Джули Кагава - Geležies.karalienė

– Ašai, – sušnibždėjau liesdama skruostą, jausdama prakaulius bruožus. – Aš irgi myliu tave. Niekada to neužmiršk. Ir... aš... aš norėjau visą gyvenimą praleisti su tavimi. Bet... – Nutilau truputį pailsėti. Kalbėti darėsi vis sunkiau, Ašo veidas pradėjo plaukti prieš akis. – Tačiau... negaliu... nė už ką negaliu leisti, kad mirtum dėl manęs, – tęsiau, o jo akyse blykstelėjo nerimas, regis, jis pradėjo kai ką nutuokti. – Ir neleisiu.

– Ne, Megana.

– Gali manęs neapkęsti, nieko tokio, – skubėjau kalbėti, kad jis nepertrauktų. – Gal taip net geriau. Neapkęsk manęs... tada galėsi sutikti... kitą... įsimylėti. Aš noriu, kad tu gyventum, Ašai.

– Būk gera, – pradėjo maldauti jis, spausdamas ranką. – Nedaryk šito.

– Todėl atleidžiu tave nuo priesaikos, – sukuždėjau. – Nuo riterio priesaikos ir duoto įžado. Ašai, tavo tarnavimas man baigėsi. Tu laisvas.

Jis nuleido pečius, paniuro. Aš nurijau karštas ašaras. Neapkenčiau pati savęs už tai, ką padariau. Bet tai buvo teisinga. Net jeigu jis ir ketino mirti, negalėjau to leisti.

– O dabar... – Aš atitraukiau ranką. – Eik šalin. Kol nevėlu.

– Ne.

– Tau negalima čia likti. Amuletas nebeteko galių. Jeigu užtruksi, pražūsi.

Ašas nieko neatsakė. Bet aš viską supratau iš to, kaip atlošė pečius, kaip ryžtingai sušvito jo aura. Kad ir kas nutiktų, jis neketino manęs palikti. Ir tada aš griebiausi vienintelės išeities, kurią tesugebėjau sugalvoti. Jis prakeiks tą dieną, kai sutiko mirtingą merginą Laukmiškyje, ir prisieks niekada nieko nemylėti. Tačiau išgyvens.

– Ašalainai Darkmirai Talinai, – ištariau ir kietai užmerkiau akis. – Tavo tikrojo vardo galia reikalauju, kad tuojau pat paliktum Geležies karalystę. – Aš nusisukau nenorėdama jo matyti ir išspaudžiau paskutinius žodžius: – Ir daugiau nebegrįžtum.

„Ašai, man be galo skaudu, kad viskas taip susiklostė. – pridūriau mintyse. – Būk geras, gyvenk dėl manęs. Tu kaip niekas kitas esi to vertas.“

Įtempusi klausą išgirdau tylų kūkčiojimą. Akies krašteliu pamačiau, kaip Ašas abejodamas pakilo, tarsi kovodamas prieš būtinybę paklusti.

– Aš visada liksiu tavuoju riteriu, Megana Čeis, – sunkiai prakalbo jis, tarsi kiekvienas mirksnis būtų kėlęs skausmą. – Prisiekiu, jeigu tik yra būdas, leidžiantis mums būti kartu, aš surasiu jį. Kad ir kiek laiko prireiktų. Jeigu man bus lemta ieškoti tavo sielos ištisą amžinybę, manęs tai nesulaikys. Vis tiek tave surasiu. Prisiekiu.

Sulig tais žodžiais jis pradingo.

Aš gulėjau viena galingo ąžuolo papėdėje ir stengiausi neverkti, neklykti iš baimės ir vienatvės. Neturėjau tam laiko.

Akyse vis labiau temo, man teliko padaryti paskutinį dalyką.

Mintimis pasikviečiau kerus ir jie kaipmat pakluso. Ir vasaros, ir geležies. Atsargiai paliečiau milžiniško medžio šaknis, o vaizduotėje prasiskverbiau į pačias perdžiūvusios ir suskeldėjusios žemės gelmes, pajutau visą šios karalystės tuštumą. Geležies kerus, žudančius vienus ir maitinančius kitus.

Tada mintys nukrypo į mano šeimą. Galvojau apie mamą, Luką ir Itaną, kurie laukia manęs namuose. Apie savo mirtingą tėtį, Polą, ir apie tikrąjį tėvą, Vasaros karalystės valdovą. Prisiminiau visus, su kuriais mane suvedė likimas: Gliuką, sukilėlius, Reizorą. Ir Geležinį arklį. Nors jie priklauso Geležies karalystei, bet irgi yra fėjūnai. Jie nusipelno teisės gyventi kaip ir visi kiti.

O ko verti vien Pakas su Grimalkinu. Mano išmintingas patarėjas ir drąsuolis ištikimasis draugas. Aš padarysiu viską, kad jie gyventų. Kad juoktųsi, įkvėptų poetus, kolekcionuotų paslaugas iki amžių pabaigos. Viskas dėl jų. Ir dėl manojo riterio, kuris viską paaukojo dėl manęs. Jis būtų likęs su manimi iki galo, jeigu tik būčiau leidusi.

„Ašai, Pakai ir visi visi visi. Aš myliu jus. Neužmirškite manęs“, – pasakiau mintyse. Tada paskutinėmis valios pastangomis sutelkiau visas Geležies karaliaus galias į didelį kunkuliuojantį kamuolį ir paleidau jį po galingo ąžuolo šaknimis.

Medis sudrebėjo, įkandin jo ir pati žemė, nuo kurios pradėjo sklisti ratilai. Ji ūžtelėjo prie negyvų medžių ir (nors persisukę, seniai nudžiūvę) jie atsiliepė į naujų kerų prisilietimą. Aš pajutau, kaip atsibudo žemė, kaip pradėjo gerti stebuklingus syvus, vaduodamasi nuo geležies nuodų. Išsitiesinę medžių kamienai šovė į viršų, ant metalinių šakų pradėjo sprogti nauji lapai. Negyva opsidiano dykra apsipylė žaliais ūgliais. Apspurę geltoni debesys prasisklaidė ir jų properšose suspindo žydras saulėtas dangus.

Iš kažkur padvelkė vėjelis ir gaivindamas kūną apibėrė lapais. Oras prisipildė žemės ir vešlios žolės kvapų.

Aš klausiausi, kaip visa taikiai bunda, atsigauna, auga ir užmerkusi akis galiausiai atsidaviau tamsai.

25

Geležies karalienė

Anapus manęs laukė Machina.

– Sveika, Megana Čeis. – Jis meiliai man šypsojosi, apsuptas ryškios šviesos.

Aš ir vėl nelabai supratau, kur mes. Visur, kiek akys mato, tyvuliavo ribuliuojanti migla... Galbūt tai dar vienas išbandymas prieš mirtį ar pomirtinį gyvenimą, kuris slypi už rūko uždangos.

– Labas, Machina, – atsakiau linktelėjusi.

Vos įžiūrėjau jo siluetą migloje, tačiau retsykiais ji kiek prasisklaidydavo ir aš matydavau jį gana aiškiai, beje, sykiais kaip galingą medį.

– Ką tu čia veiki? – atsidususi pasiteiravau. – Tik nesakyk, kad saugai perlų vartus. Tu man nepanašus į angelą.

Geležies karalius palingavo galva. Laidai, besirangantys už nugaros, priminė spindinčius sparnus, Machinos negalėjai su niekuo supainioti. Akimirką man pasirodė, kad aš vėl stoviu po plačiu ąžuolo vainiku. Tik žemė jo papėdėje buvo neatpažįstamai pasikeitusi. Žaluma labai natūraliai susiliejo su sidabru... Paskui jau vėl Machina stojo prieš mane. Ar išties jo akyse aš įžvelgiau... pasididžiavimą?

– Noriu tave pasveikinti. – Jo kuždesys priminė vėjelio šlamėjimą medžių šakose. – Tu nuveikei daugiau, nei kas nors galėjo tikėtis. Pasiaukojai dėl pergalės prieš apsišaukėlį karalių. O paskui atidavei savo galias vienintelei judu abu galinčiai atpirkti jėgai – pačiai žemei.

Aplink mane viskas sužėrėjo, suvilnijo ir aš pamačiau pažįstamą, bet visiškai kitokią šalį. Nors visur dar kėpsojo atliekų krūvos, aplink jas jau žėlė samanos, žydėjo gėlės. Didžiulio iš akmens ir plieno pastatyto miesto gatvėse užteko vietos ir metaliniams gatvės žibintams, ir žydintiems medžiams, o pagrindinėje aikštėje taškėsi vandens purslais fontanas. Žole apžėlusią lygumą kirto geležinkelio bėgiai, o virš bokšto griuvėsių kilo į dangų milžiniškas sidabriškas ąžuolas. Spindintis, metalinis, gyvas...

– Vasara ir Geležis dabar tapo nedaloma visuma, – vėl tyliai prakalbo Machina. – Tau pavyko padaryti neįmanomą dalyką, Megana Čeis. Tu išvadavai Niekadaniekada nuo pražūtingo nuodų poveikio. O geležies fėjūnai dabar turi kur gyventi, nebijodami abejų rūmų. – Jis atsiduso ir palingavo galva. – Na, jeigu Mebė su Oberonu, žinoma, paliks mus ramybėje.

– O ar senosios fėjūnų padermės atstovai galės čia gyventi? – paklausiau.

Regėjimai išnyko ir aš vėl stovėjau prieš Geležies karalių.

– Ne, – atsakė Machina, rimtai žvelgdamas į mane. – Nors tu nukenksminai nuodus ir sustabdei geležies kerų plitimą, mūsų pasaulis jiems pražūtingas kaip ir anksčiau. Geležies fėjūnai įkūnija visa, ko senieji bijosi ir neapkenčia. Tad kartu gyventi mums neišeis. Daugiausia, ko galime tikėtis, tai taikus atskirų karalysčių bendrabūvis. Bet neatmetu, kad ir tai kai kuriems fėjūnų valdovams pasirodys nepriimtina. Vasaros ir Žiemos rūmai pernelyg įsikibę į savo pasenusias tradicijas. Kažkas turi jiems parodyti, kad galima gyventi ir kitaip.