Райчел Мид - Dvasios galia

Bet vidinis balsas pakuždėjo, kad visus atsakymus galiu rasti vienoje vietoje. Vadinasi, belieka į tą vietą patekti. Laimė, pažinojau žmogų, galintį mums padėti.

– Aplankysime Miją, – pasakiau Lisai.

Mija Rinaldi – buvusi mūsų draugė arba tiksliau – priešė. Ir drauge pavyzdys, kaip neatpažįstamai gali pasikeisti žmogus. Iš klastingos kalės, pasiryžusios pašalinti iš kelio visus, trukdančius jos populiarumui, – kaip ir su bet kuo dėl to permiegoti, – ji virto paprasta, savim pasitikinčia mergina, norinčia išmokti apginti save ir kitus nuo strigojų. Dabar ji gyveno rūmuose su tėvu.

– Tikiesi, Mija žino, kaip įsilaužti į kalėjimą?

– Mija sumani, bet ne tiek. Tačiau ji gali padėti gauti reikiamą informaciją.

– Netikiu savo ausimis, – suaimanavo Lisa. – Tai išties darosi panašu į filmą apie šnipus.

Lisa juokavo, bet aš sunerimau. Žaismingas tonas slėpė baimę, kurią ji jautė Viktorui, nors, nepaisant visko, ir pažadėjo padėti jį išlaisvinti.

Nekilmingi morojai, tarnaujantys rūmuose, gyveno teritorijos pakraštyje. Mijos adresą buvau gavusi anksčiau ir mes patraukėme išpuoselėtais takeliais keiksnodamos karštą dieną. Miją radome namuose su džinsais, marškinėliais ir ledais rankose. Išvydusi mus ji iš nuostabos išplėtė akis.

– Tegu mane velniai, – tepratarė ji.

Nusijuokiau. Dar visai neseniai būčiau lygiai taip pat jai atsikirtusi.

– Ir mums smagu tave matyti. Galim užeiti?

– Žinoma, prašom. – Ji pasitraukė praleisdama mus vidun. – Norit ledų?

Kur aš nenorėsiu. Išsirinkau vynuoginius ir mes susėdome nedidelėje svetainėje. Mijos namai nė iš tolo neprilygo rūmų svečių namų prabangai, bet čia buvo švaru ir jauku. Mija su tėvu tikrai gerai sutarė.

– Žinojau, kad atvyksta naujieji sergėtojai, – pasakė Mija, nusibraukdama nuo veido šviesias garbanas. – Tik nebuvau tikra, ar būsi tarp jų. Nori pasakyti, baigei Akademiją?

– Baigiau. Gavau Pažado ženklą ir taip toliau, – pakėlusi plaukus parodžiau tatuiruotę dengiantį tvarstį.

– Stebiuosi, kad tave priėmė atgal po tų žudikiškų žygių. O gal gavai už juos papildomų taškų?

Matyt, Mija apie mano klajones po Sibirą bus girdėjusi tuos pačius gandus kaip ir visi. Tegu. Nesinorėjo aiškinti, kas tiesa ir kas – melas. Nesinorėjo kalbėti apie Dimitrijų.

– Manai, kas nors galėtų sulaikyti Rouz, jei kas šauna jai į galvą? – šypsodamasi paklausė Lisa. Ji pakreipė kalbą, kad išvengčiau nemalonių klausimų, ir aš buvau jai už tai dėkinga.

Mija nusikvatojo ir atsikando gabalą citrininio šerbeto. Ir kaip jai smegenys neužšąla?

– Tiesa, – nusišypsojo, bet vos prarijus ledus šypsena sustingo. Skvarbios mėlynos akys įdėmiai mane tyrinėjo. – Ir dabar jai ko nors reikia.

– Ką čia išsigalvoji, mes tik užsukom tavęs aplankyti, – išsigyniau.

– Tikiu. Bet neabejoju, kad turi savų kėslų.

Lisa išsišiepė – jai patiko, kad Mija mane perkando.

– Kodėl taip sakai? Ar taip gerai pažįsti Rouz, ar ji visada turi savų kėslų?

Dabar nusišypsojo Mija.

– Ir viena, ir kita. – Ji atsilošė į sofos pagalvėles ir rimtai pažvelgė į mane. Nuo kada ji tapo tokia įžvalgi? – Gerai, negaiškim laiko. Ko tau reikia?

Užspeista į kampą atsidusau.

– Patekti į sergėtojų būstinę.

Išgirdau, kaip šalimais sudejavo Lisa. Man jos net pagailo. Kartais draugei pavykdavo nuslėpti savo mintis ir mane nustebinti, o aš ją stebinau kiekviename žingsnyje. Lisa nė nenujausdavo, kas jos laukia. Kita vertus, jei jau planuoji išlaisvinti iš kalėjimo garsų nusikaltėlį, įsilaužimas į sergėtojų būstinę neturėtų labai stebinti.

– Oho, – nusistebėjo ir Mija. – O tu negaišti laiko smulkmenoms. – Paskui nusivaipė. – Bet kam tokiems niekams tau reikalinga aš? Susitvarkytum ir viena.

– Ar galėtum mane – mus – ten nuvesti? – paklausiau. – Turi pažįstamų sergėtojų… tavo tėvas gali patekti į daugumą pastatų… – Nežinojau, ką konkrečiai veikia Mijos tėvas, regis, jis ūkvedys.

– Ką esi sumaniusi? – paklausė Mija, bet man prasižiojus nutildė. – Ne, ne, neklausinėju smulkmenų, tik paaiškinimo, ko ten ieškai. Žinau, kad ne į ekskursiją susiruošei.

– Mane domina kai kurie įrašai, – pasakiau.

Mija kilstelėjo antakius.

– Apie personalą? Ieškai darbo?

– Tiesą sakant, ne. – Beje, nebloga mintis, turint omeny, kokie menki mano šansai saugoti Lisą. Bet ne. Iš pradžių sutvarkysiu šį reikalą. – Man reikia informacijos apie apsaugą – mokyklų, kilmingųjų namų, kalėjimų. – Pasistengiau, kad tariant žodį „kalėjimai“ balsas nevirpėtų. Nors ir pati Mija prisigalvodavo visokių kvailysčių, nevalia peržengti ribų. – Juk ten turėtų būti tokių įrašų?

– Yra. Bet dauguma jų kompiuteriuose, o tai, neįsižeisk, ne tavo nosiai. Net jei ir prieitume prie vieno iš kompiuterių, visa informacija apsaugota slaptažodžiais. Be to, išeidami sergėtojai viską užrakina. Nemanau, kad nuo mūsų paskutiniojo susitikimo būtum spėjusi tapti programiše.

Deja, ne. Ir, priešingai nei filmų apie šnipus herojai, kuriais mane erzino Lisa, neturėjau draugų programišių, kurie nulaužtų apsaugos sistemą ir iššifruotų slaptažodžius. Prakeikimas. Nuleidusi akis susimąsčiau, ar nepavyktų daugiau išgauti per Eibą.

– Bet jei informacija, kurios tau reikia, nėra labai nauja, – staiga pasakė Mija, – jie gali turėti popierines kopijas.

Staiga pakėliau galvą.

– Kur?

– Viename rūsių yra didžiulės saugyklos. Daugybė bylų. Žinoma, saugyklos rakinamos, bet patekti į jas tikrai daugiau galimybių, nei nulaužti kompiuterio apsaugą. Bet, kaip jau sakiau, viskas priklauso nuo to, kokio senumo informacijos tau reikia.

Sprendžiant iš Eibo kalbų, Tarasovo kalėjimas statytas seniai – tad archyve tikrai turėtų būti kokių įrašų. Dabar sergėtojai jau perėjo prie skaitmeninių laikmenų, todėl nerasime naujausių duomenų apie kalėjimo apsaugą, bet man užteks ir brėžinių.

– Manau, ten gali būti tai, ko man reikia. Ar galėsi mus pravesti?

Mija patylėjo svarstydama.

– Galbūt. – Ji žvilgtelėjo į Lisą. – Ar vis dar sugebi pasitelkusi įtaigą paversti kitus vergais?

Lisa išsišiepė.

– Man tai irgi nepatinka, bet, manau, sugebu.

Tai buvo dar vienas dvasios elemento teikiamas pranašumas.

Dar kiek pagalvojusi Mija galiausiai linktelėjo.

– Gerai. Ateikit antrą, pažiūrėsim, ką pavyks padaryti.

Antra popiet mūsų pasaulyje reiškė morojų, gyvenančių naktiniu režimu, vidurnaktį. Jaučiausi kiek kvailai planuodama įsilaužimą vidury baltos dienos, tačiau Mija veikiausiai nusprendė, kad tokiu metu mažiausia tikimybė ką nors sutikti.

Man svarstant, ar nereikėtų daugiau pabendrauti su kitais, pasigirdo beldimas į duris. Mija krūptelėjo ir staiga sutriko. Ji nuėjo atidaryti durų ir mus pasiekė gerai pažįstamas balsas.

– Atleisk, aš kiek per anksti…

Į svetainę įžengė Kristianas. Išvydęs mudvi su Lisa nutilo vidury žodžio. Visi suakmenėjome, tad man neliko nieko kito, kaip suvaidinti, kad mūsų visų santykiai puikūs.

– Sveikas, Kristianai, – linksmai pasisveikinau. – Kaip sekasi?

Vaikinas žiūrėjo į Lisą, jam prireikė kelių akimirkų, kad atkreiptų žvilgsnį į mane.

– Gerai. – Jis dirstelėjo į Miją. – Gal užeisiu vėliau…

Lisa staiga atsistojo.

– Ne, – pareiškė šaltai kaip tikra princesė. – Mudviem su Rouz jau metas.

– Taip, – pritariau. – Turim… kai ką padaryti. Be to, nenorim jums trukdyti… – neturėjau supratimo, ką jie ketina veikti. Ir visai nenorėjau sužinoti.