Райчел Мид: Dvasios galia

Ši fantazija gimė po to, kai pasimylėjome, tad gali būti, kad vėliau leisiu Dimitrijui nurišti akių raištį – ir ne tik jį. Kuo aiškiausiai įsivaizdavau, kaip mano mokytojas priekaištingai linguoja galva.

– Prisiekiu, Rouz, kartais buvimas su tavim ir yra pats sudėtingiausias egzaminas.

Bet žinojau, kad širdyje gilumoje jis šypsosi, o kupinas pasididžiavimo ir drąsinantis žvilgsnis, kuriuo jis palydėjo mane į areną, buvo viskas, ko reikėjo…

– Medituoji?

Išgirdusi gerai pažįstamą balsą, nustebusi atmerkiau akis.

– Mama? Ką čia veiki?

Priešais stovėjo Dženina Hetavėj. Nors buvo kokiais penkiais centimetrais žemesnė už mane, būtų susitvarkiusi ir su dvigubai stambesniais priešininkais. Grėsmingas žvilgsnis vėjo nugairintame veide galėjo išgąsdinti ne vieną. Ji šyptelėjo ir viena ranka įsisprendė į šoną.

– Negi tikrai manei, kad neatvyksiu pažiūrėti, kaip tau sekasi?

– Nežinau, – prisipažinau jausdamasi kalta, kad ja suabejojau. Anksčiau mažai bendravome ir tik pastarieji tragiški įvykiai – vėl mus suartino. Tiesa, mano jausmai jai tebebuvo dvejopi. Blaškiausi tarp vaikiško poreikio būti su mama ir paaugliškos neapykantos dėl to, kad mane paliko. Taip pat nebuvau tikra, ar atleidau už „netyčinį“ smūgį per pratybas. – Pamaniau, kad turi… na, svarbesnių reikalų.

– Nieku gyvu nebūčiau praleidusi egzamino. – Mama linktelėjo galva tribūnų link. – Kaip ir tavo tėvas.

– Ką?!

Nuskubėjusi prie durų žvilgtelėjau į areną. Kliūtys šiek tiek užstojo tribūnas, bet užteko ir to, ką išvydau. Jis ten. Eibas Mazuras. Juoda barzda, ūsai ir smaragdo žalumo šalikas išskyrė jį iš minios. Net pamačiau blykstelint auksinį auskarą. Su kostiumu tokiame karštyje jis turėjo iškepti, bet net karštis nesutrukdys Eibui ryškiai rengtis.

Jei mano santykiai su mama buvo painūs, su tėvu jų visai nebuvo. Susipažinau su Eibu gegužę, bet tik sugrįžusi namo sužinojau, kad esu jo dukra. Visų dampyrų bent vienas iš tėvų turi būti morojus, ir šis pasirodė besąs maniškis. Vis dar nesupratau, ką jam jaučiu. Eibas Mazuras buvo paslaptinga asmenybė, sklandė gandai, kad jis susijęs su nelegalia veikla. Dauguma laikė jį gangsteriu, ir, nors pati nieko nusikalstamo nepastebėjau, nebūčiau nustebusi. Rusijoje žmonės jį vadino Žalčiu.

Kol apstulbusi spoksojau į tėvą, prie manęs priėjo mama.

– Jis apsidžiaugs, kad atėjai. Net suorganizavo lažybas, pasirodysi ar ne. Beje, jei tai paguos, jis statė už tave.

– Na, žinoma, – suaimanavau, – tai jo rankų darbas. Turėjau susiprasti… – Staiga man atvipo žiauna. – Ar jis kalbasi su Adrianu?

Taip. Šalia Eibo stovėjo Adrianas Ivaškovas, mano vaikinas. Tarkim, Adrianas yra kilmingas morojus, jis, kaip ir Lisa, valdo dvasios elementą. Nuo pat mūsų pažinties dienos jis ėjo dėl manęs iš proto (o dažniau tiesiog ėjo iš proto), bet aš buvau įsižiūrėjusi Dimitrijų. Tačiau grįžusi po nesėkmingo žygio Rusijoje pažadėjau suteikti Adrianui šansą ir, mano nuostabai, mums buvo… gera. Netgi labai. Adrianas surašė argumentus, kodėl turėčiau su juo susitikinėti. Be daugybės kitų buvo, ir tokių pažadų kaip: „Mesiu rūkyti, išskyrus tuos atvejus, kai žvėriškai norėsis“ ir „Kasdien stebinsiu romantiškomis staigmenomis, pavyzdžiui, netikėta iškyla, rožės, kelionė į Paryžių – aišku, ne tuo, ką čia išvardijau, antraip tai nebebus staigmena.“

Adrianas negalėjo pakeisti Dimitrijaus, bet supratau, kad vienodų santykių nebūna. Galų gale ir vaikinai labai skirtingi. Bet mane tebeslėgė Dimitrijaus praradimas, kankinausi, kad nesugebėjau jo nužudyti ir išlaisvinti iš tos nelemtos būsenos, kurioje jis dabar įkalintas. Sielojausi, bet tai nereiškia, kad mano asmeninis gyvenimas baigėsi – nors ilgą laiką nenorėjau to pripažinti. Buvo nelengva pradėti viską iš pradžių, bet Adrianas iš tiesų padarė mane laimingą. Ir dabar to visiškai pakako.

Tačiau tikrai nenoriu, kad jis susikukuotų su mano tėtušiu gangsteriu.

– Jis daro blogą įtaką! – užprotestavau.

– Kažin ar Adrianas įstengtų dar labiau sugadinti Eibą, – prunkštelėjo mama.

– Ne Adrianas! Eibas. Adrianas stengiasi pasitaisyti, o Eibas tik viską sugadins. – Adrianas man pažadėjo ne tik mesti rūkyti, bet ir gerti, atsikratyti kitų ydų. Skersakiuodama svarsčiau, kokia tema galėjo juos taip sudominti. – Apie ką jie šnekasi?

– Manau, dabar tau tai turėtų rūpėti mažiausiai. – Ko jau ko, o praktiškumo Dženinai Hetavėj niekada nestigo. – Mažiau galvok apie juos, o daugiau apie egzaminą.

– Manai, jie kalbasi apie mane?

– Rouz! – Mama kumštelėjo į ranką ir aš atsigręžiau į ją. – Tai rimta. Nusiramink ir nesiblaškyk.

Jos žodžiai taip priminė Dimitrijų, kad nejučiomis nusišypsojau. Vis dėlto buvau ne viena.

– Kas tokio juokingo? – paklausė mama.

– Nieko, – atsakiau ją apkabindama. Iš pradžių ji sustingo, bet paskui atsipalaidavo ir taip pat apkabino mane. – Džiaugiuosi, kad tu čia.

Mama nebuvo ypač jausminga, aš ją nustebinau.

– Na, – ištarė ji aiškiai sutrikusi, – juk sakiau, kad nieku gyvu nepraleisčiau egzamino.

Pažvelgiau į tribūnas.

– Tik nežinau, ar tą patį galėčiau pasakyti apie Eibą…

Nors… Į galvą šovė keista mintis. Tiesą pasakius, ne tokia jau keista. Eibas turi pakankamai ryšių – tegu ir nelegalių, – kad galėtų perduoti žinutę į kalėjimą Viktorui Daškovui. Tai Eibas mano prašymu kamantinėjo Viktorą apie Robertą Doru, jo brolį, valdantį dvasios elementą. Bet kai Viktoras atsakė Eibui nematąs prasmės jam padėti, iškart atmečiau tėvo pagalbą ir ėmiau sukti galvą, kaip išlaisvinti Viktorą. Bet dabar…

– Rozmari Hetavėj! – nuaidėjo aiškus ir skardus Albertos balsas. Tarsi trimitas jis kvietė į kovą. Mintys apie Eibą ir Adrianą – netgi apie Dimitrijų – išgaravo iš galvos. Regis, mama palinkėjo sėkmės, bet žengdama į areną nieko negirdėjau. Plūstelėjo adrenalinas. Dabar visas mano dėmesys buvo sutelktas į egzaminą, sėkmingai jį išlaikiusi tapsiu sergėtoja.

ANTRAS

PATĮ EGZAMINĄ PRISIMENU lyg per miglą.

Turbūt pasakysite, kad svarbiausią gyvenime egzaminą turėčiau prisiminti iki menkiausių smulkmenų, bet… Ar gali dirbtinė arena prilygti tikriems išgyvenimams? Kaip galiu lyginti inscenizuotas kovas su gauja strigojų, užpuolusių Akademiją? Tada teko stoti į nelygią kovą nežinant, ar tie, kuriuos myliu, gyvi ar mirę. Tad kaip galėjau bijoti tariamos dvikovos su buvusiais mokytojais po to, kai teko kautis su Dimitrijumi? Jis ir anksčiau buvo mirtinai pavojingas, o virtęs strigojumi tapo dar pavojingesnis.

Nesakau, kad egzaminas buvo vaikų žaidimas. Tai tikrai rimtas iššūkis, kurio neišlaiko nemažai novicų. Bet aš pasiryžau netapti viena iš jų. Iš visų pusių puldinėjo sergėtojai, kurie kovėsi ir gynė morojus jau tada, kai manęs dar nebuvo šiame pasaulyje. Ir pati arena buvo nelygi, tai dar labiau viską sunkino. Dėl daugybės platformų ir laiptelių buvo nelengva išlaikyti pusiausvyrą. Stūksojo netgi tiltas, jis skausmingai priminė tą naktį, kai paskutinįkart mačiau Dimitrijų. Nustūmiau jį nuo tilto į širdį įsmeigusi sidabro kuolelį, bet šis iškrito prieš jam panyrant į vandenį.

Tiesa, šis tiltas labai skyrėsi nuo to, ant kurio koviausi su Dimitrijum. Sibire jis buvo tvirtas, o arenoje – iškleręs beždžiontiltis su virviniais turėklais, kurie sulig kiekvienu žingsniu lingavo ir suposi. Aplūžusios lentos bylojo, kad čia suklupo ne vienas novicas. Užduotis ant tilto buvo sunkiausia iš visų. Turėjau apsaugoti „morojų“ nuo grupės persekiojančių „strigojų“. Morojų vaidino Danielis, naujas sergėtojas, atvykęs į Akademiją pakeisti žuvusiųjų per mūšį. Gerai jo nepažinojau, bet dabar jis apsimetė bejėgiu ir paklusniu, net šiek tiek išsigandusiu, koks bus bet kuris morojus, kurį teks saugoti ateityje.