Джули Кагава - Geležies.karalienė

Pakas mėšlungiškai įkvėpė.

– Kaip gali prašyti, kad leistume tau mirti? – kimiai iškošė jis, vis dar laikydamas durklą Ašui prie gerklės. Ant galiuko pasirodė kraujo lašas. – Aš pasiryžęs viską padaryti dėl tavęs, Megana. Tik ne tai... Ne tai.

Aš atsargiai suėmiau už durklo ašmenų ir patraukiau į šalį. Pakas iš pradžių nenorėjo leisti, paskui sukūkčiojo, atsitraukė, išmetė ginklą ir šis žvangėdamas nusirito ant grindų.

– Tu tikrai to nori, princese? – dusliai pasitikslino jis, akimis maldaudamas pakeisti sprendimą.

– Ne, Pakai, – prisipažinau ir taip pat sukūkčiojau. – Ne, bet taip reikia.

Ašas dar stipriau suspaudė mane glėbyje. Žinoma, kad aš nenorėjau mirti. Troškau gyventi. Susitikti su artimaisiais. Baigti mokyklą ir keliauti po svečias šalis, apie kurias man teko tik skaityti. Kvatotis kartu su Paku ir mylėti Ašą. Daryti įprastus dalykus kaip visi žmonės. Tačiau negalėjau. Man atiteko šios galios ir atsakomybė. Todėl turėjau baigti tai, ką pradėjau. Kartą ir visiems laikams.

Pakas sugriebė mano ranką ir spustelėjo, tarsi būtų norėjęs sulaikyti. Aš pažvelgiau į skaisčiai žalias akis, kuriose slypėjo begalė įvairiausių jausmų, ir išvydau, kaip jis gyveno tokią daugybę metų: jo pergales ir pralaimėjimus, įsimylėjimus ir netektis. Įžvelgiau ir legendomis apipintą nepralenkiamą išdaigininką Paką, ir Šaunųjį Robiną, amžiną lyg pats laikas, su visais randais ir žaizdomis, kuriuos gavo per savo nemirtingą gyvenimą... Vis dar nepaleisdamas mano rankos Pakas jau verkė garsiai ir vis purtė galvą.

– Štai kaip viskas pakrypo... – ištarė jis raudos užspaustu balsu. – Paskutinė naktis, o aš net nežinau, ką pasakyti...

Paglosčiau jam drėgną skruostą ir nusišypsojau.

– Tiesiog atsisveikinti.

– Ne. – Pakas vėl papurtė galvą. – Aš stengiuosi niekada nesakyti „sudie“, princese. Nes tada tu gali ir nesugrįžti...

– Pakai...

Mano bičiulis pasilenkė ir lengvai pakštelėjo į lūpas. Ašas įsitempė, dar stipriau apglėbė, bet Pakas pasitraukė per kelis žingsnius ir pamerkė akį.

– Pasirūpink ja, ledo berniuk. Su tavimi mes, matyt, irgi nebepasimatysime? Buvo... smagu, tik, deja, pasibaigė.

– Gaila, kad mudviem taip ir nepavyko nudobti vienam kito, – tyliai atsakė Ašas.

Pakas nelinksmai šyptelėjo ir pasilenkė pakelti durklo.

– Aš irgi dėl to apgailestauju. Mirtina mudviejų dvikova būtų verta dėmesio, – atsitiesęs tarstelėjo Šaunusis Robinas, pradžiugino mus savo paika šypsena ir pamojo atsisveikindamas. – Iki pasimatymo, balandėliai.

Ore suvilnijo kerai. Būrys kranklių, triukšmingai plasnodami sparnais, pasklido po visą patalpą. Geležies riteriai pasilenkė, gindamiesi nuo pašaipiai krankiančių paukščių, kurie galiausiai pradingo sutemose. Sparnų plazdenimas nutilo. Pakas pradingo.

RITERIAI PRALEIDO MUS ir netgi nulenkė galvas, o kai kurie iškėlė kalavijus saliutuodami. Nors aš mažai ką temačiau. Jaukiai tūnojau ant Ašo rankų ir apie nieką negalvojau, nieko nejaučiau, tik stengiausi neužsnūsti, bijojau, kad kartą užmerkusi akis, daugiau jų nebeatplėšiu. Jau greitai pailsėsiu, paklusiu mane lenkiančiam nuovargiui, atgulsiu ir užmiršiu viską, bet pirmiausia reikia užbaigti tai, kas dar liko. Tada galėsiu viską apleisti.

Lengvos plėnys palietė skruostą ir aš apsidairiau.

Ašas jau buvo išnešęs mane iš tvirtovės. Nuo laiptų viršaus vėrėsi lyg ant delno visas mūšio laukas. Kova baigėsi ir slėnį apgaubė tyla. Visi, kas gyvas, ir Vasaros, ir Žiemos, ir geležies fėjūnai, sužiuro mano pusėn. Stovėjo sustingę, nežinodami, ką daryti toliau.

Ašas neperprantamu veidu ryžtingai žingsniavo pirmyn, o kariai tylomis traukėsi jam iš kelio. Mačiau šmėžuojančius veidus, plakamus pelenų ir sniego. Diodas išgąstingai suklapsėjo akimis. Smailysir jo geležiniai arkliai nulenkė prieš mus galvas. Paniurę ir pritilę gremlinai patraukė mums iš paskos...

O štai ir Mebė su Oberonu. Jų žvilgsniai buvo vienu metu ir abejingi, ir užjaučiantys. Ašas nė nestabtelėjo prie motinos. Praėjo pro fėjūnų valdovus net nepasukęs galvos. Jis traukė prie pilkų kopų pačiame slėnio pakraštyje. Ten mūsų laukė ledinis drakonas. Jis suerzėjo ir pažvelgė į Ašą blukiomis melsvomis akimis.

– Nulakdink mus į Geležies karalystę, – negarsiai prakalbo Ašas, bet balsas galėjo akimirksniu sustingdyti, tad prieštarauti buvo tiesiog neįmanoma. – Tučtuojau.

Drakonas sumirksėjo, tyliai šnypšdamas pasisuko ir pasilenkė, kad Ašui būtų patogiau pasiekti nugarą. Šis lengvai užlipo ant žvynuotos letenos, įsitaisė ant nugaros, o mane pasiguldė ant kelių. Baisūnas pakilo ir išskleidė sparnus ruošdamasis skristi. Tą akimirką Reizoras garsiai sukūkčiojo, o prie jo kaipmat prisidėjo visi kiti gremlinai. Jie kurtinamai raudojo, šokčiodami vietoje ir susigriebę už ausų. Niekas nė nebandė jų tildyti, tad dar ilgai mums iš paskos aidėjo sopulingi laibi balseliai, nustelbdami vėjo kaukimą.

PATS SKRYDIS IŠDILO MAN IŠ ATMINTIES. Nepamenu ir kaip nusileidome. Tik pajutau, kad Ašas minkštai nušoko ant žemės nuo drakono nugaros. Aš kilstelėjau galvą jam nuo krūtinės ir apsidairiau. Vaizdas buvo pasklidas ir neryškus, tarsi žiūrėtum per prastai nustatytą senutėlio fotoaparato objektyvą. Paskui susigriebiau, kad kraštovaizdis čia niekuo dėtas, tiesiog man sunku sutelkti žvilgsnį.

Akys buvo tari valktimi apėjusios. Viskas aplinkui atrodė pilka ir tamsu, vis dėlto pajėgiau įžiūrėti medžio kamieną. Didžiulis galingas ąžuolas kilo į padebesius iš bokšto griuvėsių.

Drakonas mums už nugarų klausiamai sumaurojo.

– Taip, skrisk, – nė neatsisukdamas tarstelėjo Ašas.

Iš atsklidusio iki mūsų vėjo gūsio supratau, jog siaubūnas negaišdamas nulėkė atgal į Niekadaniekada, toliau nuo pražūtingų nuodų. Nors mano protas ir buvo pritemęs, vis dėlto suvokiau, kad Ašas neliepė jam mūsų laukti.

Todėl, kad neketino grįžti.

Ašas tvirtu žingsniu pasuko prie bokšto, nešė mane per ištuštėjusius niūrius griuvėsius ir galiausiai mes pasiekėme medžio papėdę. Tik tada, kai atsidūrėme pagrindinėje salėje, po plačiu ąžuolo vainiku, jis pradėjo drebėti. Tačiau tebelaikė mane tvirtai ir prinešęs prie pat kamieno, palinkęs ties manimi ramiai ištarė:

– Atėjome.

Aš užsimerkiau ir man dar likusias burtų galias nukreipiau į giliai po žeme glūdinčias šaknis.

– Paguldyk mane... medžio papėdėje... – sušnabždėjau.

Jis kiek padelsė, paskui žingtelėjo prie ąžuolo, atsiklaupė ir atsargiai nuleido ant žemės tarp dviejų milžiniškų šaknų. O pats taip ir liko klūpoti, tik paėmė už rankos. Pajutau, kad kažkas nulašėjo ant delno. Lašas buvo šaltas kaip šaltinio vanduo ir akimirksniu užšalo ant odos. Tai buvo fėjūno ašara.

Aš pakėliau akis ir pamėginau nusišypsoti, būti drąsi, parodyti, jog jis dėl nieko nekaltas. Kad nutiko tai, kas ir turėjo nutikti. Ašo akys švytėjo prietemoje. Ryškios ir sklidinos kančios.

– Neblogai paskraidėme, tiesa? – sušnabždėjau. Ašaros nesulaikomai ritosi iš akių ir vilgydamos skuostus kapsėjo ant žemės. – Atleisk man. Norėjau... būti su tavimi... ilgiau... Bet nelabai kas teišėjo.

Ašas pakėlė mano ranką prie lūpų.

– Aš myliu tave, Megana Čeis, – pasakė jis. – Ir mylėsiu iki gyvenimo pabaigos, kad ir kiek mums jo beliko. Man bus garbė numirti kartu su tavimi.

Aš sunkiai įkvėpiau, mėgindama nuginti šalin iš visų pusių sėlinančią tamsą. Tuojau prasidės sunkiausias išbandymas, kurio labiausiai baiminausi. Aš nenorėjau mirti, o ypač viena vienutėlė. Vien nuo minties apie tai siaubas gniaužė gerklę. Bet Ašas neturi mirti drauge. Aš neleisiu, kad jis netektų gyvybės dėl priesaikos. Jis nužingsniavo su manimi iki pat pabaigos, dabar atėjo mano eilė jį paleisti.