Джули Кагава - Geležies.karalienė

Aš papurčiau galvą.

– Myliu tave, mama, – pasakiau ir mintyse pasitelkusi kerus apsigaubiau jais lyg apsiaustu. – Pasakyk Itanui, kad niekada jo neužmiršiu.

– Megana!

– Iki pasimatymo, – sukuždėjau ir ištirpau ore.

Mama su Luku sykiu pašoko nuo sofos ir puolė apstulbę žvalgytis. Paskui mama įsikniaubė vyrui į petį ir pravirko.

Prabudo Itanas, mieguistai pažvelgė į tėvus ir įsismeigė tiesiai į mane, nors suaugusieji manęs nematė. Berniuko antakiai pakilo, bet aš pridėjau pirštą prie lūpų, tylomis maldaudama nekelti triukšmo.

Itanas nusišypsojo, skubiai pamojavo man, o paskui nusliuogė nuo sofos ir nušlepsėjo prie mamos, vis dar tebekūkčiojančios Lukui ant peties. Aš žvelgiau į savo šeimą, jausdama jos širdgėlą, meilę ir paramą. Tada išdidžiai nusišypsojau.

„Viskas jums bus gerai, – patikinau juos mintyse, rydama ašaras. – Viskas bus gerai ir be manęs.“

Aš šniurkštelėjau, mečiau paskutinį žvilgsnį į artimuosius ir išėjau pasitikti aušros.

SPĖJAU BEVEIK PEREITI KIEMĄ, versdama save žingsniuoti vis tolyn, kai išgirdau už nugaros lojimą.

Per žolę lapsėjo kažkoks padaras tarsi priešaušrio šešėlis. Didžiulis, gauruotas, iš kažkur pažįstamas... Vilkas? Ne, šuo. Mielas ir nerangus... Ne, to negali būti!

– Bo?! – pašaukiau apstulbusi.

Didžiulis vokiečių aviganis atsitrenkė į mane tarsi visu greičiu atrūkęs traukinys ir vos neparvertė. Juk tai išties Bo! Gauruotos letenos atsidūrė ant mano marškinėlių, ilgas liežuvis jau laižė veidą.

– Iš kur tu atsiradai? – paklausiau, o šuo tik garsiai šnopavo ir džiaugsmingai vizgino uodegą. Buvau nemačiusi savo numylėtinio nuo to laiko, kai Lukas išvežė jį į gyvūnų prieglaudą, klaidingai nusprendęs, kad jis apkandžiojo Itaną. – Ar mama tave susigrąžino? Kaip...

Aš nutilau apčiuopusi ploną metalinį daikčiuką Bo ant kaklo. Antkaklis su žetonu?.. Atsargiai paglosčiau šunį, kad nusiramintų, nukabinau tą daikčiuką ir prisikišau prie akių, norėdama įdėmiau apžiūrėti. Pasirodė, kad tai gerai pažįstamas galių netekęs amuletas.

Širdis akimirką apmirė. Bo vis dar laigė aplinkui, o aš suskatau dairytis, tyrinėdama tamsų kiemą ir medžius tolumoje. Jis negali čia būti. Juk aš pati jį atstūmiau, atleidau nuo man duotos priesaikos. Jis turi manęs neapkęsti.

Vis dėlto... tai...

Palaukiau kelias kankinamas sekundes. Tikėdamasi, kad pamatysiu išnyrantį tamsų siluetą, kad į mane pažvelgs pažįstamos sidabrinės akys. Man pasirodė, jog jaučiu jo buvimą netoliese, jo žvilgsnį. Beveik įtikinau save, kad girdžiu jo širdies plakimą... O gal aš tiesiog be galo jo pasiilgau? Galbūt paėmė viršų praradimo ir neišsipildžiusios meilės sukelta gėla?

Krūtinę užgulė baisus sunkumas. Aš liūdnai nusišypsojau. Širdies gilumoje žinojau, kad jis nepasirodys. Juk mes ir vėl priklausome skirtingiems pasauliams. Ašui nepavyktų išgyventi Geležies karalystėje, o man jos palikti, nors aš to ir nedaryčiau. Turiu įsipareigojimų jai, savo valdiniams ir sau pačiai. Geriau nukirsti vieną kartą ir visiems laikams, nei nuolat kankintis. Jis ir pats tai žino. O tai... tai tik paskutinė atsisveikinimo dovana.

Bet aš vis tiek lūkuriavau ir apmirusia širdimi tikėjausi, kad jis mane susiras, kad persigalvos ir sugrįš. Deja, prabėgo kelios tyloje paskendusios minutės, o Ašas taip ir nepasirodė. Kai galiausiai danguje išblėso paskutinė žvaigždė, aš paslėpiau grandinėlę kišenėje ir pritūpusi pakasiau Bo paausį.

– Jis nepakartojamas, tiesa? – paklausiau. Šuo iškilmingai pamojavo uodega ir, regis, mirktelėjo. – Nežinau, kur jis tave surado ir kaip atvedė čia, bet tai mane labai pradžiugino. Kad taip galėčiau pamatyti jį paskutinį kartą... – Ašaros užgniaužė gerklę, sunkiai jas nurijau ir apsimestinai džiugiai pridūriau: – Tau patiks tavo naujieji namai. Ten erdvu ir galima vaikytis gremlinus. O ir Polą tu neabejotinai pamilsi.

Šuo tyliai suinkštė. Aš pakštelėjau į ilgą nosį ir pakilau.

– Eime.

Dangus tapo blyškiai rausvas. Medžiuose sučiulbo paukščiai, lengvas vėjelis šiureno lapus. Visur budo ir virė gyvenimas. Aš giliai įkvėpiau ir pakėliau akis į dangų, kad vėjas nudžiovintų ašaras. Ašas išėjo. Bet tebėra kiti, kurie laukia manęs sugrįžtant. Galima aitrinti praradimų žaizdas, o galima pasitikėti savo riteriu ir gyventi toliau. Galima laukti. Galiausiai laikas – mano sąjungininkas. O kol kas valdysiu karalystę.

– Jūsų didenybe, – suskardėjo tyloje Gliuko balsas.

Mano karvedys pasirodė iš už medžių. Bo suurzgė ir suskliautė ausis. Aš ramindama paglosčiau galvą.

– Ar viskas gerai? – sunerimo Gliukas, violetinėmis akimis dyrėdamas į šunį. – Kas čia per padaras? Atrodo pavojingas. Ar jis puolė jus?

– Bo, čia Gliukas, – pristačiau ir šuo neryžtingai pavizgino uodegą. – Gliukai, čia Bo. Prašau jį mylėti ir gerbti. Manau, kad nuo šiol jūs dažnai susitiksite.

– Palaukite, tai tas padaras eis su mumis?

Matydama tokį išsigandusį savo karvedį aš nepajėgiau sulaikyti juoko. Bo džiugiai amtelėjo, puolė vizginti uodegą ir trintis mums aplink kojas. Aš nusišypsojau ir įsikibau Gliukui į parankę. Gyvenimas netobulas, bet dabar jis puikus. Aš turiu savo vietą po saule. Aš ne viena.

– Eime, – paraginau. – Mūsų laukia mieste. Eime namo.

Ašas

Jis sekė ją iš tamsos, nematomas ir nepastebimas tarp kitų šešėlių. Ar teisingai pasielgė čia ateidamas? Kad panoro pamatyti ją dar vieną, paskutinį, kartą? Netgi suprasdamas, jog nepajėgia jai atsispirti? Jis negalėjo išeiti nepažvelgęs į ją, neišgirdęs jos balso, nepamatęs šypsenos... Na ir kas, kad ji šypsosis ne jam. Jis nepuoselėjo iliuzijų. Ji susmeigė nagelius į pačią širdį ir galėjo iš jo virves vyti.

Ašas stebėjo, kaip ji nueina, lydima geležies fėjūno ir šuns, į savo karalystę, kur jam vietos nėra.

Kol kas nėra.

– Na ką? – paklausė jam už nugaros išdygęs Šaunusis Robinas. Susikryžiavęs rankas ant krūtinės jis taip pat nulydėjo akimis merginą ir jos palydovus. – Nuėjo?

– Taip.

Pakas iš padilbų dėbtelėjo į Ašą.

– O kas dabar?

Ašas atsiduso ir persibraukė ranka plaukus.

– Turiu kai ką padaryti, – sumurmėjo jis. – Išpildyti vieną pažadą. Gali būti, kad sugrįšiu negreitai.

– Cha! – Šaunusis Robinas pasikasė pakaušį. – Man regis, mums bus linksma.

Ašas dėbtelėjo į jį.

– Nepamenu, kad būčiau kvietęs tave prisidėti.

– Tuo blogiau tau, ledo berniuk. – Pakas pražydo kreiva šypsena, kurios Ašas negalėjo pakęsti. – Man pabodo karai ir žudynės. Jau geriau gadinti kraują tau. Be to... – Jis atsiduso ir nužvelgė ištuštėjusį kiemą. – Noriu, kad Megana būtų laiminga, o laiminga ji tik su tavimi. Matyt, tai man bausmė už... praeities paklydimus. – Lūpose jau vėl žaidė paika šypsenėlė. – Žodžiu, arba gera valia imkis mane į bendražygius, arba visą kelią ant tavęs dergs didžiulis varnas.

Žiemos princas atsiduso. Gal ir gerai, kad Pakas įsiprašė kartu. Jis patyręs karys. Be to, juk kadaise... labai seniai... juodu buvo... draugai.

Nors ši kelionė nieko nepakeis.

– Gerai, – burbtelėjo Ašas. – Tik nesipainiok man po kojomis.

Vasaros rūmų fėjūnas išsišiepė ir patenkintas pasitrynė rankas.

– O kur mes trauksime? – pasidomėjo. – Kiek suprantu, mūsų laukia nuotykis?

Nuotykis? Ašui taip neatrodė. Bet koks skirtumas? „Man tas pats, kaip tai pavadinti. Aš paprasčiausiai noriu būti su ja. Ir nepasiduosiu. Megana, greitai aš būsiu su tavimi. Tik sulauk manęs.“