Райчел Мид: Dvasios galia

RICHELLE MEAD

DVASIOS GALIA

Vampyrų akademija

V knyga

Iš anglų kalbos vertė Rūta Razmaitė

Versta iš:

Richelle Mead

SPIRIT BOUND,

VAMPIRE ACADEMY, Book 5

Razorbill, Penguin Group, Penguin Young Readers Group, New York, 2010

Ciklo „Vampyrų akademija“ knygos:

Vampyrų akademija

Šalčio dvelksmas

Šešėlio pabučiuota

Kraujo pažadas

Dvasios galia

ISBN 9786090108796

Copyright © 2010 Richelle Mead

Cover design by Emilian Gregory

Photograph copyright © 2009 Michael Frost

© Vertimas į lietuvių kalbą, Rūta Razmaitė, 2013

© Leidykla „Alma littera“, 2013

Iš anglų kalbos vertė Rūta Razmaitė

Redaktorė Simona Kaziukonytė

Korektorė Rasa Mielkuvienė

Viršelį lietuviškam leidimui pritaikė Galina Talaiko

Maketavo (ePub) Albertas Rinkevičius

Skiriu savo agentui Jimui McCarthy.

Ačiū už tai, kad prisiimi sunkiausius darbus.

Be tavęs nebūtų ir šių knygų!

PIRMAS

GRASINIMO NUŽUDYTI NIEKADA nesupainiosi su meilės prisipažinimu – net jei jo autorius ir prisipažįsta tave mylįs. Turint omeny, kad sykį pati mėginau nužudyti mylimąjį, ne man jį smerkti.

Šią savaitę laiškas atėjo egzamino dieną – tiesą sakant, nieko kito ir nesitikėjau. Perskaičiau jį keturis kartus ir, nors klaikiai vėlavau, nesusilaikiau neperskaičiusi penktąjį.

Mano brangiausioji Rouz,

Vienas iš pažadintųjų trūkumų yra tas, kad nebereikia miego, vadinasi, niekada nesapnuoju. Gaila, nes jei sapnuočiau, tikrai susapnuočiau tave. Sapne uosčiau svaigų tavo kūno ir plaukų, kaip šilkas slystančių man tarp pirštų, kvapą. Liesčiau tavo aksominę odą ir degančias lūpas, kai jos susilieja su manosiom.

Praradus sapnus prisieina pasitenkinti vaizduote – nors ja nesiskundžiu. Regiu viską iki menkiausių smulkmenų, beje, ir tą akimirką, kai atimsiu tau gyvybę. Gailiuosi, kad turėsiu tai padaryti, bet nepalikai man kitos išeities. Tavo atsisakymas prisidėti prie manęs amžinybėje ir mano meilė nulėmė šį apsisprendimą. Negaliu palikti gyvos tokios pavojingos dampyrės kaip tu. Net jei pažadinčiau tave jėga, tarp strigojų prisidarei tiek priešų, kad vienas jų tikrai tave pribaigtų. Tad jei jau tau lemta mirti, tebūnie nuo mano rankos, ir nuo niekieno kito.

Nepaisant to, šiandien per egzaminą linkiu didžiausios sėkmės – nors tau jos, tiesą sakant, nė nereikia. Jei Akademija verčia tave laikyti egzaminą, jie tik veltui gaišta laiką. Esi geriausia iš geriausių ir šį vakarą jau turėsi Pažado ženklą. Vadinasi, mums susitikus tapsi dar rimtesniu iššūkiu – nekantriai to laukiu.

O mes tikrai susitiksim. Baigusi Akademiją turėsi ją palikti. Vos tik peržengsi apsauginius žiedus, aš tave susirasiu. Šiame pasaulyje nėra vietos, kur nuo manęs pasislėptum. Aš tave stebiu.

Myliu,

Dimitrijus

Nors ir buvo „šiltų linkėjimų“, laiškas nuteikė ne itin džiaugsmingai, tad nusviedžiau jį ant lovos ir išėjau iš kambario. Stengiausi negalvoti apie Dimitrijaus žodžius, bet jie tolydžio aidėjo galvoje. Šiame pasaulyje nėra vietos, kur nuo manęs pasislėptum.

Neabejoju – Dimitrijus visur turi šnipų. Nuo tada, kai mano mokytojas ir mylimasis buvo paverstas strigojum – nemirusiu vampyru, – jis tapo savotišku jų lyderiu. Beje, aš taip pat prie to prisidėjau nužudydama jo buvusią valdovę. Spėju, kad dauguma šnipų yra žmonės, tik ir laukiantys, kada išeisiu pro Akademijos vartus. Joks strigojus neištvertų dvidešimt keturių valandų pasalos, o žmonėms tai vieni niekai. Pati neseniai įsitikinau, kad dauguma žmonių mielai tarnauja strigojams mainais už pažadą tapti nemirtingais. Jie mano, kad dėl amžino gyvenimo verta paaukoti savo sielą ir žudyti kitus. Vemt nuo tokių verčia.

Tačiau ne besieliai žmonės privertė mane kluptelėti žingsniuojant per vasariškai žalią žolę. Dimitrijus. Visada Dimitrijus. Dampyras, kurį mylėjau. Strigojus, kurį troškau išgelbėti. Pabaisa, kurį greičiausiai turėsiu nužudyti. Mūsų meilė tebedegino širdį – kad ir kiek sau kartojau viską pamiršti, nors aplinkiniams ir atrodė, kad apie jį nebegalvoju. Dimitrijus visada buvo šalia, mano mintyse, nė akimirkos negalėjau jo pamiršti…

– Atrodai taip, lyg ketintum susikauti su visa armija.

Nuvijau niūrias mintis šalin. Taip užsigalvojau apie Dimitrijų ir jo laišką, kad nė nepastebėjau savo geriausios draugės Lisos, kuri pasivijo mane ir dabar žingsniavo šalia kandžiai šypsodamasi. Jai retai kada pavykdavo užklupti mane netikėtai – mus siejantis ryšys pakuždėdavo, kur ji yra ir ką jaučia. Matyt, tikrai buvau užsigalvojusi, o pagalvoti buvo apie ką – juk Dimitrijus nori mane nužudyti.

Pasistengiau kuo įtikinamiau nusišypsoti. Lisa žinojo, kad Dimitrijus kėsinasi į mano gyvybę nuo tada, kai pati pamėginau – deja, nesėkmingai – jį nužudyti. Laiškai, kuriuos gaudavau kiekvieną savaitę, kėlė jai nerimą. Bet jos pačios gyvenime irgi netrūko sumaišties, kam apkrauti draugę savo bėdomis?

– Panašiai ir yra, – pasakiau.

Buvo ankstyvas vakaras, bet vasaros saulė tebespindėjo Montanos danguje, mus šildė auksiniai spinduliai. Aš saule džiaugiausi, tačiau būdama morojė – taiki, gyva vampyrė – Lisa veikiai nusilps. Draugė tik nusijuokė ir persimetė per petį lygius, šviesius plaukus. Besileidžiančios saulės spinduliai jiems suteikė angelišką švytėjimą.

– Tikriausiai. Nors nemanau, kad turėtum taiplabai nerimauti.

Jos žodžiuose buvo tiesos. Net Dimitrijus pripažino, kad šis egzaminas tebus laiko gaišimas. Ieškodama savo mylimojo apkeliavau visą Rusiją ir susidūriau su daugybe strigojų, nemažai jų ir pribaigiau. Gal ir neverta bijoti egzamino, bet jo svarba ir į mane sudėti lūkesčiai staiga prislėgė pečius. Širdis ėmė plakti smarkiau. Kas, jei susimausiu? Kas, jei iš tiesų nesu tokia kieta, kokia manausi esanti? Sergėtojai, su kuriais teks susikauti, nėra tikri strigojai, bet jie turi kur kas daugiau patirties. Per savo išdidumą galiu suklupti, o jei nepasiseks, tai žlugsiu akyse tų, kurie mane myli ir manim tiki.

Ramybės nedavė dar vienas dalykas.

– Nerimauju, kad pažymiai gali nulemti mano ateitį, – pasakiau.

Tai buvo tiesa. Baigdami Akademiją visi novicai laiko egzaminą. Jis suteikia teisę tapti sergėtoju ir ginti morojus nuo strigojų. Egzamino pažymys paprastai lemia, kuriam morojui būsi paskirtas.

Per mūsų ryšį pajutau Lisos užuojautą ir nerimą.

– Alberta mano, kad yra nemaža tikimybė, jog tapsi mano sergėtoja.

– Alberta taip sako, kad išlaikytų mane Akademijoje, – kreivai šyptelėjau. Prieš kelis mėnesius mečiau Akademiją ir leidausi ieškoti Dimitrijaus. Tiesa, vėliau sugrįžau – bet mano byloje liko dėmė. Ir dar viena smulkmena. Morojų karalienė Tatjana manęs nekenčia ir tikriausiai pasitelks savo įtaką sprendžiant, kuriam morojui būsiu paskirta. Bet tai jau kita istorija. – Alberta gerai žino, kad gaučiau tave sergėti tik tada, jei būčiau paskutinė sergėtoja žemėje, bet vis tiek mano šansai būtų menki.

Mūsų ausis pasiekė vis stiprėjantis šurmulys. Vienas iš daugybės Akademijos sporto aikštynų buvo paverstas arena, primenančia Romos gladiatorių laikus. Paprasti mediniai suolai virto prabangiomis žiūrovams skirtomis vietomis su pagalvėlėmis ir dengtais tentais, saugančiais morojus nuo saulės. Apie areną vėjyje plazdėjo vėliavėlės, ryškios spalvos švietė iš tolo. Nors dar jų nemačiau, žinojau, kad prie įėjimo pastatyti savotiški barakai, kuriuose laukia vietoje nenustygstantys novicai. Arena buvo paversta pavojingų kliūčių ruožu. Sprendžiant iš kurtinančio triukšmo, dauguma žiūrovų jau susirinkę.