Райчел Мид - Dvasios galia

– Ten nėra kalnų. Tik greitkeliai.

– Detroite dirbu baleto trupėje, – paaiškino Emilė. – Gyvename ten, kur gaunu darbą.

Faktas, kad Detroito gyventojai domisi baletu, mane nustebino labiau nei tai, jog Emilė yra balerina. Nors kažin ar reikėtų labai tuo stebėtis – aukšti ir liekni morojai dažnai būna geresni šokėjai už žmones.

– Juk tai didmiestis, – paguodžiau Džil. – Pasidžiauk juo, iki ateis laikas sugrįžti į šį nuobodų užkampį. – Žinoma, nelegalių kovos pamokų anaiptol nepavadinsi nuobodžiomis, bet aš tenorėjau pralinksminti Džil. – Be to, atostogos netruks pralėkti.

Morojų vasaros atostogos tetrukdavo du mėnesius, paskui tėvai skubėdavo sugrąžinti vaikus į gerai saugomą Akademiją.

– Tikriausiai, – abejodama nutęsė Džil.

Mes priėjome automobilį, padėjau sukrauti dėžes į bagažinę.

– Kai tik galėsiu, parašysiu tau elektroninį laišką, – pažadėjau. – Kertu lažybų, Kristianas irgi. Gal man net pavyks įkalbėti Adrianą.

Tai išgirdusi Džil nušvito ir aš apsidžiaugiau, kad ji vėl tapo panaši į save.

– Tikrai? Būtų nuostabu. Noriu žinoti viską, ką veiksite rūmuose. Tu su Lisa ir Adrianu tikriausiai kaip reikiant pašėlsite, o Kristianas toliau treni…

Emilė, regis, neteikė didelės reikšmės Džil žodžiams ir nuoširdžiai man nusišypsojo.

– Ačiū už pagalbą, Rouz. Buvo malonu susipažinti.

– Man taip pat… Oi!

Staiga Džil puolė man ant kaklo.

– Didžiausios tau sėkmės! – palinkėjo. – Kaip tau pasisekė – tavęs laukia nuostabus gyvenimas!

Irgi apkabinau ir nutylėjau, kad iš tiesų tai aš pavydžiu jai. Džil gyvenimas vis dar saugus ir nekaltas. Gal ji ir nekenčia vasarų Detroite, bet ten bus neilgai ir netrukus grįš į gerai pažįstamą ir paprastą Šv. Vladimiro akademijos gyvenimą. Jos netyko nežinomybė, nelaukia pavojai.

Tik joms nuvažiavus prisiverčiau atsakyti į Džil palinkėjimą.

– Tikiuosi, taip ir bus, – sumurmėjau galvodama apie savo ateitį. – Labai tikiuosi.

Aš su klasės draugais ir keletu morojų išskridome kitą dieną. Palikę uolėtuosius Montanos kalnus pasukome Pensilvanijos kalvų link. Karališkieji rūmai buvo tokie pat senoviniai ir didingi, kokius prisiminiau. Palyginti su jais, grėsmingi Šv. Vladimiro akademijos bokštai ir masyvios akmeninės sienos atrodė labai kukliai. Antra vertus, Akademijos interjeras buvo paprastas ir šiuolaikiškas, o rūmų tiek išorė, tiek vidus pretenzingi. Tarsi pastatu būtų mėginta pabrėžti tai, ką visi ir taip žinojome – čia galingųjų ir kilmingųjų morojų sostas. Rūmų didybė turėjo stulbinti ir netgi versti šiek tiek nusižeminti.

Į rūmus atskridau nebe pirmą kartą, bet jie kaip ir anksčiau darė neišdildomą įspūdį. Masyvios durys ir tamsaus medžio langai buvo puošti auksu. Tiesa, ryškumu jie nė iš tolo neprilygo Rusijoje matytam interjerui, tačiau supratau, kad rūmų dizaineriai labiau orientavosi į senąsias europines pilis ir tvirtoves. Šv. Vladimiro akademijoje buvo daugybė kiemelių su suoliukais, o čia išpuoselėtose vejose tryško fontanai ir stūksojo senovės valdovų statulos. Anksčiau lankiausi rūmuose žiemą, todėl tik dabar, nutirpus sniegui, išvydau ryškiaspalvius marmuro raštus. Viskas žydėjo – gėlynai, krūmai, medžiai. Užburiantis reginys.

Savaime suprantama, kad naujieji sergėtojai būdavo kviečiami apsilankyti centrinėje būstinėje, bet dabar man dingtelėjo, jog ne šiaip sau esame kviečiami vasarą. Morojų vyriausybė norėjo, kad išvystume šią prabangą ir jaustumės pagerbti, idant ateityje nedvejodami gintume kilminguosius morojus. Sprendžiant iš klasės draugų veidų, klastinga taktika buvo veiksminga. Dauguma jų čia lankėsi pirmą kartą ir buvo priblokšti.

Kartu su mumis atskrido ir Lisa su Adrianu, dabar vaikštinėjome drauge. Čia buvo šilta kaip ir Montanoje, tik kur kas drėgniau. Suprakaitavau vos žengusi kelis žingsnius.

– Tikiuosi, šįkart pasiėmei suknelę? – paklausė manęs Adrianas.

– Žinoma. Bus oficialus priėmimas, paskui turėsime dalyvauti kažkokiame prašmatniame renginyje. Tiesa, neaišku, gal tenai reikės vilkėti sergėtojų uniforma.

Adrianas palingavo galva ir jau siekė kišenės, bet apsigalvojo. Jis buvo pažadėjęs mesti rūkyti ir darė pažangą, tačiau įprastų judesių, kai ranka siekia cigarečių, taip greitai nepamirši.

– Turėjau omeny šiam vakarui. Vakarienei.

Klausiamai pažvelgiau į Lisą. Rūmuose jos dienotvarkėje visada būdavo renginių, į kuriuos paprasti mirtingieji nekviečiami. Nebuvau tikra dėl savo padėties ir nežinojau, ar turėsiu ją lydėti. Per ryšį pajutau draugės sutrikimą – ji taip pat nieko nežinojo apie vakaro planus.

– Kokiai vakarienei? – paklausiau Adriano.

– Su mano šeima.

– Ką? – sustojau ir apstulbusi pažvelgiau į Adrianą, man visai nepatiko savim patenkinta šypsenėlė jo veide. – Adrianai!

Einantys pro šalį dampyrai smalsiai į mus sužiuro.

– Rouz, susitikinėjame jau keletą mėnesių. Pažintis su mano tėvais – privaloma mūsų draugystės dalis. Aš susipažinau su tavo mama. Net su gangsteriu tėtušiu. Dabar tavo eilė. Užtikrinu, iš mano tėvų neišgirsi to, ko prisiklausiau iš tavo gimdytojo.

Tiesą sakant, su Adriano tėvu kartą buvau susitikusi – teisingiau, mačiau jį vakarėlyje. Abejoju, ar jis žinojo, kas aš tokia – nebent buvo girdėjęs apie nesutramdomą mano būdą. O apie Adriano mamą beveik nieko nežinojau. Jis retai kalbėdavo apie savo šeimą – bent jau apie daugumą jos narių.

– Tik su tėvais? – įtariai paklausiau. – Ar dalyvaus ir kiti šeimos nariai, apie kuriuos turėčiau žinoti?

– Na… – Adriano ranka nevalingai krustelėjo. Matyt, išgirdęs grėsmingas gaideles mano balse, jis ieškojo savotiško nusiraminimo. Lisa stebėjo mus su šypsena veide. – Užsuks ir mano tetulė.

– Tatjana? – riktelėjau. Šimtąjį kartą savęs klausiau, kodėl kaip tik man nusišypsojo „laimė“ susitikinėti su karalienės giminaičiu. – Ji manęs nekenčia! Pats žinai, kuo baigėsi paskutinis mūsų pokalbis.

Jos karališkoji didenybė apšaukė mane, esą aš per prasta draugauti su jos sūnėnu, kuriam, beje, buvo numačiusi ateitį šalia Lisos.

– Manau, ji pakeitė savo nuomonę.

– Kurgi ne.

– Tikrai. – Akimirką bemaž patikėjau, kad Adrianas sako tiesą. – Anądien kalbėjausi su mama ir… nežinau. Atrodo, teta Tatjana nebejaučia tau neapykantos.

Susiraukiau ir mes patraukėme toliau.

– Gal ją sužavėjo tavo žygiai? – balsu mąstė Lisa.

– Gal.

Kažkodėl nesitiki. Už tokį elgesį karalienė turėtų dar labiau manęs nekęsti.

Neperspėti apie susitikimą su tėvais iš Adriano pusės buvo savotiška išdavystė, bet dabar nebebuvo kur trauktis. Vienintelė paguoda, kad sakydamas, jog užsuks ir teta, jis greičiausiai tenorėjo mane paerzinti. Pažadėjau eiti vakarienės ir Adriano nuotaika iškart pasitaisė, todėl per daug neklausinėjo, kur po pietų eisim mudvi su Lisa. Mano klasės draugams buvo surengta pažintinė ekskursija po rūmus, bet čia lankiausi nebe pirmą kartą, tad pavyko išsisukti. Pasidėjome daiktus ir patraukėme į rūmų pakraštį, kur gyveno ne tokie kilmingi morojai.

– Tai ar pagaliau atskleisi, ką sumanei? – paklausė Lisa.

Nuo tada, kai Eibas papasakojo apie Viktoro kalėjimą, ėmiau kurti beprotiškus planus. Teisingiau – tik du, tai jau vienu mažiau nei prieš pokalbį su Eibu. Pasikalbėjus su juo man tikrai nepalengvėjo. Pirma, nė nenumaniau, kurioje Aliaskos vietoje yra kalėjimas. Antra, nieko nežinojau apie pastato planą ir apsaugos sistemą. Neturėjau supratimo, kas mūsų laukia.