Сара Шепард - Merginos be ydų

– Manau, kad Tobis yra E, – nutraukė ją Emilija šiurkščiu, virpančiu, vos girdimu balsu. – Ir manau, kad jis nužudė Elę.

Kurį laiką abi tylėjo.

– Žinau. Ir aš taip manau.

– Ką? – sušuko Emilija. Danguje švystelėjo žaibo kirtis, privertęs ją susiriesti. Spenserė neatsiliepė. Ragelyje buvo mirtina tyla.

Emilija padėjo telefono ragelį ant džiovintuvo. Spenserė žinojo? Emilijos spėlionės dėl to tapo tik dar tikresnės – ir dar labiau gąsdino.

Ir tada ji išgirdo balsą.

– Emilija! Emilija?

Ji sustingo. Atrodė, kad balsas sklinda iš virtuvės. Ji nubėgo tenai ir pamatė prie jos slankiojančių durų stiklo prispaudusį rankas ir žiūrintį į vidų Tobį. Lietus buvo permerkęs jo kostiumą ir suvėlęs plaukus, be to, jis visas drebėjo. Jo veidą dengė šešėlis.

Emilija riktelėjo.

– Emilija! – sušuko Tobis dar sykį. Jis paklibino durų rankeną, tačiau Emilija greit jas užšovė.

– Eik šalin, – sušnypštė ji. Jis galėjo... jis galėjo padegti jos namus. Įsilaužti. Uždusinti miegančią Emiliją. Jeigu jis nužudė Elę, jis gali padaryti bet ką.

– Aš permirkau, – šaukė jis jai. – Įleisk mane.

– Aš... aš negaliu su tavim kalbėtis. Prašau, Tobi, prašau. Tik palik mane ramybėje.

– Kodėl tu bėgai nuo manęs? – Tobis atrodė sutrikęs. Jis taip pat turėjo šaukti, nes lietus pylė kaip iš kibiro. – Aš nesuprantu, kas atsitiko automobilyje. Aš tik... Aš tik pasibjaurėjau pamatęs visus tuos žmones. Bet taip buvo visą tą laiką. Labai atsiprašau.

Nuo lipšnaus jo balso tono darėsi tik baisiau. Jis dar sykį paklibino rankeną ir Emilija suriko:

– Ne!

Tobis liovėsi, o Emilija paklaikusi apsižvalgė aplinkui, ieškodama ko nors, kuo galėtų apsiginkluoti. Sunki keraminė lėkštė vištienai. Atšipęs virtuvinis peilis. Galbūt pasiknisusi sandėliuke, ji surastų keptuvę.

– Prašau. – Emilija visa tirtėjo, jos kojos linko. – Išeik, eik iš čia.

– Tai bent jau leisk tau grąžinti rankinę. Ji automobilyje.

– Įkišk ją į pašto dėžutę.

– Emilija, liaukis kvailioti. – Tobis ėmė piktai trankyti duris. – Ateik čia ir įleisk mane!

Emilija nuo virtuvės stalo pakėlė sunkią lėkštę vištienai. Ji laikė ją priešais save abiem rankom kaip skydą.

– Eik šalin!

Tobis nusibraukė nuo veido šlapius plaukus.

– Tie dalykai, apie kuriuos kalbėjau tau automobilyje... viskas nuskambėjo labai bjauriai. Atsiprašau, jeigu ką nors pasakiau, kas...

– Per vėlu, – įsiterpė Emilija. Ji kietai užsimerkė. Labiausiai norėjo, kad, kai vėl atsimerks, visa tai pasirodytų buvęs tik sap­nas. – Žinau, ką tu jai padarei.

Tobis sustingo.

– Palauk. Kaip suprasti?

– Tu girdėjai mane, – pasakė Emilija. – Aš. Žinau. Ką. Tu. Jai. Padarei.

Tobis išsižiojo iš nuostabos. Lietus pylė dar smarkiau, ir jo akys atrodė kaip tuščios duobės.

– Kaip tu galėjai tai sužinoti? – jo balsas virpėjo. – Niekas... niekas nežinojo. Tai buvo... tai atsitiko labai seniai, Emilija.

Emilija net išsižiojo. Ką, nejaugi jis manė esąs toks apsukrus, kad galėtų nuo to išsisukti?

– Ką gi, manau, kad tavo paslaptis atskleista.

Tobis ėmė blaškytis pirmyn ir atgal jos verandoje, pirštais braukdamas sau per plaukus.

– Bet, Emilija, aš buvau labai jaunas. Ir... ir labai sutrikęs. Norėčiau, kad taip nebūtų atsitikę...

Emiliją užgulė baisi neviltis. Ji nenorėjo, kad Tobis būtų Elės žudikas. Jis taip maloniai padėjo jai išsikrapštyti iš jo automobilio, drąsiai užstojo ją prieš Beną, koks sutrikęs ir pažeidžiamas jis atrodė, kai Emilija žvilgtelėjo į jį, stovintį vienišą prie „Foxy“ šokių aikštelės. Galbūt jis iš tikrųjų labai gailėjosi dėl to, ką padarė. Galbūt jis tikrai buvo labai sutrikęs.

Tačiau paskui Emilija prisiminė naktį, kai Elė pradingo. Oras buvo toks gražus, puiki pradžia, žadanti nuostabią vasarą. Kitą savaitgalį jos ketino važiuoti į Džersio paplūdimius, turėjo bilietus į „No Doubt“ koncertą liepos mėnesį, o rugpjūčio mėnesį Elė žadėjo surengti didžiulį pokylį tryliktojo gimtadienio proga. Visa tai akimirksniu išnyko, vos tik Elė išėjo iš Spenserės svirno.

Tobis turėjo prisėlinti jai iš už nugaros. Galbūt jis kuo nors jai trenkė. Galbūt dar ką nors jai pasakė. Kai įmetė ją į duobę, jis turėjo... užkasti ją žemėmis, kad niekas jos nerastų. Ar viskas taip ir buvo? Ir kai jis ją nužudė, ar užšoko ant dviračio ir parmynė namo? Ar paskui sugrįžo į Meiną ir praleido ten vasarą? Ar jis sėdėjo su dubeniu spragėsių sterblėje ir žiūrėjo per televiziją, kaip visi ieško dingusios Elės, tarsi tai būtų HBO kanalo laida?

Džiaugiuosi, kad ta kalė nebegyva . Emilija dar niekad gyvenime nebuvo girdėjusi nieko siaubingesnio.

– Prašau, – suriko Tobis. – Aš nebeištversiu viso to dar sykį. Ir negaliu...

Jis nebeužbaigė sakinio. Paskui staiga užsidengė veidą delnais ir nubėgo atgal į giraitę už jos užpakalinio kiemo.

Įsitvyrojo tyla. Emilija apsižvalgė. Virtuvė spindėjo švara – jos tėvai šį savaitgalį išvyko į Pitsburgą aplankyti Emilijos močiutės, o mama visados prieš išvykdama viską maniakiškai išvalydavo. Karolina vis dar buvo pasimatyme su Toferiu.

Emilija buvo visiškai viena. Ji nulėkė prie pagrindinių durų. Jos buvo užrakintos, tačiau ji užkabino grandinėlę dėl papildomo saugumo. Dėl viso pikto ji dar pačiupinėjo užšautą skląstį. Paskui prisiminė garažo duris. Automatinis pakėlimo mechanizmas buvo sugedęs, o tėvas tingėjo jį pataisyti. Stiprus vyras galėjo tas duris pakelti rankomis.

O paskui ji staiga suprato dar vieną dalyką. Tobis turi jos rankinę. Taigi jis turi jos raktus.

Ji stvėrė virtuvėje telefoną ir surinko numerį 911. Tačiau telefonas neveikė. Ji padėjo ragelį, paskui pakėlusi pasiklausė – jokio garso. Keliuose ji pajuto silpnumą. Ko gero, audra sugadino telefono liniją.

Keletą sekundžių ji stovėjo koridoriuje sustingusi, apatinis žandikaulis drebėjo. Ar Tobis vilko Elę už plaukų? Ar ji dar buvo gyva, kai jis įmetė ją į duobę?

Ji nubėgo į garažą ir apsižvalgė. Kampe stovėjo sena jos beisbolo lazda. Kai paėmė į rankas, pajuto jos tvirtumą ir svorį. Aprimusi ji išslinko į verandą, užrakino namo duris virtuvėje rastu atsarginiu raktu ir tyliai atsisėdo į šešėlyje kabančias verandos sūpuokles, beisbolo lazdą pasidėjusi sau ant kelių. Lauke buvo vėsu, apsižvalgiusi ji pamatė didžiulį vorą, kitame verandos kampe mezgantį voratinklį. Vorai ją visados gąsdindavo, tačiau dabar ji bus drąsi. Ir nesileis, kad Tobis ją nuskriaustų.

33

O kuri dabar bjaurioji sesuo?

Kitą rytą Spenserė nusipraususi duše grįžo į savo kambarį ir pastebėjo, kad langas praviras. Lango rėmas, tinklelis ir visa kita pakelta per porą pėdų. Vėjelis kedeno užuolaidas.

Ji nubėgo prie lango, jausdama, kaip džiūva gerklė. Nors ji jau aprimo, kai vakar surado Emiliją, tačiau tai buvo keista. Hastingsai niekados neatidaro langų, nes gali priskristi kandžių ir sugadinti brangius kilimus. Ji nuleido langą, paskui nervingai patikrino po lova ir atidarė spintą. Nieko.

Kai suzvimbė jos „Sidekick“, ji vos neiššoko iš savo šilkinių pižamos kelnių. Telefoną ji surado vakar pobūvyje vilkėtoje suknelėje, kurią grįžusi nusivilko ir numetė į drabužių krūvą ant grindų – ankstesnioji Spenserė taip niekad nebūtų pasielgusi. Tai buvo Kalmaro elektroninis laiškas.