Райчел Мид: Dvasios galia

– Aš ir taip gražiai su tavim elgiuosi, – atkirto Adrianas. – Ar žinai, kaip siaubingai norisi cigaretės? Bet ne. Vyriškai kenčiu nikotino trūkumą – ir viskas dėl tavęs. Bet pamatęs, ką sugebi, tikrai būsiu atsargesnis. Kaip ir šalia tavo trenkto tėtušio.

Prisiminusi, kad Adrianas sėdėjo kartu su Eibu tribūnose, suaimanavau.

– Dieve, ar būtinai reikėjo sėdėti greta jo?

– Eibas pribloškiantis. Kiek trenktas, bet pribloškiantis. Mudu puikiai sutariam. – Adrianas ištiesė ranką atidaryti durų. – Kas dar iš mūsų pažįstamų ryši tokias kaklaskares? Kitą čia negyvai užjuoktų, bet Eibui nė motais. Pamėgintų kas pasišaipyti, duotų į kaulus ne prasčiau už tave. Tiesą sakant… – Adriano balsas virptelėjo.

Nustebusi pažvelgiau į jį.

– Tiesą sakant ką?

– Na… Eibas sakė, kad jam patinku. Bet drauge aiškiai leido suprasti, ką man padarys, jei tave nuskriausiu. – Adrianas susiraukė. – Paaiškino su visomis smulkmenomis. Ir paskui lyg niekur nieko pakeitė pokalbio temą. Man jis patinka, bet kartais gąsdina.

Sustojau kaip įbesta.

– Jis peržengė visas ribas! – Už durų buvo girdėti šurmulys, matyt, atėjome vieni paskutinių. Tikriausiai turėjau įžengti kaip garbės viešnia. – Jis neturi jokios teisės grasinti mano draugams. Man jau aštuoniolika, aš suaugusi. Apsieisiu ir be jo pagalbos. Su bernais susitvarkysiu pati.

Mano pasipiktinimas pralinksmino Adrianą ir jis tingiai nusišypsojo.

– Sutinku. Bet tai nereiškia, kad į Eibo užuominą žiūrėsiu pro pirštus. Mano pernelyg gražus veidas, nenoriu rizikuoti.

Jo veidas išties buvo gražus, bet vis tiek pasipiktinusi papurčiau galvą. Ištiesiau ranką prie durų, bet Adrianas mane sulaikė.

– Luktelėk.

Jis mane apkabino, mūsų lūpos susitiko. Glausdamasi prie jo sutrikusi pajutau, kad vien bučinių man nebeužtenka.

– Gerai, – pasakė Adrianas, kai pagaliau atsiplėšėme vienas nuo kito. – Dabar jau galim eiti vidun.

Jo balsas buvo nerūpestingas, bet tamsiai žaliose akyse liepsnojo aistra. Ne aš viena pagalvojau apie šį tą daugiau nei bučinius. Iki šiol mes vengėme sekso temos ir Adrianas buvo tikras šaunuolis, visai manęs nespaudė. Tikriausiai suprato, kad po Dimitrijaus dar nesu pasirengusi, tačiau tokiomis akimirkomis kaip ši suprasdavau, kaip jam sunku susilaikyti.

Staiga man suspurdėjo širdis – pasistiebusi ant pirštų galiukų pati jį pabučiavau.

– Už ką? – paklausė jis po kelių akimirkų.

– O čia tavo atlygis, – nusišypsojau.

Kai galiausiai įžengėme vidun, mus pasitiko džiaugsmo šūksniai ir pasididžiavimo kupinos šypsenos. Anksčiau man patikdavo būti dėmesio centre, bet pastaruoju metu ėmiau visų šalintis. Tačiau dabar, nutaisiusi savimi pasitikinčią miną, laiminga priiminėjau draugų sveikinimus. Net iškėliau rankas kaip nugalėtoja ir sulaukiau dar audringesnių ovacijų.

Vakarėlį, kaip ir egzaminą, prisimenu lyg per miglą. Niekad nežinai, kiek turi draugų, kol jie susirenka dėl tavęs pasidžiaugti. Net susigraudinau. Žinoma, to neparodžiau – juk nepradėsiu žliumbti per mano garbei surengtą vakarėlį.

Visi norėjo su manim pasišnekėti, kaskart stebėjausi ir džiaugiausi, kai prie manęs kas nors prieidavo. Ne taip dažnai pavyksta surinkti vienoje vietoje visus mylimus ir brangius žmones. Krūptelėjau pagalvojusi, kad kitos tokios progos gali ir nebepasitaikyti.

– Pagaliau gavai licenciją žudyti. Sakyčiau, pats laikas.

Atsigręžusi išvydau linksmai žybsinčias Kristiano Ozeros akis. Kas būtų pamanęs, kad šis erzinantis morojus ilgainiui taps tokiu geru draugu? Apimta džiaugsmingos ekstazės jį apkabinau – šito Kristianas tikrai nesitikėjo. Šiandien stebinau visus.

– Ei, ei, raminkis, – sulaikė jis mane ir nuraudo. Paskui išsišiepė. – Viskas aišku. Tu vienintelė pana, kuri susijaudina nuo minties apie žudynes. Nenoriu nė pagalvoti, kas dedasi, kai judu su Ivaškovu liekate vieni.

– Pažiūrėkit, kas šneka. Ar tik pats nenorėtum susikeisti vietom?

Kristianas gūžtelėjo pečiais. Mūsų pasaulyje priimta, kad morojus saugo sergėtojai, o patys morojai kovose nedalyvauja. Tačiau po pastarųjų strigojų išpuolių nemažai morojų – nors ne tiek jau daug – pradėjo kalbėti, kad laikas jiems prisidėti prie sergėtojų. Ugnį valdantys morojai kaip Kristianas ypač vertingi, nes ugnis yra vienas iš trijų būdų nužudyti strigojų (dar galima persmeigti kuoleliu širdį ir nukirsti galvą). Deja, morojų kovinės parengties įstatymus vilkino mūsų vyriausybė, nors tai nesutrukdė kai kuriems morojams pradėti slapta treniruotis. Kristianas buvo vienas jų. Staiga nustebusi sumirksėjau – nė nepastebėjau, kad jis čia ne vienas.

Šalia jo kaip šešėlis stovėjo Džil Mastrano. Dešimtokė, dabar jau vienuoliktokė, Džil taip pat pasisakė už morojų kovas ir tapo Kristiano mokine.

– Sveika, Džil, – šiltai nusišypsojau. – Ačiū, kad atėjai.

Džil paraudo. Nors ir pasiryžusi kautis su strigojais, šalia kitų žmonių ji visada sutrikdavo, ypač šalia tokių „garsenybių“ kaip aš. O susinervinusi imdavo tarškėti.

– Teko, – atsakė nusibraukdama nuo veido ilgas, neklusnias garbanas. – Noriu pasakyti, šauniai pasirodei. Per egzaminą. Visi apstulbę. Girdėjau sergėtojus kalbant, kad jie nebuvo matę nieko panašaus. Todėl, kai Kristianas paklausė, ar norėčiau eiti, negalėjau atsisakyti… Oi! – Jos žalios akys išsiplėtė. – Pamiršau tave pasveikinti. Atleisk. Sveikinu.

Šalia stovintis Kristianas iš paskutiniųjų stengėsi išlaikyti rimtą veidą. Aš nė nesivarginau, tiesiog juokdamasi ją apkabinau. Jei taip ir toliau, visai ištišiu ir iš manęs galės atimti sergėtojos statusą.

– Ačiū. Na, tai jau pasiruošę susikauti su strigojų armija?

– Greitai būsim pasiruošę, – atsakė Kristianas. – Bet mums gali prireikti tavo pagalbos. – Jis, kaip ir aš, gerai suprato, kad vieni su strigojais nesusitvarkytų. Ugnis labai pavojinga, bet likti su strigojum akis į akį? Tai visai kas kita. Jiedu su Džil mokėsi panaudoti magiją ginantis, o turėdama laiko pamokydavau juos kautis.

Staiga Džil nusiminė.

– Viskas pasibaigs, kai Kristianas išvyks.

Pasisukau į jį. Tai, kad jis išvyks, nebuvo staigmena. Visi išvyksime.

– Ar jau nusprendei, ką veiksi? – paklausiau.

Kristianas gūžtelėjo pečiais.

– Su visais vyksiu į rūmus. Teta Taša sako, kad reikia pasikalbėti apie mano ateitį, – Kristianas nusivaipė.

Kad ir kokie buvo jo planai, jie aiškiai nesutapo su Tašos. Dauguma kilmingų morojų turėjo lankyti elitinius koledžus. Nebuvau tikra, ką Kristianas turėjo omeny.

Baigę akademijas visi nauji sergėtojai vyksta į karališkuosius rūmus, kur gauna paskyrimus. Išvykti turėjome po kelių dienų. Pasekusi Kristiano žvilgsnį kitame salės gale išvydau jo tetą, kuri – tepadeda man Dievas – kalbėjosi su Eibu.

Tašai Ozerai buvo per dvidešimt, ji, kaip ir Kristianas, turėjo juodus žvilgančius plaukus ir žydras akis. Gražų jos veidą darkė baisus randas, likęs po kautynių su Kristiano tėvais. Dimitrijus buvo paverstas strigojum prieš savo valią, tačiau Ozeros patys taip nusprendė siekdami nemirtingumo. Ironiška, bet netrukus jie žuvo nuo sergėtojų rankos. Taša augino Kristianą iki mokyklos ir buvo viena iš judėjimo už morojų kovas lyderių.

Nors ir turėjo randą, jos grožis vis tiek stulbino. Jam neabejingas buvo ir mano tėtušis. Eibas pripylė Tašai šampano ir kažką pasakė, ji nusijuokė. Paskui moteris palinko prie jo, lyg norėdama pakuždėti kokią paslaptį, ir jis atsakė juoku. Man atvipo žiauna. Ir aklam buvo aišku, kad jie flirtuoja.