Райчел Мид: Dvasios galia

Šiaip jau morojai ceremonijoje nedalyvavo, tik keletas kviestinių svečių. Čia buvo susirinkę beveik vieni dampyrai: esantys arba būsimi sergėtojai kaip aš. Svečiai sėdėjo gale, vyresnieji sergėtojai – priekyje. Mes su klasės draugais visą laiką stovėjome, tarsi tai būtų paskutinis ištvermės patikrinimas.

Bet aš neprieštaravau. Nusimečiau suplėšytus ir purvinus drabužius, persivilkau kelnėmis ir palaidine, labiau tinkančiais tokia iškilminga proga. Ir neprašoviau, nes salėje tvyrojo įtampa, novicų veiduose švietė džiaugsmas, susipynęs su nerimu dėl ateities ir vaidmens mūsų pasaulyje. Spindinčiomis akimis žiūrėjau į savo draugus, stebėdamasi ir didžiuodamasi daugumos rezultatais.

Edis Kastilas, geras mano draugas, gavo itin aukštą įvertinimą už morojaus apsaugą. Stebėdama, kaip Edžiui daroma tatuiruotė, nejučia nusišypsojau.

– Kaip jis pervedė morojų per tiltą? – sumurmėjau. Edis buvo gana išradingas.

Meredita pažvelgė į mane nustebusi.

– Apie ką tu? – tyliai sušnibždėjo ji.

– Apie tą etapą, kai su morojum buvome užvyti ant tilto. Man teko Danielis. – Meredita vis dar nieko nesuprato, tad paaiškinau: – O iš abiejų pusių stovėjo strigojai.

– Aš perėjau tiltą, – tyliai atsakė ji, – bet vijosi tik mane. Morojų reikėjo pervesti per labirintą.

Klasės draugai ėmė į mus šnairuoti ragindami nutilti, tad užgniaužiau savo nuostabą. Matyt, ne aš viena viską prisiminiau kaip per miglą.

Kai atėjo mano eilė, Albertai skaitant rezultatus pasigirdo keletas aiktelėjimų – rezultatai buvo geriausi iš klasės. Patyliukais pasidžiaugiau, kad neperskaitė mano pažymių – jie būtų sugadinę šventinę nuotaiką. Man visada sekėsi kovos menai, bet matematika ir istorija… su jom prasčiau, ypač turint omeny, kiek kartų buvau metusi Akademiją.

Mano plaukai buvo susukti į kuodelį, palaidos sruogos prisegtos segtukais, kad darant tatuiruotę netrukdytų. Pasilenkusi prie meistro išgirdau, kaip jis nustebęs aiktelėjo. Paprastai būsimieji sergėtojai būna it tuščias lapas, o mano sprandas mirgėte mirgėjo nuo tatuiruočių. Bet meistras buvo patyręs, jis dailiai įterpė Pažado ženklą per patį vidurį, tarp dviejų Žaibo tatuiruočių, kurios tarsi įrėmino ištįsusią P raidę su užraitymais galuose. Skaudėjo, bet nė karto nesusiraukiau. Prieš uždengdamas tatuiruotę, kad greičiau užgytų, sergėtojas parodė ją veidrodyje.

Atsistojusi prie klasės draugų žiūrėjau, kaip tatuiruotes gauna kiti. Stovėti reikės dar kokias dvi valandas, bet tai vieni niekai. Prisiminiau šiandieninius įvykius. Pagaliau tapau sergėtoja. Tikrų tikriausia sergėtoja. Mano galvoje kirbėjo daugybė klausimų. Kas dabar? Ar rezultatas pakankamai geras, kad nusvertų ankstesnius pažeidimus? Ar tapsiu Lisos sergėtoja? O kaip bus su Viktoru? Ir su Dimitrijum?

Staiga supratusi padėties rimtumą nejaukiai pasimuisčiau. Dabar ne laikas galvoti apie Dimitrijų ar Viktorą. Kalbama apie mane ir mano ateitį. Akademija baigta: mokytojai nebetaisys klaidų, nebeseks kiekvieno žingsnio. Dabar viską teks spręsti pačiai. Morojai ir jaunesni dampyrai žvelgs į mane kaip į autoritetą. Daugiau nebegalėsiu sau leisti prabangos vieną akimirką dalyvauti dvikovoje, o kitą tysoti lovoje. Nebebus pamokų, kuriose viskas išaiškinama. Nė akimirkos negalėsiu prarasti budrumo. Ta mintis mane išgąsdino ir prislėgė. Anksčiau Akademijos baigimas man reiškė laisvę. Dabar nebebuvau tokia tikra. Kaip pasikeis mano gyvenimas? Kas tai nuspręs? Ir kaip reikės surasti Viktorą, jei saugoti man skirs ne Lisą, o ką nors kitą?

Pažvelgusi į kitą salės galą susiradau Lisą. Jos akyse švietė toks pat pasididžiavimas kaip ir mano mamos. Mūsų žvilgsniams susitikus, ji nusišypsojo.

Nebūk tokia rimta, subarė ji mintyse. Liaukis nerimauti, bet jau ne šiandien. Turėtum švęsti.

Ji teisi. Kad ir kas laukia ateityje, nepražūsiu. Mano nerimas – nors ir ne be pagrindo – vieną dieną gali palaukti, ypač kai pakili draugų ir artimųjų nuotaika užtikrino, kad šiandien tikrai švęsiu. Pasinaudojęs pažintimis Eibas išnuomojo nedidelę salę ir surengė šventę, labiau tinkančią kilmingai debiutantei nei nieko vertai dampyrei.

Prieš vakarėlį dar kartą persirengiau. Kasdienė apranga tiko tatuiruočių ceremonijai, bet dabar norėjosi ko nors gražesnio. Pasirinkau aptemptą smaragdo žalumo suknelę trumpomis rankovėmis. Nors ir nederėjo prie drabužio, ant kaklo pasikabinau nazarą. Nazaras – mažas, akį primenantis pakabutis, kurį sudaro trys apskritimai: tamsiai mėlynas, šviesiai mėlynas ir baltas. Turkijoje, iš kur kilęs Eibas, jis saugo nuo piktos akies. Prieš daug metų Eibas padovanojo jį mano mamai, neseniai ji perdavė papuošalą man.

Kai pasidažiau ir pasileidau plaukus (tatuiruotės tvarstis anaiptol nederėjo prie suknelės), buvo sunku patikėti, jog galiu kautis su pabaisomis. Nors atidžiau įsižiūrėjusi į atvaizdą veidrodyje supratau, kad pirmas įspūdis klaidingas. Mane nustebino neramus rudų akių žvilgsnis. Jose švietė skausmas ir netektis, jų nepaslėps nei geriausias makiažas, nei gražiausia suknelė pasaulyje.

Nuvijusi liūdnas mintis šalin išskubėjau į vakarėlį, bet tik pravėrusi laukujes duris susidūriau su Adrianu. Netaręs nė žodžio jis čiupo mane į glėbį ir pabučiavo. Šito tikrai nesitikėjau. Nors ko čia stebėtis? Nė vienam strigojui nepasisekė užklupti manęs iš pasalų, bet vienam kilmingam, lengvabūdžiam morojui tai visada pavykdavo.

O bučinys buvo toks aistringas, kad visai pamečiau galvą. Net pasijutau kalta. Pradėjusi susitikinėti su Adrianu kiek nerimavau, bet pamažu nerimas išsisklaidė. Anksčiau matydavau, kaip jis flirtuoja su kiekviena iš eilės ir į nieką nežiūri rimtai, todėl nesitikėjau tokio atsidavimo. Be to, nesitikėjau, kad pasikeis mano pačios jausmai. Galų gale tebemylėjau Dimitrijų ir dariau viską, kas įmanoma ir neįmanoma, kad jį išgelbėčiau.

Adrianui mane paleidus nusijuokiau. Į mus spoksojo keletas jaunesnių morojų. Mūsų amžiaus morojai dažnai susitikinėja su dampyrėmis, bet kad taip elgtųsi garsusis karalienės sūnėnas? Tai nepriimtina, ypač žinant, kaip Tatjana manęs nekenčia. Per mūsų paskutinį susitikimą, kai karalienė mane aprėkė ir įsakė nelįsti prie Adriano, dalyvavo vos keletas liudytojų, bet tokie gandai netrunka pasklisti.

– Patiko? – paklausiau morojų. Susigėdę jie skubiai pasišalino. Šypsodamasi pasisukau į Adrianą. – Ką tai reiškia? Ar ne per drąsus poelgis viešumoje?

– Tai, – kilniai pareiškė jis, – tavo atlygis už pasirodymą per egzaminą. – Vaikinas patylėjo. – Ir už tai, kad su šita suknele atrodai labai karštai.

– Sakai, atlygis? – Pašnairavau. – Mereditai vaikinas dovanojo auskarus su deimantais.

Adrianas paėmė man už rankos ir vesdamasis tolyn abejingai gūžtelėjo pečiais.

– Nori deimantų? Gerai. Apipilsiu tave deimantais. Dovanosiu deimantinį apsiaustą. Bet jis bus trumputis.

– Manau, pasitenkinsiu bučiniu, – atkirtau įsivaizduodama, kaip Adrianas rengia mane lyg kokią striptizo šokėją. Užuomina apie brangakmenius sužadino skausmingus prisiminimus, kai Dimitrijus laikė mane įkalinęs Sibire ir svaigino įkandimais, taip pat apipylė brangenybėmis.

– Žinojau, kad tu pasiutus, – kalbėjo toliau Adrianas. Dvelktelėjęs šiltas vasaros vėjelis sutaršė stilingą šukuoseną, kuriai jis kasdien sugaišdavo nemažai laiko, ir vaikinas nejučia ranka persibraukė plaukus. – Bet nesitikėjau, kad tokia, kol pamačiau, kaip susitvarkei su sergėtojais.

– Ar tai reiškia, kad dabar elgsiesi su manim gražiau? – paerzinau.