Сара Шепард - Merginos be ydų

– Ką tu darai?

Tobis pasidėjo rankas ant vairo ir ilgai žiūrėjo į Emiliją. Taip ilgai, kad Emilija pasijuto nejaukiai. Jis atrodė nusiminęs. Ji pačiupinėjo savo sprandą ir žvilgtelėjo pro langą. Kelias buvo tylus ir tuščias ir driekėsi palei dar vieną, didžiausią Rouzvude, kukurūzų lauką. Dabar lietus lijo smarkiau, o kadangi Tobis nebuvo įjungęs valytuvų, beveik nieko nesimatė. Staiga ji įsigeidė kokios nors civilizacijos. Kad pro šalį pravažiuotų mašina. Ar kad netoliese stovėtų koks namas. Degalinė. Kas nors. Ar Tobis nusiminė todėl, kad jinai jam patiko, o ji atskleidė jam, kas esanti iš tiesų? Ar Tobis buvo homofobas ? Dėl to ji būtų turėjusi labiausiai nerimauti, jeigu iš tiesų būtų maniusi, kad yra homoseksuali. Ir ji, ko gero, su šia problema susidurtų kiekvieną dieną.

– Tu niekad nebuvai atsidūrusi tokioje padėtyje, tiesa? – pagaliau paklausė Tobis. – Niekad nebuvo taip, kad iš tavęs kas nors juoktųsi.

– N-ne... – Ji mėgino pažvelgti Tobiui į veidą, kad suprastų jo klausimą. – Manau, kad ne. Na, bent jau, kol Benas nepradėjo taip elgtis.

Virš galvų nugriaudėjo griaustinis, ir jiedu krūptelėjo. Paskui ji pamatė žaibo zigzagą, kertantį dangų keletas mylių į priekį nuo jų. Akimirksniui jis viską aplinkui nušvietė, ir Emilija pamatė susiraukusį Tobį, knebinėjantį savo švarko sagą.

– Pamatęs visus tuos žmones šįvakar, supratau, kaip buvo sunku gyventi Rouzvude, – ištarė jis. – Žmonės manęs iš tikrųjų nekentė. Tačiau šįvakar visi buvo tokie mieli – visi tie, kurie tyčiojosi iš manęs. Tai buvo šlykštu. Tarsi nieko nebūtų įvykę. – Jis suraukė nosį. – Nejaugi jie nesupranta, kokie jie šikniai?

– Manau, kad ne, – atsakė nesmagiai pasijutusi Emilija.

Tobis žvilgtelėjo į ją.

– Mačiau ten vieną tavo senųjų draugių. Spenserę Hastings. – Žaibas ir vėl švystelėjo, priversdamas Emiliją krūptelėti. Tobis kreivai šyptelėjo. – Jūs anuomet buvote kaip gauja. Šaipydavotės iš žmonių. Iš manęs... mano sesers...

– Mes visai nenorėjome, – nevalingai ištarė Emilija.

– Emilija. – Tobis gūžtelėjo pečiais. – Jūs tai darėte. Ir kodėl gi ne? Jūs buvote populiariausios mergaitės mokykloje. Jūs galėjote tai daryti. – Jo balsas skambėjo labai sarkastiškai.

Emilija pabandė nusišypsoti, vildamasi, kad jis juokauja. Tačiau Tobis neatsakė jai šypsena. Kodėl jie kalbasi apie tai? Argi jiedu neturi kalbėtis apie Emilijos homoseksualumą?

– Man labai gaila... Mes tiesiog... Mes buvome labai kvailos. Mes darydavome, ko įsigeisdavo Elė. Ir aš maniau, kad tau tai nebesvarbu, nes kitais metais po įvykio judu su Ele buvot kartu...

– Ką? – griežtai nutraukė ją Tobis.

Emilija glustelėjo prie stiklo. Jos krūtinė liepsnojo nuo adrenalino.

– Ar tu... ar judu su Ele nebuvot kartu, e, septintoje klasėje?

Tobis atrodė apstulbęs.

– Man net matyti ją buvo sunku, – ištarė jis tyliai. – Ir dabar man dar sunku girdėti jos vardą. – Jis užsidengė veidą delnais ir giliai atsiduso. Kai vėl pažvelgė į ją, jo akys buvo juodos. – Ypač po... po to, ką ji padarė.

Emilija spoksojo į jį. Žaibas tvykstelėjo dar sykį, ir, pūstelėjus šaltam vėjui, susiūbavo kukurūzų stiebai. Jie atrodė kaip rankos, desperatiškai kažko siekiančios.

– Palauk, ką tu pasakei? – Ji nusijuokė vildamasi – beveik melsdamasi, – kad blogai nugirdo. Melsdamasi, kad ji tik mirktelės ir viskas pasitaisys, ir naktis vėl bus normali.

– Manau, girdėjai, ką pasakiau, – ištarė Tobis monotonišku, bejausmiu balsu. – Žinau, jūs buvote draugės, ir tu mylėjai ją ir panašiai, tačiau aš asmeniškai patenkintas, kad ta kalė ne­begyva.

Emilija pasijuto taip, tarsi kažkas būtų iš jos kūno išsiurbęs visą deguonį. Kažkas atsitiks tau šią naktį. Kažkas, kas pakeis gyvenimą.

Jūs šaipydavotės iš žmonių. Iš manęs... mano sesers...

Man netgi jos vardą sunku girdėti. Ypač po to, ką ji padarė...

PO TO, KĄ JI PADARĖ .

Aš patenkintas, kad ta kalė nebegyva.

Tobis... žinojo ?

Jos galvoje pamažu ėmė formuotis plyšys. Jis žinojo. Ji buvo tuo įsitikinusi labiau nei bet kuo kitu gyvenime. Ji jautėsi taip, tarsi visą laiką būtų tą žinojusi, kad tai buvo čia pat, jai panosėje, tačiau ji stengėsi nekreipti į tai dėmesio. Tobis pats žinojo, ką jos padarė Dženai, ne E jam apie tai pasakė. Jis tai žinojo labai seniai. Ir nekentė Elės už tai. Jis turėjo nekęsti jų visų, jeigu jau žinojo, kad jos visos buvo su tuo susijusios.

– O Dieve, – sušnabždėjo Emilija. Ji trūktelėjo durų rankenėlę ir išlipdama iš automobilio suėmė rankomis suknelės apačią. Lietus akimirksniu ėmė ją merkti, šalti lašai smaigstė lyg adatos. Juk akivaizdu, kad Tobio draugiškumas jai atrodė įtartinas. Jis norėjo sugriauti Emilijai gyvenimą.

– Emilija? – Tobis atsisegė savo saugos diržą. – Kur tu...

Tada ji išgirdo suriaumojant variklį. Tobis važiavo keliu paskui ją su praviromis keleivio durelėmis. Ji žvilgtelėjo į dešinę, į kairę, o paskui, tikėdamasi, kad žino, kur esanti, liuoktelėjo į kukurūzų lauką, nepaisydama to, kad jau buvo kiaurai permirkusi.

– Emilija! – dar sykį pašaukė Tobis. Tačiau Emilija bėgo nesustodama.

Tobis nužudė Elę. Tobis buvo E.

31

Tarsi Hana galėtų pagrobti lėktuvą – juk ji net nemoka jo valdyt!

Hana brovėsi per mokinių minią, tikėdamasi išvysti pažįstamus rusvai šviesius Emilijos plaukus. Prie didžiulio lango ji sutiko Spenserę ir Ariją, besišnekančias su Emilijos plaukimo komandos drauge Gema Kuran.

– Ji buvo čia su tuo vaikinu iš Teito, tiesa? – sučiaupė lūpas Gema, mėgindama galvoti. – Neabejoju, kad mačiau juos išeinančius.

Sunerimusi Hana žvilgtelėjo į drauges.

– Ką mes dabar darysim? – sušnabždėjo Spenserė. – Mes juk nė neįsivaizduojame, kur jie galėjo išvažiuoti.

– Mėginau jai skambinti, – pasakė Arija. – Tačiau ji neatsiliepia.

– O Dieve, – ištarė Spenserė, jos akys priplūdo ašarų.

– Na, o ko tu tikėjaisi? – iškošė Arija pro sukąstus dantis. – Juk tai atsitiko ir dėl tavęs.

Hana niekad dar nebuvo mačiusi Arijos tokios piktos.

– Žinau, – pakartojo Spenserė. – Labai apgailestauju.

Jas nutraukė garsus dundesys. Visi sužiuro į lauką, kur medžiai linko nuo vėjo gūsių ir staiga prapliupo lietus.

– Mėšlas, – pasakė šalia Hanos sėdinti mergina. – Mano suknelė pavirs skuduru.

Hana žvilgtelėjo į drauges.

– Žinau, kas galėtų mums padėti. Policininkas. – Ji apsižvalgė, tarsi tikėdamasi čia pamatyti pareigūną Vaildeną, vyruką, kuris areštavo Haną už apyrankės vagystę ir už pono Ekardo automobilio nuvarymą ir kuris buvo užmezgęs intymius santykius su jos mama. Tačiau vaikinai, saugoję įėjimą ir juvelyrinių dirbinių aukcioną, buvo iš privačios „Foxhunting League“ apsaugos firmos – ir policijai jie skambintų tik tuo atveju, jeigu atsitiktų kažkas baisaus. Pernai visiškai girtas Rouzvudo mokyklos abiturientas paspruko su „David Yurman“ apyranke iš aukciono, o apsauga net ir tada paliko vaikino šeimai taktišką pranešimą balso pašte, kad kitą dieną jis grąžintų, ką paėmęs.

– Mes negalime kreiptis į policininkus, – sušnypštė Spenserė. – Šį rytą policininkas mane taip keistai apklausė, kad nenustebčiau, jeigu jie pamanytų, jog tai mes nužudėme Elę.