Сара Шепард - Merginos be ydų

– E, sveikas, – sumikčiojo jinai. – Ar tu... tu seniai čia stovi?

Tačiau iš prislėgto Endriaus veido Spenserė suprato, kad jo čia stovėta gana ilgai.

– Klausyk, – ištarė ji ir atsiduso. Ji galėtų sutvarkyti tai iš karto, nevyniodama į vatą. – Endriau, tikiuosi, tu nemanai, kad mudviem kas nors galėtų pavykti. Aš turiu vaikiną.

Iš pradžių Endrius atrodė apstulbęs. Paskui įskaudintas, sutrikęs, piktas. Emocijos jo veide keitėsi taip greitai, kad atrodė tarsi žiūrėtum pagreitintą saulėlydžio įrašą.

– Žinau, – pasakė jis, rodydamas į jos telefoną. – Girdėjau jūsų pokalbį.

Na, žinoma, tu girdėjai .

– Aš atsiprašau, – atsakė Spenserė. – Bet aš...

Endrius pakėlė ranką nutraukdamas ją.

– Tai kodėl atėjai čia su manimi, o ne su juo? Ar tavo tėvai nenori, kad susitikinėtum su tuo vaikinu? Todėl tu atėjai su manimi, kad juos apkvailintum?

– Ne, – greitai ištarė Spenserė, jausdama nesmagumo dilgtelėjimą. Ar ji taip akiplėšiškai melavo, ar Endrius buvo toks įžvalgus? – Tai... tai sunku paaiškinti. Maniau, kad mudu galėsim pasilinksminti. Nenorėjau tavęs įskaudinti.

Endriui ant akių užkrito plaukų sruoga.

– Tu manęs neapkvailinsi. – Ir jis pasuko durų link.

– Endriau! – riktelėjo Spenserė. – Palauk! – Kai jis pradingo jaunimo minioje, ją persmelkė nemalonus jausmas. Ji akivaizdžiai pasirinko netinkamą vaikiną savo netikram pasimatymui. Būtų buvę kur kas geriau eiti su homoseksualiu Rajanu Vrylandu arba Tajeriu Andersenu, kuriam labiau rūpėjo krepšinis, o ne merginos.

Ji nulėkė į didžiąją palapinę ir apsižvalgė; ji buvo skolinga Endriui bent jau atsiprašymą. Nors viskas buvo apšviesta žvakėmis, buvo sunku ką nors surasti. Ji tik atpažino šokančius Noelį ir merginą iš kvakerių mokyklos, vogčia gurkšnojančius iš Noelio gertuvės. Naomė Cegler ir Džeimsas Frydas stovėjo scenoje ir dainavo Avril Lavin dainą, kurios Spenserė nemėgo. Meisonas Bajersas ir Devona Arlis bučiavosi. Kirsten Kulen ir Betanė Vels kampe šnabždėjosi.

– Endriau? – pašaukė ji.

Paskui Spenserė pastebėjo kitoj pusėj patalpos stovinčią Emiliją. Ji vilkėjo suknelę be petnešėlių, o ant pečių buvo užsimetusi rausvą kašmyro vilnos šaliką. Spenserė žengė keletą žingsnių jos pusėn, bet paskui pamatė ir jos vaikiną, stovintį šalia ir laikantį ją už parankės. Kai Spenserė prisimerkė, kad geriau įsižiūrėtų, vaikinas pasuko galvą ir pastebėjo ją. Jo plaukai buvo juodi, akys džinsų mėlynumo, lygiai tokios buvo ir jos sapne.

Spenserė aiktelėjo ir žingtelėjo atgal.

Aš pasirodysiu, kai mažiausiai to tikėsies .

Tai buvo Tobis.

27

Arija tik pagal pareikalavimą

Arija palinko prie „Foxy“ baro ir užsisakė puoduką juodos kavos. Palapinėje prisikimšo tiek žmonių, kad jos taškuota suknelė jau buvo permirkusi prakaitu. O ji čia praleido vos dvidešimt minučių.

– Sveika. – Prie jos nedrąsiai prisigretino brolis. Jis vilkėjo tą patį pilką kostiumą kaip ir per laidotuves ir avėjo blizgančius juodus Bairono batus.

– Sveikas, – cyptelėjo nustebusi Arija. – Aš... aš nežinojau, kad tu ateisi. – Tuo metu, kai ji rengdamasi į vakarą prausėsi duše, namai buvo tušti. Vienu metu ji net pagalvojo, kad šeima visiškai nuo jos nusisuko.

– Taip. Aš atėjau su... – Maikas atsisuko ir parodė liekną, išblyškusią merginą, kurią Arija jau prieš savaitę buvo mačiusi Noelio Kano vakarėlyje. – Karšta, ar ne?

– Taip. – Arija trimis gurkšniais išgėrė kavą ir pastebėjo, kad jos rankos virpa. Tai buvo jau ketvirtas puodelis kavos per valandą.

– Tai kur Šonas? – paklausė Maikas. – Tu juk su juo, tiesa? Visi apie tai kalba.

– Iš tiesų? – tyliai paklausė Arija.

– Taip. Jūs lyg ir nauja vakarėlio pora.

Arija nežinojo, ar jai verkti, ar juoktis. Ji tik įsivaizdavo, kaip Rouzvudo vidurinės merginos liežuvauja apie ją ir Šoną.

– Nežinau, kur Šonas.

– Kodėl? Ar svarbiausia vakaro pora jau iširo?

– Ne... – Tiesą sakant, Arija lyg ir slapstėsi nuo Šono.

Vakar, kai Meriditė pasakė Arijai, kad jiedu su Baironu myli vienas kitą, Arija atlėkė pas Šoną ir pratrūko raudoti. Milijoną metų ji nebūtų pagalvojusi, kad Meriditė galėtų pasakyti tai, ką pasakė. Dabar, kai Arija žinojo tiesą, ji jautėsi bejėgė. Jos šeima pasmerkta. Dešimt minučių ji raudojo ant Šono peties, veblendama: „ Ką dabar man daryyyyyti? “ Šonas kiek įmanydamas ją ramino, parvežė namo ir netgi palydėjo iki jos kambario, paguldė į lovą, o šalia ant pagalvės padėjo jos mėgstamiausią pliušinį gyvūnėlį Pigtuniją.

Kai tik Šonas išėjo, Arija nusimetė apklotą ir atsikėlė. Ji kyštelėjo galvą į miegamąjį. Mama buvo ten, ramiai miegojo... tačiau viena. Arija negalėjo jos pažadinti. Kai dar sykį pabudo po keleto valandų, ji vėl nuėjo į miegamąjį, kaupdama ryžtą, kad tai padarytų, tačiau dabar lovoje šalia Elos buvo Baironas. Jis gulėjo ant šono, ranką uždėjęs Elai ant peties.

Kodėl reikia glėbesčiuotis, jeigu myli kitą?

Iš ryto, kai Arija nubudo numigusi tiktai gerą valandą, jos akys buvo pabrinkusios, o oda nusėta smulkiais raudonais puškučiais. Ji jautė pagirias, o kai prisiminė, kas nutiko vakare, iš gėdos susirietė po antklode. Šonas ją apkamšė lovoje . Ji snarglėjosi jam ant peties. Ji raudojo kaip psichinis ligonis. Ar dar yra geresnis būdas prarasti vaikiną, kuris tau patinka, nei visą jį apseilėti? Kai Šonas užsuko jos paimti į vakarą – nuostabu, kad jis apskritai pas ją pasirodė, – jis tuojau pat norėjo pasikalbėti apie vakarykštę dieną, tačiau ji nekreipė į tai dėmesio, sakydama, kad jaučiasi kur kas geriau. Šonas žvilgtelėjo į ją labai nustebęs, tačiau jam užteko proto neklausinėti. Ir štai dabar jinai jo vengė.

Maikas palinko prie medinio „Foxy“ baro, galvos linkčiojimu pritardamas didžėjaus paleistai „Franz Ferdinand“ dainai. Jo veide švietė pasitenkinimo šypsenėlė – Arija žinojo, kad jis jaučiasi kaip žmogus, laimėjęs bilietą į „Foxy“, nes buvo tiktai devintokas. Tačiau ji, jo sesuo, galėjo įžvelgti, jog po apgaulinga išore slypi skausmas ir liūdesys. Panašiai buvo ir tada, kai jie dar buvo maži ir lankė miesto baseiną, Maiko draugai vadindavo jį komiku, mat jis dėvėjo baltas maudymosi glaudes, kurios nuo skalbimo pasidarė rausvos. Maikas bandė susidoroti su tuo vyriškai, tačiau vėliau, kai vyko vyresniųjų plaukimai, Arija užtiko jį paslapčia verkiantį prie baseino mažiukams.

Ji norėjo pasakyti jam ką nors, kad jis pasijustų geriau. Galbūt tai, kad ji jaučiasi kalta dėl to, jog ketina viską pasakyti Elai, – Arija norėjo papasakoti mamai šįvakar, kai grįš namo, be jokių atidėliojimų, – ir kad jis dėl to visai nekaltas, ir jeigu jų šeima iširs, vis tiek viskas susitvarkys. Kaip nors.

Tačiau ji žinojo, kas bus, jeigu ji pamėgins apie tai su juo kalbėti. Maikas tiesiog spruks šalin.

Arija pasiėmė kavos puodelį ir nuėjo nuo baro. Jai tiesiog reikėjo kur nors judėti.

– Arija, – pasigirdo jai už nugaros. Ji atsisuko. Šonas stovėjo už poros metrų, prie vieno iš stalų. Jis atrodė nusiminęs.

Apimta panikos, ji padėjo puodelį ir nulėkė prie moterų tualeto. Vienas iš jos batelių nuslydo nuo pėdos. Bandydama įgrūsti koją atgal ji tebesibrovė pirmyn, tačiau įstrigo moksleivių minioje. Mėgino alkūnėmis prasiskinti kelią, bet nieko neišėjo.

– Sveika. – Šonas stovėjo greta jos.