Райчел Мид - Dvasios galia

Mija atgavo kalbos dovaną.

– Kristianas norėjo pasimokyti kai kurių judesių, kurių išmokau iš sergėtojų.

– Šaunu. – Plačiai išsišiepusi patraukiau prie durų. Lisa apėjo Kristianą kuo didesniu lankstu. – Džil numirs iš pavydo.

Ir ne tik Džil. Dar kartą atsisveikinusios su Mija nužingsniavome atgal. Pajutau iš Lisos plūstant pyktį ir pavydą.

– Tai tik jų kovos klubas, Lis, – raminau. – Tarp jų nieko nėra. Jie kalbės apie smūgius, spyrius ir kitas nuobodybes.

Man tai anaiptol nebūtų nuobodu, bet nenorėjau suteikti Mijos ir Kristiano susitikimui per daug žavesio.

– Gal dabar tarp jų ir nieko nėra, – kalbėjo Lisa, žvelgdama tiesiai priešais save. – Bet kas žino, kas nutiks vėliau? Jie kartu leis laiką, mokysis judesių, atsiras simpatija ir…

– Juokinga, – nutraukiau. – Tokie dalykai anaiptol nėra romantiški. – Dar vienas melas, nes kaip tik taip įsižiebė aistra tarp mudviejų su Dimitrijum. Bet šito jai geriau nežinoti. – Be to, Kristianas negali prasidėti su kiekviena mergina iš eilės. Mija, Džil – neįsižeisk, bet jau su merginom jis tikras kelmas.

– Bet jis toks gražus, – užginčijo Lisa, graužiama juodžiausio pavydo.

– Tiesa, – pripažinau žiūrėdama sau po kojom, – bet to neužtenka. Šiaip ar taip, maniau, tau vis vien, ką jis veikia?

– Vis vien, – sutiko draugė, bet neįtikino nei manęs, nei savęs pačios. – Visiškai vis vien.

Mėginau nukreipti jos mintis kitur, bet nesėkmingai. Prisiminiau Tašos žodžius: kodėl dar jų nesutaikei ? Ogi todėl, kad Lisa su Kristianu elgiasi kaip mažvaikiai, įsižeidę siutina vienas kitą, kartu siutina ir mane. Kristianas būtų labai pravertęs šiame žygyje, bet dabar dėl Lisos teko jo šalintis.

Atėjus vakarienės metui palikau Lisą liūdėti ir graužtis vieną. Palyginti su jos nesekmėmis, mano santykiai su išlepintu kilmingu mergišium ir tam nepritariančiais giminaičiais teikė kur kas daugiau vilčių. Koks liūdnas ir baisus tampa šis pasaulis. Pažadėjau Lisai, kad iškart po vakarienės eisime pas Miją. Išgirdusi Mijos vardą, Lisa nė kiek neapsidžiaugė, tačiau nerimas dėl būsimo įsilaužimo bent trumpam atitraukė jos mintis nuo Kristiano.

Mano vakarinė suknelė buvo kaštono rudumo, iš lengvutės vasarinės medžiagos. Iškirptė gana kukli, trumpos rankovėlės teikė elegancijos. Plaukus suėmiau į laisvą uodegą, kad paslėpčiau gyjančią tatuiruotę. Atrodžiau visai padoriai, o tai tik patvirtina faktą, kad išvaizda dažnai būna apgaulinga – turint omeny mano beprotiškus planus prikelti savo buvusįjį, iš strigojaus atversti dampyru.

Ivaškovai visą laiką gyveno rūmuose. Kai atvykau, Adrianas nužvelgė mane nuo galvos iki kojų. Šypsena veide patvirtino, kad jis patenkintas mano išvaizda.

– Tinka? – paklausiau sukdamasi ratu.

Jis apkabino mane per juosmenį.

– Deja, taip. Tikėjausi, kad apsivilksi ką nors kekšiškesnio – sukelsi mano tėvams šoką.

– Kartais atrodo, jog aš tau nė kiek nerūpiu, – tariau eidama vidun. – Esu reikalinga tik tam, kad galėtum šokiruoti aplinkinius.

– Abu teiginiai teisingi, mažoji dampyre. Tu man rūpi, bet mielai naudojuosi tavim, kad šokiruočiau aplinkinius.

Ivaškovų tarnaitei lydint į svetainę pasistengiau nuslėpti šypseną. Nors rūmuose netrūko kavinių ir restoranų, kilmingieji vakarieniaudavo tik savo namuose. Aš mieliau būčiau pasirinkusi viešą vietą – daugiau galimybių dėti į kojas.

– Tu tikriausiai Rouz.

Man dairantis, pro kur būtų galima pabėgti, į kambarį įžengė labai aukšta ir elegantiška morojė. Ji vilkėjo ilgą, žalią satino suknelę, kuri privertė mane pasijusti nejaukiai, bet idealiai derėjo prie jos – ir Adriano – akių. Tamsūs moters plaukai buvo susukti į kuodą. Ji nuoširdžiai, šiltai nusišypsojo ir ištiesė man ranką.

– Aš Daniela Ivaškova. Malonu pagaliau susipažinti.

Nejaugi? Nevalingai padaviau ranką.

– Man taip pat malonu, ledi Ivaškova.

– Vadink mane Daniela. – Ji pasisuko į Adrianą ir caktelėjo liežuviu taisydama jo marškinių apykaklę. – Išties, mielasis. Ar bent žvilgteli į veidrodį prieš eidamas pro duris? Visas susitaršęs…

Adrianas išsisuko nuo motinos rankos.

– Gal juokauji? Kad plaukai atrodytų taip kaip dabar, prie veidrodžio praleidžiu kokią valandą.

Daniela dramatiškai atsiduso.

– Kartais nė nežinau, liūdėti ar džiaugtis, kad neturiu daugiau vaikų. – Jai už nugaros tarnai tyliai dengė stalą, nuo kurio sklido dieviški kvapai ir mano pilvas suurzgė. Beliko viltis, kad niekas neišgirdo. Daniela atsigręžė: – Neitanai, paskubėk! Maistas aušta.

Po kelių akimirkų pasigirdo sunkūs žingsniai ir į kambarį įėjo Neitanas Ivaškovas. Kaip ir žmona, jis buvo pasipuošęs vakarine eilute, juodą kostiumą pagyvino mėlyno satino kaklaraištis. Gerai, kad jie turėjo kondicionierių, antraip jis su tuo kostiumu tikriausiai būtų iškepęs. Tačiau kaip ir anąkart labiausiai akį traukė šiek tiek žilstelėję plaukai ir ūsai. Kažin ar Adrianas, sulaukęs vyresnio amžiaus, taip pat pražils? Na, to tikriausiai niekada nesužinosiu. Vos išvydęs pirmą žilą plauką, Adrianas tuoj pat nusidažys.

Adriano tėvas atrodė lygiai toks, kokį jį prisiminiau, bet buvo aišku, kad jis nenutuokia, kas aš tokia. Negana to, jis atrodė nustebęs mane matydamas.

– Čia Adriano… draugė. Rouz Hetavėj, – tyliai pristatė mane Daniela. – Prisimeni, jis žadėjo šįvakar atsivesti ją vakarienės.

– Malonu susipažinti, lorde Ivaškovai.

Skirtingai nei žmona, jis nepasiūlė vadinti jo vardu, ir man šiek tiek palengvėjo. Strigojus, prievarta pavertęs Dimitrijų, taip pat buvo vardu Neitanas, ir man visai nesinorėjo tarti to vardo garsiai. Adriano tėvas mane nužvelgė, bet ne taip pritariamai kaip prieš kurį laiką jo sūnus. Veikiau kaip kokią keistenybę.

– A, tu ta dampyrė.

Nepasakyčiau, kad jis elgėsi nemandagiai, veikiau neparodė jokio susidomėjimo. Kita vertus, neišvadino kraujo kekše ar panašiai. Visi susėdome prie stalo ir, nors Adrianas nerūpestingai šypsojosi, mane apėmė nuojauta, kad dabar jis kažin ką atiduotų už cigaretę ir taurę stipraus gėrimo. Šalia tėvų jis jautėsi nejaukiai. Kai tarnas visiems įpylė vyno, Adrianas ilgai nesiprašydino. Mečiau į jį perspėjantį žvilgsnį, bet Adrianas nekreipė dėmesio.

Neprarasdamas orumo ir elegancijos Neitanas per kelias minutes sudorojo balzaminiu glaistu padengtus kiaulienos medalionus ir ėmėsi sūnaus.

– Na, – pasakė sutelkdamas dėmesį į Adrianą, – ką ketini veikti dabar, kai Vasilisa baigė Akademiją? Tikiuosi, nesitrinsi su mokiniais? Tau nebėra jokio reikalo ten pasilikti.

– Nežinau, – tingiai atsakė Adrianas. Jis papurtė galvą dar labiau sušiaušdamas rūpestingai sutaršytus plaukus. – Man su jais visai smagu. Jie laiko mane sąmoningesniu negu esu.

– Nesistebiu, – atkirto tėvas. – Tu visai nesąmojingas. Be to, laikas nuveikti šį tą naudingo. Jei jau negrįši į koledžą, turėtum dalyvauti šeimos verslo susitikimuose. Tatjana tave lepina, bet iš Rufuso galėtum daug ko išmokti.

Šiek tiek nusimaniau apie kilmingųjų politiką, tad supratau, apie ką jis kalba. Vyriausias kiekvienos šeimos narys paveldėdavo princo arba princesės titulą, vietą Karališkoje taryboje ir teisę tapti karaliumi ar karaliene. Tatjanai tapus karaliene, Ivaškovų šeimos princo titulas atiteko Rufusui.

– Tiesa, – atsakė Adrianas bespalviu balsu. Jis ne tiek valgė, kiek stumdė lėkštėje maistą. – Mielai pasimokyčiau, kaip nuo žmonos nuslėpti dvi meilužes.