Райчел Мид: Dvasios galia

Iš pradžių jis truputį priešinosi, tad ramiu balsu įtikinau eiti pirma manęs. Matyt, per egzaminą tikrinami ne tik koviniai sugebėjimai, bet ir bendravimo įgūdžiai. Sergėtojai, vaidinantys strigojus, jau lipo mums ant kulnų.

Galiausiai Danielis užlipo ant tilto, užstojau jį savo kūnu. Ramindama ir drąsindama atidžiai stebėjau aplinką. Tiltas lingavo kaip pašėlęs – vadinasi, ant jo užsikabarojo ir mūsų persekiotojai. Atsigręžusi išvydau tris „strigojus“. Juos vaidinantys sergėtojai buvo neprilygstami – judėjo greitai ir vikriai, lyg tikri strigojai. Jei nesuskubsim, mums galas.

– Tu šaunuolis, – pasakiau Danieliui. Buvo be galo sunku nutaisyti tinkamą toną. Aprėkusi tik išgąsdinčiau morojų, švelnus įtikinėjimas neatskleistų padėties rimtumo. – Žinau, kad gali bėgti dar greičiau. Reikia atsiplėšti nuo persekiotojų. Tu sugebėsi. Paskubėk.

Man pavyko, nes jis pradėjo bėgti greičiau. Žinoma, ne tiek, kad atsiplėštų nuo persekiotojų, bet pradžia jau padaryta. Tiltas vėl pasiutusiai susiūbavo. Danielis įtikinamai riktelėjo ir sustingo tvirtai įsikibęs virvinių turėklų. Priešakyje, kitoje tilto pusėje, pastebėjau dar vieną „strigojų“. Rendelas, irgi naujokas. Buvome užspeisti. Rendelas stovėjo ant pirmos tilto lentos ir ją judino, taip dar labiau apsunkindamas užduotį.

– Bėk, – paraginau karštligiškai sukdama galvą, ką daryti toliau. – Tau pavyks.

– Bet ten strigojus! Mes patekom į spąstus! – sušuko Danielis.

– Nesijaudink, aš su juo susitvarkysiu. Bėk!

Šįkart kalbėjau griežtai. Danielis pakluso ir ėmė slinkti pirmyn. Dabar svarbiausia tiksliai apskaičiuoti laiką. Reikėjo ne tik stebėti „strigojus“ abiejose tilto pusėse ir raginti Danielį, bet ir neužlipti ant sulūžusios lentos. Buvome perėję beveik tris ketvirčius tilto, kai staiga sušnibždėjau:

– Griūk! Tuoj pat!

Jis pakluso. Priklaupusi šalia paaiškinau:

– Dabar pradėsiu ant tavęs rėkti. Nekreipk dėmesio. – Tada garsiau, kad išgirstų persekiotojai, riktelėjau: – Ką čia sugalvojai? Dabar negalim sustoti!

Danielis nejudėjo ir aš vėl sušnibždėjau:

– Gerai. Matai virves, jungiančias tilto pagrindą ir turėklus? Įsikabink jų iš visų jėgų ir, kad ir kas nutiktų, nepaleisk. Jei reikia, apsivyk riešus. Paskubėk!

Jis pakluso. Nebuvo galima gaišti nė akimirkos. Staigiai apsigręžiau ir perrėžiau virves peiliu, kurį buvau gavusi kartu su kuoleliu. Ačiū Dievui, ašmenys buvo aštrūs. Sergėtojai, rengę egzamino užduotis, nejuokavo. Ir nors peilis neperrėžė virvių išsyk, man pavyko jas nupjauti taip greitai, kad „strigojai“ abiejose pusėse nespėjo sureaguoti.

Liepiau Danieliui tvirtai laikytis – virvės trūko. Tiltas persiskyrė į dvi dalis, kiekviena jų nuskriejo medinių pastolių link, sykiu nuskrido ir ant jo buvę žmonės. Tiesa, ne visi išsilaikė. Mudu su Danieliu buvome tam pasiruošę. Trys persekiotojai mums už nugarų nespėjo susivokti. Du nukrito, vienam dar pavyko įsikabinti lentos, bet paskui ir jo ranka nuslydo. Tilto aukštis tebuvo du metrai, bet mums buvo sakyta elgtis taip, lyg būtų penkiolika – pakankamas aukštis užsimušti.

Stebėtina, bet Danielis išsilaikė. Mūsų tilto dalis virto virvinėmis kopėčiomis, jomis pradėjau kopti aukštyn. Buvo nelengva perlipti Danielį, bet man pavyko. Dar kartą priminiau jam nepaleisti virvių. Rendelas, laukęs kitoje tilto pusėje, nenukrito. Man pjaunant virves, jis buvo nepasiruošęs, tad prarado pusiausvyrą. Greitai ją atgavęs dabar kabarojosi viršun tikėdamasis pasiekti tvirtą pagrindą. Man pavyko jį prisivyti ir sugriebti už kojos. Trūktelėjau žemyn. Rendelas tebesilaikė įsikibęs, mudu susigrūmėme. Supratau, kad greičiausiai nepavyks jo numesti, bet nutariau pamėginti. Kad ir kaip buvo sunku išlaikyti pusiausvyrą, galiausiai teko paleisti peilį ir iš už diržo išsitraukti kuolelį. Smeigiau tiesiai Rendelui į širdį.

Egzaminui gavome bukus kuolelius, kurie nedreskia odos, tad galėjome smeigti iš visų jėgų, kad įtikintume priešininką pergale. Tiksliai nusitaikiau ir Rendelas, pripažindamas mirtiną smūgį, nukrito žemyn.

Dabar teko nelengva užduotis įtikinti Danielį lipti į viršų. Tai užtruko, kita vertus, jis elgėsi lygiai taip, kaip tokiomis aplinkybėmis elgtųsi išgąsdintas morojus. Buvau jam dėkinga, jog nenusprendė, kad tikras morojus tokiu atveju paleistų virves ir nukristų.

Paskui teko įveikti dar ne vieną kliūtį. Koviausi nelėtindama tempo ir nesileidau užvaldoma nuovargio. Perėjau į kovinį režimą ir susitelkiau į esminius instinktus: ginkis, kaukis, žudyk .

Tačiau turėjau neprarasti išradingumo ir nepasiduoti monotonijai, antraip nebūčiau susitvarkiusi su tokiais spąstais kaip ant tilto. Man pavyko. Koviausi negalvodama apie nieką, išskyrus man tekusią užduotį. Negalvojau apie sergėtojus kaip apie pažįstamus. Elgiausi taip, lyg jie būtų buvę strigojai. Jokių tariamų smūgių.

Kai viskas pagaliau baigėsi, to nė nesupratau. Stovėjau vidury arenos laukdama dar vieno „išpuolio“, bet „strigojų“ nebuvo matyti. Niekas manęs nebepuolė. Pamažu atsipeikėjau. Minia šaukė ir plojo atsistojusi, prisidėjo ir kai kurie mokytojai. Girdėjau, kaip daužosi mano širdis.

Tik tada, kai besišypsanti Alberta truktelėjo man už rankos, supratau, kad viskas baigta. Egzaminas, kurio laukiau visą gyvenimą, pralėkė akimirksniu.

– Eime, – pasakė Alberta, viena ranka apkabindama mane per pečius ir vesdama prie išėjimo. – Tau reikia atsigerti ir pailsėti.

Vis dar apsvaigusi leidausi išvedama iš arenos miniai skanduojant mano vardą. Išgirdau kažką sakant, kad reikia padaryti pertrauką, kol bus sutvarkytas tiltas. Alberta palydėjo mane į laukiančiųjų baraką ir švelniai stumtelėjo ant suolelio. Kažkas padavė buteliuką vandens. Atsigręžusi išvydau mamą. Tokios jos veido išraiškos dar nebuvo tekę matyti – jame švietė pasididžiavimas.

– Ir viskas? – paklausiau.

Ji vėl nustebino mane nuoširdžiai nusikvatodama.

– Ir viskas? – pakartojo. – Rouz, išbuvai ten kone valandą. Praūžei per visas kliūtis tarsi viesulas – tai vienas geriausių pasirodymų, kokius yra mačiusi ši Akademija.

– Tikrai? Viskas buvo… – „Lengva“ ne visai tinkamas žodis. – …tarsi per miglą.

Mama spustelėjo man ranką.

– Buvai nepakartojama. Labai tavim didžiuojuosi.

Staiga viską supratau. Plačiai išsišiepiau.

– Ir kas dabar? – paklausiau.

– Tu tapai sergėtoja.

Esu gavusi ne vieną tatuiruotę, bet niekas neprilygo iškilmėms, surengtoms Pažado ženklo suteikimo proga. Anksčiau buvau gavusi Žaibo tatuiruotes už strigojus, nužudytus netikėtomis ir tragiškomis aplinkybėmis: Spokane, užpuolus Akademiją, išlaisvinant įkaitus. Tik tais kartais norėjosi gedėti, o ne švęsti. Nužudytų strigojų buvo tiek daug, kad liovėmės juos skaičiavę. Iš pradžių tatuiruotes darę sergėtojai mėgino pažymėti kiekvieną nukautą strigojų, bet galiausiai ištatuiravo man žvaigždę, reiškiančią, kad nukautų strigojų buvo daug. Labai daug.

Tatuiravimas užtrunka, net jei tatuiruotė visai mažytė, o dabar jas gavo visa mūsų klasė. Ceremonija vyko Akademijos valgomajame, jis virto didinga mene, primenančia karališkuosius rūmus. Susirinko visa Akademija – draugai, artimieji, sergėtojai. Alberta kvietė mus po vieną ir einant prie tatuiruočių meistro skelbė egzamino rezultatus. Rezultatai turėjo didelę reikšmę. Jie bus paskelbti viešai ir drauge su pažymiais nulems mūsų ateitį. Morojai iš savo sergėtojų galėjo reikalauti atitinkamų rezultatų. Lisa, žinoma, tiesiog paprašė manęs, bet net geriausi pažymiai pasaulyje nekompensuos drausminių nuobaudų mano byloje…