Райчел Мид - Dvasios galia

Vakarienei pasibaigus Neitanas pasišalino į savo kabinetą, o Daniela nusišypsojo.

– Galėtum užsukti ir dažniau, – pasakė ji Adrianui, glostydama jo susitaršiusius plaukus, nors šis mėgino priešintis. – Rouz, tu čia taip pat visada laukiama.

– Ačiū, – nustebusi padėkojau. Atidžiai žvelgiau jai į veidą ieškodama melo pėdsakų, bet, moteris, regis, kalbėjo nuoširdžiai. Nieko nesupratau. Paprastai morojai nepritardavo ilgalaikiams santykiams su dampyrais, ypač kilmingieji ir tuo labiau karalienės giminaičiai. Bent jau kiek man teko patirti.

Adrianas atsiduso.

– Nebent tada, kai tėvo nebus. Po šimts! Prisiminiau, kad praėjusį kartą palikau čia savo paltą – norėjau kuo greičiau išsinešdinti.

– Turi gal penkiasdešimt paltų, – įsikišau.

– Paklausk Torės, – pasiūlė Daniela. – Ji žinos, kur drabužis.

Adrianas išėjo ieškoti tarnaitės ir paliko mane vieną su savo motina. Žinojau, kad turėčiau palaikyti mandagų nereikšmingą pašnekesį, bet smalsumas nugalėjo.

– Nuostabi vakarienė, – nuoširdžiai pagyriau. – Tikiuosi, nepasirodysiu per daug įžūli, bet man atrodo, kad neprieštaraujate mūsų su Adrianu draugystei?

Daniela šypsodamasi papurtė galvą.

– Tikrai neprieštarauju.

– Ir… – Reikia prisiversti šito paklausti. – Tat… Karalienė Tatjana, regis, taip pat neprieštarauja?

– Ne.

Man atvipo žiauna.

– Bet… Kai kalbėjausi su karaliene Tatjana praėjusį kartą, ji kaip reikiant supyko. Vis kartojo, kad neleis mums draugauti, susituokti ir panašiai. – Prisiminusi Adriano pokštą krūptelėjau. – Maniau, jūs tos pačios nuomonės kaip ji ir lordas Ivaškovas. Juk nenorite, kad jūsų sūnus susietų gyvenimą su dampyre?

Danielos šypsena buvo šilta, bet gudri.

– O tu pati nori susieti su juo savo gyvenimą? Ištekėti ir atsiduoti šeimai?

Klausimas užklupo mane nepasirengusią.

– Aš… ne… Tai yra nenoriu įžeisti Adriano, bet aš niekada…

– Neketinai atsiduoti šeimai? – Daniela supratingai linktelėjo. – Taip ir maniau. Patikėk, žinau, kad Adrianas kalbėjo nerimtai. Visi skuba daryti išvadas, nors tam nėra jokio pagrindo. Girdėjau apie tave, Rouz – kaip ir visi. Žaviuosi tavo žygdarbiais. Apie tave žinau nedaug, bet abejoju, ar dėl namų šeimininkės vietos atsisakytum sergėtojos pareigų.

– Jūs teisi, – pripažinau.

– Tada nematau jokių kliūčių. Jūs jauni ir turite teisę džiaugtis gyvenimu. Tačiau mes abi gerai žinom, kad, net jei visą gyvenimą judu su Adrianu susitikinėsit, niekada nesusituoksit ir nesukursit šeimos. Ir tai visai nesusiję su tuo, ką sako Neitanas ir kiti. Tiesiog toks jau gyvenimas. Tokia tavo prigimtis. Matau tai tavo akyse. Tatjana irgi tai suprato, todėl ir liovėsi pykti. Tavo pareiga kautis ir tu tai darysi. Juk ketini būti tikra sergėtoja?

– Ketinu.

Žvelgiau į šią moterį su nuostaba. Danielos požiūris mane apstulbino. Ji buvo pirma kilmingoji, kurios neišgąsdino mintis apie morojaus ir dampyrės draugystę. Jei ir kiti laikytųsi tokios nuomonės, mūsų gyvenimas būtų daug paprastesnis. Beje, ji teisi. Nesvarbu, ką mano Neitanas. Net jei Dimitrijus tebebūtų dampyras, mudu su Adrianu niekada nebūtume kartu amžinai, nes aš pernelyg rimtai žiūriu į sergėtojos pareigas, o jam patinka dykinėti. Supratusi tai pasijutau laisva ir šiek tiek nusiminiau.

Pamačiau grįžtant Adrianą. Daniela pasilenkė prie manęs ir pritildė balsą, jame suskambo rūpestingos, motiniškos gaidelės.

– Rouz, aš ne prieš, kad judu susitikinėjate, tik atėjus laikui pasistenk per daug neįskaudinti jam širdies.

KETVIRTAS

NUSPRENDŽIAU NEPASAKOTI ADRIANUI apie pokalbį su Daniela. Ir be ryšio puikiai supratau, kokie prieštaringi jausmai siaučia Adriano sieloje. Tėvas jį suerzino, bet mamos palaikymas, regis, pakėlė nuotaiką. Nenorėjau jo skaudinti prasitardama, kad Daniela neprieštarauja mūsų santykiams tik todėl, kad netiki, jog mūsų draugystė ilgai truks.

– Greitai susitinki su Lisa? – paklausė jis priėjus mano kambarį.

– Taip, atleisk. Turim mergaitiškų reikalų.

Na, tikriausiai įsilaužimą į saugyklas galima pavadinti ir taip…

Adrianas atrodė nusivylęs, bet žinojau, kad jis nepavydi mūsų draugystės. Vaikinas nusišypsojo, apkabino mane per liemenį ir pasilenkęs pabučiavo. Mūsų lūpoms susitikus kūną užliejo nuostabi šiluma. Kai pagaliau atsiplėšėme vienas nuo kito, iš Adriano akių mačiau, kad jam tai padaryti buvo nelengva.

– Pasimatysim vėliau, – pasakė Adrianas. Dar kartą pakštelėjęs į lūpas, jis nuėjo į savo kambarį.

Nieko nelaukdama nudrožiau pas Lisą. Ji sėdėjo savo kambaryje ir susikaupusi spoksojo į sidabrinį šaukštą. Pasitelkusi ryšį supratau, ką ji daro – mėgina užkerėti šaukštą įtaiga, kad jį paėmęs žmogus pralinksmėtų. Kažin ar tas daiktas jai reikalingas šiam vakarui, ar ji tiesiog eksperimentuoja? Bet neketinau raustis jos mintyse ieškodama atsakymo.

– Šaukštas? – paklausiau šypsodamasi.

Lisa tik gūžtelėjo pečiais ir padėjo stalo įrankį.

– Ne taip jau lengva užkerėti sidabrą. Bet aš stengiuosi.

– Pravers jaukioms vakarienėms.

Lisa nusišypsojo ir susikėlė kojas ant juodmedžio kavos stalelio svetainės viduryje. Kaskart į jį pažvelgusi prisimindavau juodus baldus savo apartamentuose Rusijoje. Net Dimitrijų puoliau kuoleliu, atskeltu nuo juodmedžio kėdės.

– Jei jau apie tai prakalbom, kaip sekėsi per vakarienę?

– Ne taip ir blogai, kaip tikėjausi, – teko pripažinti. – Adriano tėvas tikras šiknius. Bet jo mama šauni. Ji neprieštarauja mūsų draugystei.

– Aš pažįstu Danielą. Labai miela moteris. Bet niekad nebūčiau pamaniusi, kad ji pakęs tokią karštakošę sūnaus draugę. Spėju, jos didenybė nepasirodė? – juokais paklausė Lisa, tad mano atsakymas ją suglumino.

– Pasirodė… Ir visai nebuvo siaubinga.

– Ką? Nebuvo siaubinga?

– Žinau, žinau. Pačiai sunku patikėti. Karalienė Tatjana užsuko tik pasisveikinti su Adrianu, o pamačiusi mane per daug nesistebėjo. – Nutariau nesigilinti į Tatjanos požiūrį apie kilmingųjų šeimas ir kautis trokštančius morojus. – Nežinia, kuo viskas būtų pasibaigę, jei karalienė būtų nutarusi pasilikti. Gal būtų atvirtusi savimi? Tada man būtų prireikę viso užkerėto sidabrinių įrankių komplekto, kad nepaleisčiau į ją peilio.

– Rouz, negalima taip juokauti, – sudejavo Lisa.

Nusišypsojau.

– Aš tik garsiai sakau tai, apie ką tu tyliai galvoji.

Lisos veidą vėl nušvietė šypsena.

– Jau seniai šito negirdėjau, – tyliai pasakė ji.

Išvykusi į Rusiją vos nepraradau Lisos draugystės ir tik tada supratau, kiek daug ji man reiškia.

Drauge leidome laiką, kalbėjomės apie Adrianą ir dalijomės rūmų paskalomis. Man palengvėjo, kad Lisa pamiršo susitikimą su Kristianu, bet ji pradėjo nerimauti dėl įsilaužimo į saugyklas.

– Viskas bus gerai, – stengiausi ją nuraminti. Žingsniavome pas Miją apsitempusios patogius džinsus ir marškinėlius. Buvo gera jaustis nevaržomom Akademijos komendanto valandos, antra vertus, ryški dienos šviesa vertė jaustis kiek nejaukiai. – Tai visai nesudėtinga.

Lisa metė į mane priekaištingą žvilgsnį, bet nutylėjo. Sergėtojai yra mūsų pasaulio saugumo garantas, o čia jų centrinė būstinė. Įsilaužti į ją tikrai nebus paprasta.

Miją radome nusiteikusią ryžtingai – mane tai padrąsino – ir vilkinčią juodai. Vidury baltos dienos su juodais drabužiais nelabai pasislėpsi, bet mane tai kažkodėl nuramino. Buvo be galo smalsu sužinoti, ar juodu su Kristianu kas nors sieja. Lisai tai irgi labai rūpėjo. Tačiau tokių temų geriau neliesti.