Райчел Мид - Dvasios galia

– Adrianai! – sudraudė Daniela, jos blyškius skruostus užliejo lengvas raudonis. – Prie stalo apie tokius dalykus niekas nešneka, juo labiau kad turime viešnią.

Neitanas, regis, tik dabar mane pastebėjo ir abejingai gūžtelėjo pečiais.

– Ji nesiskaito.

Prikandau lūpą tramdydama norą paleisti porcelianinę lėkštę jam į galvą. Bet susilaikiau. Pirma, sugadinsiu maistą, antra, lėkštė greičiausiai nepasisuks reikiamu kampu. Neitanas vėl pažvelgė į Adrianą.

– Bet tu – kas kita. Neleisiu tau dykinėti ir švaistyti šeimos pinigų.

Nors vidinis balsas pakuždėjo, kad geriau nesikišti, negalėjau pakęsti, kaip bjaurybė Adriano tėvas tarkuoja sūnų. Tiesa, Adrianas tikrai dykinėjo ir švaistė pinigus, bet Neitanas neturėjo jokios teisės iš jo tyčiotis. Užteko, kad nuolat tyčiojausi aš. Bet tai visai kas kita.

– Gal lankyk Li kartu su Lisa? – pasiūliau. – Galėtum toliau tyrinėti dvasios elementą ir… užsiimti tuo, ką veikei koledže…

– Gerti ir praleidinėti paskaitas, – patikslino jo tėvas.

– Menas, – įsikišo Daniela. – Adrianas studijavo meną.

– Tikrai? – nustebusi pasisukau į vaikiną. Kita vertus, jo išsiblaškymas pritiko meniškai natūrai. – Būtų nuostabu. Atsigriebtum už praleistus metus.

Adrianas tik gūžtelėjo pečiais ir išlenkė antrą taurę vyno.

– Nežinau. Šitas koledžas veikiausiai turi tą patį trūkumą kaip ir ankstesnis.

Susiraukiau.

– Kokį?

– Namų darbus.

– Adrianai… – perspėjo tėvas.

– Viskas gerai. – Jis abejingai padėjo ranką ant stalo. – Man nereikia nei darbo, nei papildomų pajamų. Kai mudu su Rouz susituoksim, visa šeima gyvensim iš jos sergėtojos algos.

Visi nuščiuvo, netgi aš. Bet žinojau, kad Adrianas juokauja. Net jei jis ir puoselėjo vilčių apie santuoką ir vaikus (nors labai tuo abejojau), vargana sergėtojos alga tikrai neužtikrintų prabangos, prie kurios jis pratęs.

Tačiau Adriano tėvui tai anaiptol nepasirodė juokinga. Daniela, regis, buvo apimta prieštaringų jausmų. Aš pasijutau nejaukiai. Per tokias vakarienes nedera pradėti panašių kalbų, buvo sunku patikėti, kad Adrianas taip pasielgė. Tikriausiai ne vynas čia kaltas. Matyt, Adrianui patinka erzinti tėvą.

Tyla prie stalo tapo nepakenčiama. Mielai būčiau ją nutraukusi, bet vidinis balsas pašnibždėjo nesikišti. Įtampa buvo tokia didelė, kad suskambus durų varpeliui vos nepašokome nuo kėdžių.

Tarnaitė Torė nuskubėjo atidaryti durų ir aš mintyse lengviau atsikvėpiau. Netikėtas svečias išsklaidys įtampą.

Arba ne.

Sugrįžusi Torė kostelėjo ir suglumusi pažvelgė į šeimininkus.

– Atvyko jos didenybė karalienė Tatjana.

O ne. Tik ne tai.

Visi trys Ivaškovai akimirksniu pašoko ant kojų, aš pavėlavau kokia puse sekundės. Kai Adrianas anksčiau erzino, kad ateis ir jo teta, paprasčiausiai nepatikėjau. Dabar pažvelgusi į jį supratau, kad jis nustebęs ne mažiau nei aš. Į kambarį įžengė pati karalienė Tatjana. Ji vilkėjo elegantišku juodu kelnių kostiumėliu, prie jo buvo prisiderinusi raudoną šilko palaidinę su nėriniais. Tamsiuose plaukuose spindėjo segtukai su brangakmeniais, ji valdingai, iš aukšto nužvelgė mūsų palenktas galvas. Net karalienės artimieji privalėjo paisyti etiketo.

– Teta Tatjana, – Neitanas su vargu išspaudė šypseną. Tikriausiai retai tai darydavo. – Prisidėsite prie mūsų?

Ji tik numojo ranka.

– Ne, ne, negaliu pasilikti. Vykau susitikti su Priscila, bet išgirdau, kad sugrįžo Adrianas. – Tatjana pažvelgė į sūnėną. – Negaliu patikėti, kad tu čia jau visą dieną, bet taip ir neatėjai manęs aplankyti. – Balsas buvo šaltas, bet akyse žybtelėjo kibirkštėlės. Pasijutau nejaukiai. Karalienės tikrai nelaikiau šiltu ir maloniu žmogumi. Apskritai buvo keista matyti ją neoficialioje aplinkoje.

Adrianas nusišypsojo. Jis jautėsi laisviausiai iš visų. Dėl man nesuprantamų priežasčių Tatjana mylėjo Adrianą ir visaip lepino. Žinoma, ji gerai elgėsi ir su kitais šeimos nariais, tiesiog Adrianas buvo jos numylėtinis. Mane tai stebino, nes kartais jis būdavo tikras niekšelis.

– Pamaniau, kad turi svarbesnių reikalų nei aš, – pasiaiškino Adrianas. – Be to, mečiau rūkyti, todėl dabar nebegalėsime paslapčiomis traukti dūmo sosto salėje.

– Adrianai! – užriko Neitanas ir smarkiai išraudo. Man dingtelėjo, kad panašiais riksmais jis dažniausiai bendrauja su sūnumi. – Teta, prašau atleisti…

Tatjana kilstelėjo ranką.

– Patylėk, Neitanai, tai niekam neįdomu. – Vos neužspringau. Labai jaudinausi pasirodžius karalienei, bet jos žodinis antausis lordui Ivaškovui atpirko visas kančias. Pažvelgus į Adrianą Tatjanos išraiška sušvelnėjo. – Pagaliau metei rūkyti? Seniai laikas. Spėju, tai tavo darbas?

Tik po akimirkos supratau, kad ji kreipėsi į mane. Iki tol maniau, kad Tatjana manęs nepastebėjo – tik taip buvo galima paaiškinti faktą, kad vos įėjusi į kambarį nepareikalavo išmesti lauk niekingos kraujo kekšės. Apstulbau. Karalienės balse skambėjo ne kaltinimas, o pripažinimas.

–N-ne visai mano, jūsų didenybe, – mano mikčiojimas kaip diena ir naktis skyrėsi nuo įžūlių pareiškimų per ankstesnį mudviejų susitikimą. – Pačiam Adrianui užteko valios tai padaryti.

Sunku patikėti, bet Tatjana prunkštelėjo.

– Kaip diplomatiška. Turėtum tapti politike.

Neitanui visai nepatiko, kad karalienė atkreipė į mane dėmesį. Aš, beje, irgi ne itin tuo džiaugiausi, nors šįkart ji su manim buvo maloni.

– Ar judvi su Priscila turit reikalų, ar tai tik draugiška vakarienė?

Tatjana vėl pažvelgė į Neitaną.

– Ir viena, ir kita. Kilo nedidelis kivirčas. Ne viešas, bet pasklido kalbos. Visi sunerimę dėl apsaugos. Vieni pasiryžo mokytis kautis, kiti svarsto, ar sergėtojai galėtų apsieiti be miego. – Karalienė pavartė akis. – Ir tai tik kukliausi pasiūlymai.

Neabejojau. Kuo toliau, tuo šis vizitas darėsi įdomesnis.

– Tikiuosi, ketini nutildyti tuos aktyvistus? – suniurzgė Neitanas. – Morojai, besikaunantys drauge su sergėtojais, – didžiausias absurdas.

– Absurdas, – atkirto Tatjana, – yra kivirčai tarp kilmingųjų šeimų. Štai ką aš ketinu nutildyti. – Jos balse suskambo karališkos gaidelės. – Mes – morojų lyderiai. Turime rodyti pavyzdį. Turime susivienyti, kad išliktume.

Susidomėjusi stebėjau karalienę. Ką ji turėjo omeny? Neitanui ji neatsakė tiesiogiai, tik užsiminė apie taiką tarp saviškių. Bet kaip to pasiekti? Ar Tatjana palaiko naująjį judėjimą, ar ketina jį numalšinti? Po išpuolių visi morojai susirūpino saugumu, o ji, kaip karalienė, privalėjo rasti išeitį.

– Sakyčiau, laukia nelengva užduotis, – tarė Adrianas, nekreipdamas dėmesio į temos rimtumą. – Jei paskui norėsi cigaretės, dėl tavęs padarysiu išimtį.

– Pasitenkinsiu, jei rytoj mane aplankysi, – sausai atkirto Tatjana. – O cigaretes palik namuose. – Ji žvilgtelėjo į tuščią Adriano taurę. – Kaip ir visa kita. – Nors plieninis žvilgsnis po akimirkos prigeso, man beveik palengvėjo. Išvydau tą pačią ledinę Tatjaną, kurią pažinojau.

Adrianas atidavė pagarbą.

– Sutarta.

Tatjana trumpai mus nužvelgė.

– Gero vakaro, – palinkėjo karalienė atsisveikindama. Mes dar kartą nusilenkėme ir ji pasuko durų link. Iš koridoriaus atsklido prislopinti balsai. Supratau, kad čia ji atvyko su palyda, tik paliko ją laukiamajame, o pati užsuko pasisveikinti su Adrianu.

Antra vakarienės dalis praėjo labai tyliai. Tatjanos apsilankymas apstulbino mus visus. Laimė, nebeteko klausytis Adriano ir jo tėvo barnių. Daniela stengėsi palaikyti pokalbį, domėjosi mano pomėgiais. Staiga toptelėjo, kad per trumpą karalienės apsilankymą ji nepratarė nė žodžio. Daniela atitekėjo į šią šeimą – kažin ar karalienė jai irgi kėlė baimę?