – Hanos balsas pasidarė spigus. Ji dūrė pirštu į Šoną; buvo tokia įsiutusi, kad jos pirštas drebėjo. – Tu... tu sakei man, kad neisi čia, nes visi tavo draugai turi poras, o tu vienas eiti nenori!

Šonas gūžtelėjo.

– Šis tas pasikeitė.

Hanos skruostai ėmė degti, lyg jis būtų vožęs jai antausį.

– Bet juk mes kitą savaitę eisime į pasimatymą !

– Mes susitiksime papietauti , – pataisė Šonas. – Kaip draugai. – Jis nusišypsojo jai, lyg ji būtų nenuovoki darželinukė. – Hana, mes išsiskyrėme praėjusį penktadienį. Prisimeni?

Hana sumirksėjo.

– Ir ką gi, dabar tu su ja ?

– Na... – Šonas žvilgtelėjo į Ariją. – Taip.

Hana prispaudė ranką prie pilvo beveik tikra, kad tuoj apsivems. Tai turbūt pokštas. Šonas ir Arija kartu tai tas pats, lyg storulė mūvėtų aptemptas odines kelnes.

Tada ji pastebėjo Arijos suknelę. Šoninis užtrauktukas buvo atsegtas ir matėsi pusė juodos nėriniuotos liemenėlės be petnešėlių.

– Tavo papai krenta lauk, – suurzgė ji, rodydama pirštu.

Arija greitai žvilgtelėjo žemyn, priglaudė rankas prie krūtinės ir užsisegė suknelę.

– Na, ir kurgi tu radai šią suknelę? – paklausė Hana. – „Luella for Target“ parduotuvėje?

Arija ištiesino nugarą.

– Tiesą sakant, taip. Manau, ji žavi.

– O Dieve. – Hana pavartė akis. – Tu atrodai lyg kokia kankinė. – Paskui ji žvilgtelėjo į Šoną. – Beje, ko gero, jums abiem tai būdinga. Ar žinai, Arija, kad Šonas pasižadėjo būti nekaltas ligi trisdešimties? Jis tave gali glamonėti, bet niekad nedarys nieko daugiau. Jis yra davęs švenčiausius įžadus .

– Hana! – pamėgino nutildyti ją Šonas.

– Aš manau dėl to, kad jis gėjus. O ką tu manai?

– Hana... – dabar Šono balse jau pasigirdo maldaujamos gaidelės.

– Kas? – šūktelėjo Hana. – Tu melagis, Šonai. Ir šiknius.

Kai Hana apsižvalgė, pamatė, kad aplinkui susirinko grupelė mokinių. Kai kurie jų nuolat buvo kviečiami į vakarus, kiti įsitrindavo kartais. Merginos, kurios nebuvo pakankamai žavios, vaikinai su viršsvoriu trynėsi aplinkui tiktai dėl to, kad jie buvo linksmi, turtingi vaikai ir galėjo išleisti krūvas pinigų tiems, kurie buvo dailūs arba įdomūs arba mokėjo manipuliuoti kitais. Jie godžiai rijo kiekvieną žodį. Tarp jų jau pasigirdo ir šnabždesiai.

Hana paskutinį sykį žvilgtelėjo į Šoną, tačiau, užuot ką nors pasakiusi, spruko šalin.

Merginų tualete ji nužirgliojo tiesiai prie klozetų. Hana stumtelėjo iš kabinos išėjusią merginą ir įsmuko į vidų. „Kalė!“ – šūktelėjo pastumtoji, bet Hana nekreipė dėmesio. Užtrenkusi duris, ji palinko virš klozeto ir atpylė tortiljas ir visa kita, ką buvo šįvakar valgiusi. Išsivėmusi ji pravirko.

Kokie buvo visų veidai. Pilni užuojautos . O Hana verkė visiems matant. Viena svarbiausių Hanos ir Monos taisyklių, kai jos nusprendė iš esmės pasikeisti, buvo tokia: niekada neleisk niekam pamatyti tavęs verkiančios. Negana to, ji buvo dar ir be galo naivi. Ji iš tiesų patikėjo, kad Šonas sugrįš pas ją. Ji manė, kad lankydama Nudegimų kliniką ir N klubą padarys jam įspūdį, tačiau visą tą laiką... jis galvojo apie kitą.

Kai ji pagaliau atidarė duris, tualetas buvo tuščias. Buvo taip tylu, kad ji girdėjo, kaip į mozaikinę kriauklę laša vanduo. Hana žvilgtelėjo į veidrodį, kad įsitikintų, kaip siaubingai ji atrodo. Pažiūrėjusi aiktelėjo.

Iš veidrodžio į ją žvelgė visiškai kita Hana. Ši Hana buvo putli, rudaplaukė ir spuoguota. Ji turėjo kabes su rausvais guminiais apvadais ir buvo prisimerkusi, nes nenorėjo nešioti akinių. Jos gelsvai rudo švarkelio rankovės buvo aptempusios storas, riebias rankas, o palaidinukė ties liemenėlės juosta susiraukšlėjusi.

Paklaikusi Hana užsidengė akis. Tai E, pagalvojo ji, tai jis išdarinėja šitai su manim.

Paskui ji pagalvojo apie E žinutę: Varyk tuojau pat į „Foxy“. Ten Šonas su kita mergina . Jeigu E žinojo, kad Šonas čia su kita mergina, vadinasi...

E buvo pobūvyje .

– Sveika.

Hana pašoko ir atsisuko. Tarpduryje stovėjo Mona. Ji atrodė žaviai su aptempta juoda suknele, nors Hana neprisiminė, kad juodvi būtų ją pirkusios. Jos blankinti plaukai buvo sušukuoti aukštyn, oda tviskėjo. Sutrikusi – ko gero, vėmalų dar buvo likę jai ant lūpų – Hana puolė atgal į kabiną.

– Palauk. – Mona stvėrė ją už rankos. Kai Hana atsisuko, Mona atrodė nuoširdžiai susirūpinusi. – Naomė sakė, kad tu šįvakar neateisi.

Hana dar sykį žvilgtelėjo į save veidrodyje. Dabar ten matėsi vienuoliktokė, o ne septintokė Hana. Jos akys buvo šiek tiek paraudusios, o visa kita atrodė normaliai.

– Tai dėl Šono, ar ne? – paklausė Mona. – Aš buvau ten ir mačiau jį su ja. – Ji nuleido galvą. – Man labai gaila, Han.

Hana užsimerkė.

– Jaučiuosi tikra subinė, – prisipažino ji.

– Ne, ne tu. Tai jis šiknius.

Jos pažvelgė viena į kitą. Haną užplūdo atgailos jausmas. Monos draugystė jai reiškė labai daug, ir ji galėjo daug duoti, kad ją išsaugotų. Ji neprisiminė, dėl ko jos susipyko.

– Aš atsiprašau, Mon. Už viską.

– Tai aš atsiprašau, – atsakė Mona. Ir tada jos apsikabino, stipriau nei visada.

– O Dieve, jūs čia!

Marmurinėmis tualeto grindimis atkaukšėjo Spenserė Hastings ir ištraukė Haną iš Monos glėbio.

– Turiu su tavimi pasikalbėti.

Hana pyktelėjusi atšlijo nuo jos.

– Kas? Kodėl?

Spenserė nepatikliai pašnairavo į Moną.

– Negaliu tau pasakyti tiesiog čia. Eime su manim.

– Hana niekur neprivalo eiti. – Mona paėmė Haną už rankos ir patraukė arčiau savęs.

– Šį sykį jai reikia eiti. – Spenserė pakėlė balsą. – Tai labai skubu.

Mona suspaudė Hanos ranką. Jos veido išraiška buvo tokia pat grėsminga, kaip ir anądien prekybos centre – ji tarsi sakė: Jeigu tu turi dar bent vieną paslaptį, kurios aš nežinau, prisiekiu, tarp mūsų viskas baigta . Tačiau Spenserė atrodė įbauginta. Kažkas buvo negerai. Labai negerai.