Джули Кагава - Geležies.karalienė

– Ką... ką tu man padarei? Ką padarei? – sušvokštė jis, bandė pasitraukti, tačiau aš dar stipriau sugniaužiau riešą neleisdama išsilaisvinti.

– Tu norėjai Geležies karaliaus galių, – pareiškiau Ferumui, aplink kurį vis labiau veržėsi įvairiaspalvių kerų žiedas. – Tai ir imk. Atiduodu tau ir geležies, ir vasaros burtus. Bijau, kad atskirti jų jau nebepavyks.

Kerai pradėjo skverbtis į Ferumą, o aš iš paskutiniųjų laikiau jį, kad nepasitrauktų.

– Galbūt mane tau ir pavyko nužudyti, bet prisiekiu – neleisiu tau nė paliesti Niekadaniekada šalies. O ir savo artimųjų. Draugų. Geležies karaliaus valdžiai atėjo galas tiesiog čia.

Iš apsišaukėlio karaliaus krūtinės staiga pradėjo augti šakos. Išsiklaipiusios ir susipynusios jos šovė link lubų, Ferumas klaikiai sustugo. Jis ištraukė nagus iš mano kūno, klupinėdamas atšoko ir it paklaikęs puolė laužyti šakų. Aš parklupau ant kelių, dar dalį sekundės pasvyrinėjau, o paskui kritau kaip pakirsta ir skaudžiai susimušiau galvą į grindis.

Viskas aplinkui siūbavo, laikas, regis, sustojo. Ferumas blaškėsi, klykė ir rangėsi. Rankos irgi išsišakojo, pirštai veikiai virto susiraizgiusiais pagaliukais. Nebepajėgiantis valdytis Ašas atmušė brolio smūgį ir vienu dūriu kiaurai pervėrė jam krūtinę. Plykstelėjo klaiki mėlyna liepsna, Rovanas išsilenkė ir sustingo, tarsi būtų sušalęs į ledą. Ašas ištraukė kalaviją ir išdavikas virto milijonu spindinčių ledokšnių.

Iš kito patalpos krašto pasigirdo siaubingas staugimas: du Pakai sugriebė Tercijų už abiejų rankų, o trečias suvarė durklą tiesiai nelaimėliui į širdį.

– Būk prakeikta... – susniaukrojo Ferumas, vėl atkeipdamas į save mano dėmesį.

Iš jo beveik nieko nebeliko. Tik žemas sulinkęs medelis. Geibus ir apgailėtinas. Kamiene dar galėjau įžvelgti veidą ir neapykantos kupinas akis.

– Aš laikiau Machiną įkūnytu blogiu, – iškošė jis. – Bet tu nepalyginamai baisesnė. Dabar visa mano galybė dingo, visos jėgos išseko. – Jis nuščiuvo, sukūkčiojo ir paskutinį kartą kreivai išsiviepė. – Na, mane guodžia bent jau tai, kad nė vienam iš mūsų nepavyks išgyventi. Tu irgi netrukus mirsi. Netgi Geležies karaliaus galios neišgelbės tavęs nuo...

Jis nutilo nebaigęs sakinio, o gal aš buvau trumpam praradusi sąmonę, nes kai kitą akimirką atsimerkiau, Ferumo nebepamačiau. Vietoje jo stirksojo pamėkliškas sausuolis.

Aš dar tebejaučiau skausmą, bet dabar jis buvo kažkoks kitoks. Tik maudžiantis, tolimas, nesvarbus. Kažkas pašaukė mane vardu. O gal tik pasigirdo... Sumirksėjau mėgindama sutelkti žvilgsnį, bet mintys drumstėsi ir garavo tarsi dūmai, o aš jaučiausi pernelyg pailsusi, kad įstengčiau sukaupti dėmesį...

Užmerkiau akis ir leidau sau apie nieką nebegalvoti, tenorėjau poilsio. Juk aš jo nusipelniau. Dėl to, kad įveikiau apsišaukėlį karalių ir išgelbėjau fėjūnų šalį, negėda mirti... Ir netgi atsidūrusi ant bedugnės krašto aš girdėjau plakant šios iškankintos žemės širdį, jaučiau naikinantį taką, kurį paliko po savęs Ferumas. Nuodai sunkėsi į Niekadaniekada. Apsišaukėlio karaliaus mirtis dar nereiškia, kad žus Geležies karalystė. Tikrojo Geležies karaliaus galių likučiai silpnai ruseno manyje, plaikstėsi it žvakės liepsnelė vėjyje. Kaip ir anksčiau, aš buvau už tai atsakinga. Kas joms nutiks po mano mirties? Kam galėčiau jas perduoti? Ar išvis yra kam jas perimti ir nepiktnaudžiauti naujais bendrais vasaros ir geležies burtais?

– Megana, – vėl pasigirdo kažkieno balsas ir dabar aš jį pažinau. Tai jo , manojo riterio, iškankinto ir pamišusio iš sielvarto, balsas šaukė mane iš tuštumos. Maldaujamai aidėjo juodoje tamsoje: – Ne, Megana! Nereikia. Atsipeikėk. Būk gera... – Paskutinius žodžius palydėjo sunkiai tramdoma rauda ir aš praplėšiau sunkius vokus.

Sidabrinės Ašo akys įtartinai blizgėjo, veidas atrodė išbalęs ir sukritęs. Aš gulėjau ant jo rankų ir nustebusi mirksėjau, o į mano pasaulį palengva grįžo garsai: elektros išlydžių gaudimas, metalinių aulinių batų žvangėjimas... Pasirodo, mus vėl apsupo geležies riteriai. Aš pažvelgiau į juos Ašui pro petį ir spėjau pastebėti, kad jie sudėjo ginklus ir dabar laukė, rimtai žvelgdami į mus.

Už Ašo stovėjo išblyškęs it mirtis Pakas.

– Ašai, – vos girdimai sušnabždėjau. – Atleisk. Aš nepagalvojau... O dabar tu dėl manęs irgi pasmerktas išnykti... Vien todėl, kad paprašiau tavęs prisiekti...

Jis užsimerkė ir paslėpė veidą mano plaukuose.

– Jeigu tu mirsi... – jo balsas suvirpėjo, – man irgi galas. Nebeturėsiu dėl ko gyventi.

Ašas truputį atsitraukė ir skvarbiai nužvelgė mane sidabrinėmis akimis.

– Mes dar suspėsime, – sumurmėjo jis ir lengvai pašoko, tebelaikydamas mane glėbyje. – Dar nugabensime tave pas žiniuonę.

Pakas akimirksniu pribėgo prie mūsų, piktas ir ryžtingas. Ugniniai plaukai atrodė dar ryškesni dėl blyškaus veido.

– Velniai rautų, Megana, ką tu išdarinėji? Reikia kuo greičiau ištraukti tave iš čia. – Jis niūriai dėbtelėjo į mus ratu apstojusius geležies riterius. – Kaip manai, ar tie mulkiai su kibirais ant galvų mus geruoju praleis, ar turėsime prasiskinti kelią?

– Ne, – sušnibždėjau įsikibusi Ašui į marškinius ir juodu nustebę sužiuro į mane. – Nereikia pas žiniuonę. Nuneškite mane... – Aš susiraukiau mėgindama įveikti staiga užplūdusį stiprų skausmą.

– Nuneškite mane prie medžio. Bokšto griuvėsiuose. Man reikia sugrįžti ten... kur viskas prasidėjo.

Ašas dėbtelėjo į mane neišduodamas jausmų, tik sudrebėjo.

– Ne... – maldaujamai išspaudė jis.

– Nėra laiko, princese, – įspėjo prišokęs prie manęs Pakas. – Nebūk paika! Jeigu mes dabar pat nenugabensime tavęs pas žiniuonę, tu numirsi!

Nekreipdama dėmesio į Paką aš žiūrėjau tik į Ašą, ruošdamasi tam, kas neišvengiama.

– Ašai, – pašaukiau rydama ašaras. – Būk geras. Man liko... mažai laiko. Tai paskutinis mano pašymas. Turiu pamatyti... ąžuolą. Labai prašau.

Ašas užmerkė akis, per skruostą nuriedėjo šykšti ašara. Aš supratau, kad prašau neįmanomo dalyko, be to, ir man širdis plyšo matant jo kančias. Bet viską reikėjo deramai užbaigti. Juk aš prisiėmiau tokius didelius įsipareigojimus.

– Neklausyk jos, prince! – sušuko it paklaikęs Pakas ir sugriebė Ašui už peties. – Ji kliedi. Prakeikimas! Gabenkime ją pas žiniuonę. Tik nesakyk, kad paklusi šitiems svaičiojimams!

– Pakai, – sušnibždėjau, bet staiga pamačiau sidabrinę grandinėlę ant Ašo kaklo. Amuleto galios buvo visiškai išsekusios. Iš krištolinio lašo telikusi juoda nuolauža. Matyt, jis neatlaikė susirėmimo su Rovanu.

– O varge, Ašai, – žioptelėjau. – Amuletas... Tu nebesi atsparus geležies kerams. Tegul mane nugabena kas nors kitas.

Ašas iškėlė galvą, padūmavusiose akyse įžvelgiau ryžtą. Aš jau buvau mačiusi tokį jo žvilgsnį, reiškiantį, kad jam nėra ko prarasti.

– Aš pats tave ten nulydėsiu.

– Ne! – išrėkė Pakas ir staiga prikišo durklą Ašui prie gerklės. Šis nė nepakrutėjo ir tada mano bičiulis, žybtelėjęs žudikišku žvilgsniu, spūstelėjo. – Tu gabensi ją pas žiniuonę, prince, arba aš savo rankomis išpjausiu tau iš krūtinės tą ledo gabalą, kurį laikai širdimi!

– Pakai, – vėl sušnibždėjau. – Nesikišk, būk geras.

Šaunusis Robinas nežiūrėjo į mane, bet jo akyse susitvenkė ašaros, o ranka, spaudžianti durklą, sudrebėjo.

– M-man reikia tenai patekti, – mėginau aiškinti. O Ašas su Paku neatitraukė vienas nuo kito tūžmingų žvilgsnių, nė vienas neketino nusileisti. – Tai... vienintelis būdas viską išgelbėti.