Райчел Мид - Dvasios galia

– Aš neprarandu vilties, – pasakė Lisa. Ryšys pakuždėjo, kad draugė sako tiesą. Tai buvo viena geriausių Lisos savybių – tvirtas tikėjimas ir optimizmas, nepaisant nuolatinės sumaišties, lydinčios ją visą gyvenimą. Tikras kontrastas amžinam mano cinizmui. – Be to, turiu daiktą, kuris tau šiandien galėtų padėti.

Ji stabtelėjo ir iš džinsų kišenės ištraukė sidabrinį žiedelį su smulkiais akmenukais, primenančiais peridotus. Nereikėjo nė ryšio suprasti, ką ji siūlo.

– Ak, Lis… nė nežinau… Nenoriu… nesąžiningo pranašumo.

Lisa tik pavartė akis.

– Juk tai niekis, pati žinai. Prisiekiu, čia tik teigiama energija.

Tai buvo žiedas, užkerėtas reta magija. Visi morojai valdo vieną iš penkių elementų – žemės, oro, vandens, ugnies ar dvasios. Dvasios elementas rečiausias, toks retas, kad keletą amžių buvo primirštas. Ir staiga jis netikėtai pasireiškė Lisai ir dar keletui kitų morojų. Kiti elementai yra fizinės prigimties, o dvasios elementas susijęs su mintimis ir kol kas nėra iki galo ištirtas.

Lisa tik visai neseniai pradėjo eksperimentuoti ir gaminti amuletus, užkerėtus dvasios elementu, tad jai dar ne ypač sekėsi. Turėdama stiprių gydomųjų galių, ji susitelkė į gydomuosius amuletus. Paskutinę Lisos pagamintą apyrankę segėjau ant riešo.

– Amuletas veikia, tegu ir silpnai. Atbaidys nuo tavęs tamsą.

Nors Lisa kalbėjo nerūpestingai, abi supratom, kaip tai rimta. Dvasios elementas, kaip ir viskas šiame pasaulyje, turėjo savo kainą: tamsą, kuri pasireikšdavo pykčiu, vėliau peraugančiu į beprotybę. Kartais ta tamsa per ryšį pasiekdavo ir mane. Pavyko sužinoti, kad Lisos amuletai ir gydomosios galios turėjo padėti su ja kovoti, tačiau mums dar reikėjo daug ko išmokti.

Nusišypsojau sujaudinta draugės rūpesčio ir paėmiau žiedą. Jis nenutvilkė pirštų ir tai buvo geras ženklas. Žiedas buvo toks mažytis, kad tiko tik ant mažojo pirštelio. Maudamasi nieko nepajutau. Kartais taip nutikdavo, nors tai galėjo reikšti, kad žiedas neveikia. Na, bet kuriuo atveju blogiau nebus.

– Ačiū, – padėkojau. Pajutau, kaip Lisą užplūdo džiaugsmas.

Patraukėme toliau. Ištiesiau ranką gėrėdamasi saulėje žvilgančiais žaliais akmenukais. Tiesa, žiedais per sunkias fizines dvikovas niekas nesidabina, bet aš būsiu su pirštinėmis.

– Sunku patikėti, kad netrukus turėsime palikti Akademiją ir surasti savo vietą tikrame pasaulyje, – pasakiau susimąsčiusi, bet neteikdama žodžiams pernelyg didelės reikšmės.

Lisa sustingo ir aš iškart pasigailėjau išsakiusi savo mintis garsiai. „Tikras pasaulis“ reiškė, kad mudvi su Lisa leisimės į žygį, kuriame – nors ir nenoriai – ji pažadėjo dalyvauti.

Būdama Sibire sužinojau, kad Dimitrijų galima atversti dampyru. Tai buvo legenda – gal net pramanas. Be to, turint omeny, kad jis pasiryžęs mane nužudyti, aš irgi privalėsiu tai padaryti, kai susikausime mirtinoje dvikovoje. Tačiau jei egzistuoja bent menkiausia tikimybė jį išgelbėti, turiu tai išsiaiškinti.

Deja, šiam stebuklui įgyvendinti mums reikėjo nusikaltėlio pagalbos. Ir ne šiaip kokio nusikaltėlio, o kilmingo morojaus Viktoro Daškovo, kuris kankino Lisą ir pavertė mūsų gyvenimą pragaru. Vėliau nugalėjo teisingumas ir Viktoras buvo uždarytas į kalėjimą, o tai komplikavo padėtį. Jis aiškiai davė suprasti, kad būdamas nelaisvėje nemato prasmės dalytis žiniomis apie savo netikrą brolį, vienintelį žmogų, tariamai galintį strigojų atversti dampyru. Tada nusprendžiau – gal ir nelogiškai, – kad Viktoras padės rasti brolį, jei išlaisvinsim jį.

Sumanymas išties pavojingas, tai lėmė keletas priežasčių. Pirma, nežinia, ar mums kas nors išdegs. Svarus argumentas. Antra, ne tik nenumaniau, kaip ištraukti Viktorą iš kalėjimo, aš nė nežinojau, kur tas kalėjimas yra. Ir galiausiai trečia – ketinome išlaisvinti mirtiną priešą. Ta mintis gniuždė net mane, ką jau kalbėti apie Lisą. Mano planas kėlė Lisai didelį nerimą, bet ji prisiekė padėti. Daug kartų siūliausi atleisti ją nuo pažado, bet ji tvirtai laikėsi savo. Be abejo, pirmiausia reikėjo išsiaiškinti, kur yra kalėjimas, antraip pažadas nieko nereiškia.

Pamėginau nutraukti nejaukią tylą – teisinausi, kad turėjau omeny Lisos gimtadienį, kitą savaitę galėsime kaip reikiant jį atšvęsti. Tuo metu pokalbį nutraukė Stenas, vienas mano buvusių mokytojų.

– Hetavėj! – riktelėjo eidamas mūsų link. – Malonu, kad nutarei prisidėti. Marš pas kitus!

Skubiai išmetusi iš galvos mintis apie Viktorą, Lisa mane apkabino.

– Sėkmės, – sušnibždėjo ji. – Nors ji tau ir nereikalinga.

Iš Steno veido supratau, kad dešimties sekundžių atsisveikinimas truko gerokai per ilgai. Dėkinga šyptelėjau Lisai ir ji patraukė ieškoti draugų, o aš nuskubėjau paskui Steną.

– Tau pasisekė, kad nesi iš pirmųjų, – suniurzgė jis. – Beje, visi kerta lažybų, ar apskritai teiksies pasirodyti.

– Tikrai? – akimirksniu pralinksmėjau. – Ir kokiu santykiu? Juk vis dar galiu apsigalvoti ir pastatyti už save. Šiek tiek užsidirbčiau.

Stenas tylėdamas nuvėrė mane piktu žvilgsniu ir mes įžengėme į baraką prie arenos. Anksčiau visada stebėdavausi, kiek daug pastangų dedama ruošiantis šiam egzaminui, bet dabar, išvydusi areną iš arti, supratau kodėl. Barakas, kuriame laukė novicai, buvo suręstas iš medinių lentų ir netgi su stogu. Atrodė taip, lyg būtų stovėjęs čia per amžius. Iš tiesų jis buvo pastatytas nepaprastai greitai ir bus taip pat greitai išardytas egzaminui pasibaigus. Į areną vėrėsi plačios durys, pro jas vienu metu galėjo praeiti kokie trys žmonės. Prie slenksčio viena mano klasės draugių neramiai laukė savo eilės. Arenoje buvo įrengta daugybė kliūčių. Taip buvo tikrinamas novicų gebėjimas išlaikyti pusiausvyrą ir koordinaciją ginantis ir kaunantis su sergėtojais, tykančiais už kiekvieno kampo. Viename arenos gale buvo matyti tamsus ir painus medžio sienų labirintas. Tinklai ir judančios platformos turėjo patikrinti mūsų gebėjimą kautis sudėtingiausiomis sąlygomis.

Keletas novicų stumdėsi tarpduryje tikėdamiesi pasisemti patirties iš pirmųjų dalyvių. Aš nesirengiau to daryti. Norėjau žengti į areną nieko nežinodama ir pasiruošusi bet kokiems netikėtumams. Stebėdama kitus per daug galvosiu ir pradėsiu nervintis. O man reikia nusiraminti.

Todėl atsišliejau į sieną ir stebėjau kitus. Pasirodo, išties atėjau paskutinė. Kažin ar tikrai mokiniai dėl manęs kirto lažybų iš pinigų? Vieni šnabždėjosi tarpusavy. Kiti darė apšilimo ir tempimo pratimus. Treti kalbėjosi su mokytojais, dalijančiais paskutinius patarimus. Vis girdėjau žodžius „susikaupk“ ir „nusiramink“.

Žiūrint į mokytojus man suspaudė širdį. Dar visai neseniai kitaip įsivaizdavau šią dieną: šalia manęs stovi Dimitrijus ir perspėja, kad į viską žiūrėčiau rimtai ir arenoje neprarasčiau savitvardos. Grįžus iš Rusijos, Alberta nemažai su manim padirbėjo, bet kaip sergėtojų kapitonė ji turėjo kitų pareigų ir dabar buvo arenoje. Ji neturėjo kada laikyti manęs už rankos. Draugai, kurie būtų galėję mane paguosti – Edis, Meredita ir kiti, – dabar kovojo su savo baimėmis. Laukiau savo eilės visai viena.

Šalia nebuvo nei Albertos, nei Dimitrijaus – staiga pasijutau labai vieniša, skausmas nuvėrė širdį. Negerai. Viskas turėjo būti ne taip. Šalia turėjo stovėti Dimitrijus. Užsimerkiau ir įsivaizdavau, kad jis čia, greta manęs.

– Nesijaudink, drauge. Susitvarkyčiau ir užrištomis akimis. Po šimts, gal taip ir padarysiu. Ar neturi kokio raiščio? Jei būsi geras, gal net leisiu tau jį užrišti.