Райчел Мид - Dvasios galia

– Dieve sergėk, – nusipurčiusi atsigręžiau į Kristianą ir Džil.

Tuo tarpu Kristianą kamavo prieštaringi jausmai. Viena vertus, jis džiaugėsi matydamas mano suglumimą, antra vertus, pats buvo sutrikęs ne mažiau už mane – moteris, kurią laikė mama, flirtuoja su gangsteriu. Tačiau atsigręžus į Džil jo išraiška sušvelnėjo.

– Tau nereikės manęs. Susirasi kitą. Nespėsi nė mirktelėti, kai turėsi kitą herojų.

Nusišypsojau ir staiga mane užliejo pavydo banga. Ne mano. Lisos. Išsigandusi apsidairiau ir išvydau ją kitame salės gale, akimis laidančią į Kristianą žaibus.

Vertėtų paminėti, kad anksčiau Kristianas ir Lisa susitikinėjo. Ir ne šiaip sau susitikinėjo. Jiedu buvo pametę vienas dėl kito galvą ir, jei atvirai, manau, kad tie jausmai neišblėso. Deja, neseni įvykiai pakenkė jų santykiams ir Lisa prarado Kristiano pasitikėjimą. Nors ir mylėdamas, jis ją paliko. Lisa pradėjo krėsti nesąmones, kai ją pamėgino užkerėti kita dvasios elemento valdytoja Eiverė Lazar. Galiausiai mums pavyko Eiverę sustabdyti, ir dabar, kiek teko girdėti, ji uždaryta psichiatrijos klinikoje. Kristianas suprato, kas privertė Lisą taip keistai elgtis, bet jau buvo per vėlu. Iš pradžių ji jautėsi prislėgta, paskui liūdesys peraugo į pyktį.

Lisa pareiškė nenorinti jo daugiau akyse matyti, bet mūsų ryšys išdavė tikruosius draugės jausmus. Ji pavydėjo kiekvienai, kurią užkalbindavo Kristianas, o ypač Džil, su ja pastaruoju metu jis praleisdavo vis daugiau laiko. Tačiau aš gerai žinojau, kad tarp jų nėra jokių romantiškų santykių. Džil idealizavo Kristianą kaip mokytoją ir nieko daugiau. Tiesa, ji buvo įsimylėjusi Adrianą, kuris su ja elgėsi kaip su jaunesniąja sesute. Taip elgėmės ir mes visi.

Kristianas pasekė mano žvilgsnį, jo išraiška sugriežtėjo. Supratusi, kad ją pastebėjo, Lisa nusisuko ir užkalbino pirmą pasitaikiusį vaikiną, simpatišką dampyrą iš mano klasės. Ji pasitelkė savo kerus – valdantiems dvasią tai sekdavosi itin lengvai – ir netrukus jiedu plepėjo ir juokėsi visai kaip Taša su Eibu. Atrodo, mano vakarėlis pamažu virsta pasimatymų vakaru.

Kristianas atsigręžė į mane.

– Na, ji turi kuo užsiimti.

Aš tik pavarčiau akis. Akivaizdu, kad pavyduliauja ne vien Lisa. Kaip ji supykdavo matydama Kristianą kalbantis su kitomis merginomis, taip jis pasišiaušdavo išvydęs ją šnekantis su kitais vaikinais. Mane tai siutino. Užuot pripažinę, kad vienas kitą tebemyli ir susitaikę, tie du kvailiai vienas kitam rodė vis daugiau priešiškumo.

– Gal liausies išsidirbinėti ir nors kartą pasišnekėsi su ja kaip suaugęs?

– Aišku, – atkirto Kristianas. – Kai tik ji pradės elgtis kaip suaugusi.

– O Viešpatie! Žiūrint į judu man norisi nusirauti plaukus.

– Negadink tokių gražių plaukų, – patarė Kristianas. – Be to, Lisa aiškiai viską pasakė.

Jau norėjau užginčyti ir pareikšti, koks jis kvailas, bet vaikinas neketino klausytis paskaitos, kurią buvo girdėjęs dešimtis kartų.

– Eime, Džil. Rouz reikia pabendrauti su kitais.

Kristianas nuėjo, o besvarstant, kaip atvesti jį į protą, išgirdau kitą balsą.

– Kada juos sutaikysi? – akimis nulydėdama Kristianą paklausė šalia manęs atsiradusi Taša. – Jie turi būti kartu.

– Aš tai žinau. Tu tai žinai. Bet jie patys to niekaip nesupranta.

– Verčiau paskubėk, – perspėjo Taša. – Jei Kristianas išvyks į koledžą, bus per vėlu. – Paminėjus koledžą jos balse suskambo susierzinimo gaidelės.

Pagal susitarimą su Tatjana Lisa rengėsi lankyti Li koledžą netoli rūmų. Lisai buvo leista pasirinkti didesnį koledžą, nei paprastai lanko morojai mainais už tai, kad šiek tiek laiko praleis rūmuose ir imsis karališkųjų pareigų.

– Žinau, – atsakiau susierzinusi. – Bet kodėl juos taikyti tenka man?

Taša nusišypsojo.

– Tu vienintelė gali įkrėsti jiems proto.

Akiplėšiška pastaba, bet verčiau tegu ji kalbasi su manim, negu flirtuoja su Eibu. Žvilgtelėjusi į kitą salės galą sustingau. Dabar Eibas kalbėjosi su mano mama. Per triukšmą mane pasiekė tik jų pašnekesio nuotrupos.

– Dženina, – džiaugsmingai pareiškė jis, – tu visai nepasikeitei. Galėtum būti Rouz sesuo. Ar prisimeni tą naktį Kapadokijoje?

Mama sukikeno. Gyvenime negirdėjau jos kikenant. Supratau, kad ir nenoriu girdėti.

– Žinoma. Prisimenu, kaip siūleisi padėti, kai nutrūko suknelės petnešėlė.

– O Viešpatie, – sumurmėjau. – Jis nepakenčiamas.

Taša pažvelgė į mane sutrikusi, paskui suprato, apie kokį žmogų šneku.

– Eibas? Man jis pasirodė visai žavus.

Beliko tik suaimanuoti.

– Atleisk.

Patraukiau prie tėvų. Susitaikiau su faktu, jog kadaise tarp jų buvo romanas, – o aš esu jo vaisius, – bet tai anaiptol nereiškė, kad noriu matyti tęsinį. Man priėjus jie dalijosi prisiminimais apie kažkokį pasivaikščiojimą paplūdimyje. Nieko nelaukdama timptelėjau Eibą už rankovės – jis stovėjo pernelyg arti mamos.

– Galim pasišnekėti? – paklausiau.

Jis nustebo, bet gūžtelėjo pečiais.

– Žinoma. – Ir sviedė mamai dviprasmišką žvilgsnį. – Mes pasikalbėsim vėliau.

– Ar nė viena moteris čia nėra saugi? – paklausiau tempdama jį šalin.

– Ką čia pliauški?

Sustojome prie dubens su punšu.

– Tu flirtuoji su kiekviena iš eilės!

Mano kritika Eibo nesutrikdė.

– Na, čia tiek žavių moterų… Ar apie tai norėjai pasikalbėti?

– Ne! Apie tai, kad grasinai mano vaikinui. Neturi teisės taip elgtis!

Eibas kilstelėjo tamsius antakius.

– Kokie ten grasinimai. Tiesiog būdamas tėvas rūpinuosi dukterimi.

– Paprastai tėvai negąsdina išmėsinėsią dukrų draugus.

– Taip manai? Be to, nieko panašaus aš nesakiau. Pagrasinau kai kuo rimtesniu.

Piktai atsidusau, bet mano pasipiktinimas Eibui tik pakėlė nuotaiką.

– Manyk, kad tai baigimo dovana. Labai tavim didžiuojuosi. Visi žinojo, kad gerai pasirodysi, bet kad taip gerai… – Jis mirktelėjo. – Sergėtojai tikrai nesitikėjo, kad suniokosi Akademijos nuosavybę.

– Kokią dar nuosavybę?

– Tiltą.

Susiraukiau.

– Neturėjau kitos išeities. Tau buvo geriausias sprendimas. Dieve, na ir užduotėlė! Beje, kaip elgėsi kiti? Juk niekas nesikovė tilto vidury, tiesa?

Eibas papurtė galvą, aiškiai mėgaudamasis, kad žino tai, ko nežinau aš.

– Niekam daugiau neteko tokia užduotis.

– Aišku, teko. Visi gavome vienodas užduotis.

– Išskyrus tave. Sergėtojai nusprendė, kad tau reikia parengti šį tą… ypatingo. Galų gale juk jau turėjai patirties kautis su tikrais strigojais.

– Ką? – nejučia riktelėjau taip garsiai, kad visi sužiuro į mus. Prisiminiau, ką sakė Meredita. Pritildžiusi balsą sušnypščiau: – Bet tai nesąžininga!

Eibui, regis, buvo nė motais.

– Tu turi daugiau patirties. Būtų buvę nesąžininga skirti per lengvą užduotį.

Gyvenime esu girdėjusi ne vieną kvailystę, bet ši buvo pati absurdiškiausia.

– Ir dėl to jie sugalvojo tą nesąmonę su tiltu? Beje, jei sergėtojai nesitikėjo, kad jį sugadinsiu, ko tada tikėjosi? Kaip kitaip būčiau išsisukusi?

– Hmm… – Užsigalvojęs Eibas paglostė smakrą. – Jei atvirai, manau, jie ir patys nežinojo.

– Viešpatie, tai neįtikėtina.

– Ko čia siunti? Juk išlaikei egzaminą.

– Sergėtojai davė man užduotį, kurios sprendimo patys nežinojo. – Prisimerkiau. – O tu iš kur apie tai žinai? Juk tai tik sergėtojų reikalas.

Man visai nepatiko Eibo veido išraiška.