Сара Шепард - Merginos be ydų

Hana žiūrėjo į milžinišką krištolo sietyną palubyje. Keletas mokinių mėtė savo nosines į jį, norėdami, kad krištoliniai pakabukai siūbuotų.

– Bet juk tavo pranešime gana aiškiai sakoma: „ Aš nuskriausiu tave “, tiesa? Ar to nepakanka?

– Bet pasirašo E. Ir dar ten sakoma, kad mes jį nuskriaudėm. Kaip mes tai paaiškinsim?

– O kaip mes sužinosime, ar jai ko nenutiko? – paklausė Arija, timptelėdama savo taškuotą suknelę. Hana piktai pastebėjo, kad užtrauktukas vis dar pusiau atsegtas.

– Gal mes turėtume nuvažiuoti prie jos namų? – pasiūlė Spenserė.

– Mudu su Šonu galime važiuoti tuojau pat, – pareiškė Arija.

Hana net išsižiojo.

– Ar tu papasakojai apie tai Šonui?

– Ne, – šūktelėjo Arija, perrėkdama Natašos Bedingfild dainavimą ir lietaus barbenimą. Hana pro stoglangį, esantį dešimt metrų virš jų galvų, matė, kaip pamažu formuojasi migla. – Nieko aš jam nesakysiu. Net nežinau, kaip jam tai paaiškinsiu. Bet jis nesužinos.

– Vadinasi, judu su Šonu kur nors trauksite ir po šokių? – pasmalsavo.

Arija nustebusi žvilgtelėjo į ją.

– Ar manai, kad po viso šito aš dar norėčiau kur nors eiti?

– Gerai, bet jeigu to nebūtų atsitikę, tu būtum ėjusi?

– Hana. – Spenserė uždėjo savo šaltą, liekną ranką Hanai ant peties. – Palik juos ramybėj.

Hana sugriežė dantimis, stvėrė nuo padavėjos padėklo taurę šampano ir išlenkė ligi dugno. Ji nepaliks jų ramybėj. Tai neįmanoma.

– Tu patikrink Emilijos namus, – pasakė Spenserė Arijai. – O aš mėginsiu jai prisiskambinti.

– O ką, jeigu mes nuvažiuosime iki Emilijos, o Tobis bus su ja? – paklausė Arija. – Ar mums aiškintis su juo? Na... jeigu jis yra E. ..

Hana neramiai susižvalgė su draugėmis. Ji norėjo išspardyti Tobiui užpakalį – kaip jis sužinojo apie Keitę? Apie tėvą? Apie jos suėmimą? Kad Šonas ją pametė ir kad ji nuolat prisiverčia išsivemti? Kaip jis drįso ją pažeminti! Tačiau buvo ir baisu. Jeigu Tobis būtų E – jeigu jis viską žinotų, – jis tikrai norėtų joms atkeršyti. Tai... rimta.

– Dabar mes turime galvoti tik apie Emilijos saugumą, – pasakė Spenserė. – Jeigu mes greitai nieko apie ją nesužinosime, galbūt galėtume paskambinti į policiją ir palikti jiems anoniminę užuominą? Galėtume pranešti, kad matėme, kaip Tobis ją mušė. Mums nereiktų leistis į detales.

– Jeigu policininkai imtų jį klausinėti, jis suprastų, kad tai mes, – samprotavo Hana. – O jeigu jis jiems papasakotų apie Dženą? – Ji įsivaizdavo save nepilnamečių kolonijoje vilkinčią oranžinį kombinezoną ir kalbančią su tėvu pro stiklinę pertvarą.

– O ką, jeigu jis ateis ieškoti mūsų? – paklausė Arija.

– Mes turime ją surasti anksčiau, negu tai atsitiks, – įsiterpė Spenserė.

Hana žvilgtelėjo į laikrodį. Pusė vienuoliktos.

– Man reikia lėkti. – Ji skubiai nužingsniavo durų link. – Spensere, aš tau paskambinsiu. – Ji nieko nepasakė Arijai. Ji netgi negalėjo į ją žiūrėti. Ką jau kalbėt apie milžinišką bučinio žymę ant jos kaklo.

Išeinant Naomė Ceigler stvėrė ją už rankos.

– Hana, aš dėl to, ką tu man vakar pasakojai per futbolo rungtynes. – Jos akys buvo ryškiai padažytos, o veidas įsijautęs kaip pokalbių laidos vedėjos. – Yra tokių bulimijos palaikymo grupių. Galėčiau tau padėti ją susirasti.

– Atšok, – pasakė Hana ir praėjo pro ją.

Kai Hana, bėgdama iš taksi, visiškai permirkusi susmuko ant priemiestinio Filadelfijos traukinio suolo, ji pajuto, kad galva apsunkusi. Kiekviename atspindyje jai vaidenosi jos septintos klasės atvaizdas. Ji užmerkė akis.

Kai ji vėl atsimerkė, traukinys nejudėjo. Visos šviesos išjungtos, išskyrus avarinio išėjimo užrašą. Tačiau tai nebuvo žodis „Išėjimas“. Buvo užrašyta „Saugokis“. Sau iš kairės Hana matė iki horizonto nusidriekiantį mišką. Virš medžių viršūnių švietė pilnas mėnulis. Bet argi vos prieš keletą minučių nepylė kaip iš kibiro? Iš kitos pusės palei traukinio bėgius driekėsi trisdešimtasis greitkelis. Paprastai greitkelis būdavo pilnas automobilių, tačiau dabar prie pervažos nestovėjo nė vieno. Kai ji ištiesė kaklą į praėjimą, norėdama pažiūrėti, kaip kiti keleiviai reaguoja į traukinio sustojimą, ji pastebėjo, kad visi keleiviai miega.

– Jie ne miega, – pasakė balsas. – Jie visi mirę.

Hana krūptelėjo. Tai buvo Tobis. Jo veidas buvo išskydęs, tačiau ji žinojo, kad tai jis. Jis lėtai pakilo nuo savo sėdynės ir žengė jos link.

Traukinys sušvilpė, ir Hana pabudo nuo krestelėjimo. Dienos šviesos lempos buvo ryškios ir tiesmukos kaip visada; traukinys pupsėjo per miestą; už langų žybčiojo ir plaikstėsi žaibai. Pažvelgusi pro langą ji pamatė nulaužtas ir nusvirusias žemyn medžių šakas. Dvi priekyje jos sėdinčios baltaplaukės ponios nuolat komentavo žaibavimą: „O Viešpatie! Koks didžiulis kirto!“

Hana prispaudė kelius prie krūtinės. Nieko geresnio ir nesugalvosi už pribloškiančią žinią apie Tobį Kavano, griaunantį tavo gyvenimą. Nuo kurios tampi pamišėle paranoike.

Ji nežinojo, kaip reaguoti į naujieną. Ji negalėjo į visa tai reaguoti tuojau pat, kaip Arija; jai reikėjo viską apsvarstyti. Žinoma, ji pyko ant Spenserės, kodėl ši nepasakė. Ir nerimavo dėl Tobio. Bet šiuo metu labiausiai ją kankinęs dalykas buvo Džena. Ar ji taip pat žinojo? Ar ji tai žinojo visą laiką? Ar ji žinojo, kad Tobis nužudė Elę?

Hana po nelaimės tik vieną sykį buvo mačiusi Dženą ir nepasakė apie tai draugėms. Tai atsitiko vos keletas savaičių prieš dingstant Elei, kai ši surengė improvizuotą vakarėlį savo galiniame kieme. Susirinko visi populiariausi Rouzvudo mokyklos mokiniai – netgi keletas vyresnių merginų iš Elės lauko riedulio komandos. Tada pirmą sykį Hana pasikalbėjo su Šonu; jiedu kalbėjosi apie filmą „Gladiatorius“. Hana kalbėjo apie tai, koks baisus tas filmas, o Elė slankiojo greta.

Iš pradžių Elė žvilgtelėjo į Haną taip, tarsi sakytų: „Valio! Pagaliau tu su juo kalbiesi!“ Tačiau vėliau, kai Hana pasakė: „O Dieve, kai mes su tėčiu išėjome iš kino teatro, aš buvau tokia persigandusi, kad nulėkiau tiesiai į tualetą ir apsivėmiau“, – Elė kumštelėjo Hanai į šoną.

– Tu panašių problemų turėjai ir anksčiau, tiesa? – pajuokavo ji.

Hana išbalo. „Ką?“ Juk visai neseniai jos lankėsi Anapolyje.

Elė norėjo atkreipti Šono dėmesį į save ir jai tai pavyko.

– Tai Hana, – pasakė ji ir įsikišo pirštą į gerklę, žiauktelėjo, paskui sukikeno. Šonas nesijuokė; jis sutrikęs ir jausdamasis nesmagiai pažiūrėjo čia į vieną, čia į kitą.

– Aš, e, turiu... – sumurmėjo jis ir nuslinko prie savo draugų.

Hana pasipiktinusi atsisuko į Elę.

– Kodėl tu taip pasielgei?

– Ak, Hana, – ištarė Elė ir nupleveno tolyn. – Negi nesupranti juokų?

Hana negalėjo to suprasti. Tik jau ne šiuo atveju. Ji giliai ir piktai šnopuodama nutrepeno į kitą didžiulės medinės Elės pakylos galą. Kai pakėlė akis, suprato, kad žiūri tiesiai į veidą Dženai Kavano.

Džena su dideliais saulės akiniais stovėjo savo kiemo pakraštyje, rankoje laikydama baltą lazdelę. Hanos kaklas įsitempė. Jautėsi, tarsi pamačiusi vaiduoklį. Ji tikrai akla , pagalvojo Hana. Tarsi būtų maniusi, kad tai niekad neįvyko.

Džena visiškai tyliai stovėjo ant bordiūro. Jeigu ji būtų galėjusi matyti, būtų žiūrėjusi tiesiai į didelę duobę Elės kiemo pakraštyje, kuri buvo iškasta statomam dvidešimties vietų šeimos vasarnamiui, – kaip tik į tą vietą, kur po keleto metų darbininkai suras Elės lavoną. Hana ilgokai spoksojo į ją, o Džena abejingai žiūrėjo į Haną. Ir tada ją šis vaizdas sujaudino. Ką tik įvykusioje scenoje su Šonu jai buvo tekęs Dženos vaidmuo, o Elei – Hanos. Elė neturėjo jokios priežasties erzinti Haną, bet ji galėjo tai padaryti. Ši mintis Haną taip sukrėtė, kad ji turėjo nusitverti turėklo, kad nepargriūtų.