Райчел Мид - Dvasios galia

– Na, vakar buvau su tavo mama ir…

– Gana, daugiau nė žodžio, – pertraukiau. – Visai nenoriu žinoti, ką veikei su mama. Bijau, kad tai bus baisiau ir už tiltą.

Eibas nusišypsojo.

– Na, abu dalykai jau praeitis, tad nebesuk galvos. Džiaukis sėkme.

– Pasistengsiu. O tu nesikišk į mudviejų su Adrianu santykius. Džiaugiuosi, kad atvykai manęs palaikyti, bet to daugiau negu pakanka.

Eibo akys klastingai žybtelėjo primindamos, kad po oria išvaizda slypi įžvalgus ir pavojingas protas.

– Kai grįžai iš Rusijos, džiaugeisi galėdama paprašyti manęs paslaugos.

Šyptelėjau. Jis teisus – juk sugebėjo perduoti žinutę į griežtai saugomą kalėjimą. Ir nors tai nedavė lauktų rezultatų, Eibo sugebėjimai buvo neginčytini.

– Na, gerai, – pripažinau. – Tai išties nepaprasta. Ir esu už tai dėkinga. Tiesa, vis dar nežinau, kaip tau pavyko. – Staiga, tarsi prisiminus sapną, atmintyje iškilo prieš pat egzaminą kamavusios mintys. Pritildžiau balsą. – Tik nesakyk, kad pats ten nuvykai.

Eibas prunkštelėjo.

– Aišku, ne. Aš ten kojos nekelčiau. Veikiau per savo tinklą.

– Beje, o kur tas kalėjimas? – paklausiau kuo abejingiausiai.

Bet Eibo taip lengvai neapkvailinsi.

– O kam tau žinoti?

– Man tiesiog įdomu! Nuteisti nusikaltėliai pradingsta be pėdsakų. Dabar aš sergėtoja, o vis dar nieko nežinau apie mūsų kalėjimų sistemą. Ar yra tik vienas kalėjimas, ar daugiau?

Eibas atsakė neiškart. Jis atidžiai mane tyrinėjo. Matyt, jo aplinkoje visi turi slaptų kėslų. Kaip jo dukra turėčiau kelti dvigubą įtarimą – klasta slypi mano kraujyje. Bet greičiausiai nusprendė, kad nesu pamišėlė, nes pagaliau atsakė:

– Jų daug. Viktoras kali griežčiausiame. Jis vadinamas Tarasovu.

– Kur jis?

– Dabar? – Eibas pagalvojo. – Regis, Aliaskoje.

– Kaip suprasti „dabar“?

– Kalėjimas keičia vietą. Dabar jis Aliaskoje, vėliau bus perkeltas į Argentiną. – Eibas klastingai šyptelėjo, tarsi tikrindamas mano nuovokumą. – Ar gali atspėti kodėl?

– Ne… Pala. Dėl saulės šviesos. – Staiga viskas paaiškėjo. – Dabar Aliaskoje beveik visą laiką diena, bet žiemą ten prasidės nesibaigianti naktis.

Regis, mano logika jam padarė dar didesnį įspūdį nei pasirodymas per egzaminą.

– Nusprendusiam pabėgti kaliniui iškiltų rimtų sunkumų. – Šviečiant saulei joks morojus toli nenubėgtų. – Nors ir šiaip niekam nepavyktų ištrūkti iš taip griežtai saugomo kalėjimo.

Paskutinius žodžius pasistengiau nuleisti negirdom.

– Tada spėju, kad kalėjimas turėtų būti Aliaskos šiaurėje, – pasakiau tikėdamasi klasta išgauti tikslesnę vietą. – Ten daug šviesiau.

Eibas nusijuokė.

– To negaliu pasakyti net aš. Vietą žino tik sergėtojų vadai.

Sustingau. Vadai…

Eibas pastabus, bet šįkart mano reakcija praslydo jam pro akis. Jis stebeilijo į moterį kitame salės gale.

– Ar ten ne Renė Selski? Vaje… Kaip ji išgražėjo per tuos metus…

Teks jį paleisti. Norėjau ramiai apgalvoti, ką išgirdusi, be to, per menkai pažinojau Renė, kad sukčiau dėl jos galvą.

– Gerai, nebetrukdysiu tau nerti voratinklio ir gaudyti moterų.

Eibo raginti nereikėjo. Likusi viena pradėjau laužyti galvą, ar mano sumanymas išvis įgyvendinamas. Eibo žodžiai pasufleravo kitą išeitį, tokią pat beprotišką, kaip ir dauguma mano sumanymų. Pažvelgusi į kitą salės galą susitikau su žaliomis Lisos akimis. Kristianui dingus iš akiračio, jos nuotaika vėl pasitaisė. Lisa mėgavosi vakarėliu ir laisvėje mūsų laukiančiais nuotykiais. Prisiminiau anksčiau kamavusį nerimą. Dabar mes laisvos, tačiau netrukus teks pažvelgti tikrovei į akis. Laikrodis tiksi. Dimitrijus laukia ir stebi. Kažin ar palikusi Akademiją ir toliau kas savaitę gausiu po laišką?

Nusišypsojau Lisai jausdamasi šiek tiek kalta, jog netrukus sugadinsiu jai nuotaiką – pranešiu, kad turime galimybę išlaisvinti Viktorą Daškovą.

TREČIAS

KITOS KELIOS DIENOS buvo keistos. Novicų išleistuvės buvo didžiausia šventė, bet ne mes vieni baigėme Šv. Vladimiro akademiją. Morojai irgi rengė išleistuves, į Akademiją prigužėjo svečių. Netikėtai pasirodę tėvai taip pat greitai dingo ir išsivežė vaikus. Kilmingieji morojai išvyko praleisti vasaros prabangiose tėvų vilose, dažniausiai šalies pietuose, kur šiuo metų laiku trumpesnės dienos. Eiliniai morojai irgi išvažiavo su tėvais į kur kas kuklesnius namus. Greičiausiai mėgins susirasti darbą vasarai prieš išvykdami į koledžus.

Vasarą Akademiją būdavo uždaryta, tad išvykti tekdavo ir kitiems. Tie, kurie neturėjo tėvų (dažniausiai dampyrai), likdavo Akademijoje ištisus metus ir lankydavo fakultatyvus, bet tokių buvo mažuma. Akademija kasdien tuštėjo, o mes su klasės draugais nekantriai laukėme išvykos į rūmus. Atsisveikinome su išvykstančiais morojais ir jaunesniais dampyrais, netrukus žengsiančiais mūsų pėdomis.

Itin liūdna buvo atsisveikinti su Džil. Sutikau ją eidama pas Lisą, likus dienai iki išvykstant į rūmus. Su Džil buvo kažkokia moteris, greičiausiai jos mama, abi tempė dėžes. Pamačiusi mane Džil nušvito.

– Sveika, Rouz! Jau su visais atsisveikinau, bet niekur neradau tavęs, – išbėrė ji susijaudinusi.

Nusišypsojau.

– Džiaugiuosi, kad susitikom.

Neprisiverčiau pasakyti, kad ir man tai atsisveikinimas. Savo paskutinę dieną Šv. Vladimiro akademijoje praleidau vaikštinėdama po širdžiai mielas vietas. Pradėjau nuo darželio, kuriame susipažinau su Lisa. Perėjau buvusių bendrabučių koridorius ir kambarius, savo mėgstamiausių dalykų klases, net užsukau į koplyčią. Ne kartą sugrįžau į vietas, susijusias su karčiai mielais prisiminimais. Sporto salė, kur pažinau Dimitrijų. Stadionas, po kurį jis versdavo bėgioti. Ir, žinoma, trobelė, kur galiausiai vienas kitam atsidavėme. Tai buvo nuostabiausia mano gyvenimo naktis ir prisiminimai apie ją visada sukeldavo ir džiaugsmą, ir skausmą.

Tačiau nenorėjau užkrauti savo rūpesčių Džil. Pasisukau į jos mamą tiesdama ranką, bet paskui supratau, kad laikydama dėžę ji negali atsakyti tuo pačiu.

– Aš Rouz Hetavėj. Leiskit, padėsiu.

Paėmiau dėžę jai nespėjus paprieštarauti, nes buvau tikra, kad mėgins.

– Ačiū, – padėkojo moteris maloniai nustebusi. Nužingsniavau drauge su jomis. – Aš Emilė Mastrano. Džil man daug apie tave pasakojo.

– Tikrai? – reikšmingai šyptelėjau Džil.

– Ne tiek jau ir daug. Tik kad retkarčiais susitinkam.

Džil perspėdama blykstelėjo žaliomis akimis ir aš susivokiau, kad Emilė greičiausiai nežino, jog dukra laisvalaikiu praktikuoja uždraustą magiją ir rengiasi naikinti strigojus.

– Mes su Džil smagiai leidžiame laiką, – pasakiau jos neišduodama. – O kada nors išmokysim ją ir šukuotis.

Emilė nusijuokė.

– Sėkmės! Mėginu tą padaryti jau penkiolika metų.

Džil mama buvo pritrenkianti. Jodvi buvo nepanašios, bent jau iš pirmo žvilgsnio. Žvilgantys Emilės plaukai buvo tiesūs ir juodi, mėlynas akis rėmino ilgos blakstienos. Grakšti eisena labai skyrėsi nuo susikūprinusios Džil bidzenimo. Tačiau pastebėjau ir panašumų. Širdelės formos veidai ir lūpų forma. Džil visai jaunutė, jos bruožai dar nesusiformavę, bet vieną dieną ji taps tikra gražuole – pati tikriausiai šito nė nenujautė. Tikėkimės, ji įgis ir pasitikėjimo savimi.

– Iš kur jūs? – paklausiau.

– Iš Detroito, – nusivaipė Džil.

– Ne taip jau ten ir blogai, – nusijuokė jos mama.