Джули Кагава - Geležies.karalienė

Staiga mano protas nušvito.

Aš prisiminiau tėtį. Ne fėjūnų valdovą, bet paprastą mirtingąjį. Polą. Prieš akis iškilo vaizdas, kaip jis sėdėjo prie instrumento ir mėgino man paaiškinti muzikos esmę. Mintyse regėjau geležies kerus, kurie pulsavo ant natomis išmarginto popieriaus lapo. Nors partitūrą ribojo griežtos linijos ir kompozicijos taisyklės, pati muzika tapo pakylėtų virte verdančių jausmų versme. Stebuklinga kūryba ir geležies kerai egzistavo ne atskirai, bet kaip viena visuma, kurią sudarė blaivi logika ir nežaboti jausmai, susijungę drauge, kad gimtų tikrasis grožis.

– Na žinoma, – sukuždėjau ir net suvirpėjau nuo netikėtos prielaidos. – Kadangi kaskart bandydavau naudotis kiekvienais kerais atskirai, jie sureaguodavo priešiškai. Kaip tik tai tu ir mėginai man paaiškinti, tiesa? Visų šių galių – ir manųjų, ir tavųjų, tai yra vasaros ir geležies – negalima pasitelkti atskirai. Jos nedalomos. Aš turiu... jas suvienyti.

Dabar viskas stojo į vietas ir atrodė labai paprasta. Polas parodė, kad galias įmanoma sujungti. Machina atidavė savo kerus man, nes tik aš vienintelė galėjau jas sujungti: esu puskraujė, kuriai nesvetimi nei vasaros, nei geležies kerai.

Aš tiesiog fiziškai jaučiau, kad man už nugaros kažkas yra, bet neatsisukau pažiūrėti, žinojau vis tiek nieko nepamatysianti.

– Ar tu pasiruošusi? – pašnibždomis paklausė Machina.

Ne, ne Machina, o geležies kerų ( manųjų geležies kerų) įsikūnijimas. Galios, kurių aš visą laiką nenorėjau pripažinti ir nuo kurių bėgau. Nors naudojausi jomis, bet iki šiol su jomis nesusitaikiau.

Iki šios dienos. O dabar laikas.

– Taip, pasiruošusi, – atsiliepiau ir pajutau, kaip ant pečių nusileido rankos. Tvirtos rankos ilgais pirštais.

Metaliniai laidai apsivijo mano kūną, apraizgė mus abu, įsisiurbė į odą. Jie įsiskverbė į mane ir pradėjo artėti prie širdies... Tada aš užmerkiau akis. Machinos buvimą jaučiau vis silpniau, prieš visiškai išnykdamas jis pasilenkė ir sušnabždėjo į ausį:

– Tau visada užteko jėgų nugalėti apsišaukėlį karalių, jėga užgrobusį valdžią. Jis svetimas, jis grobikas, kuris apnuodija viską, prie ko prisiliečia. Tu gali jį įveikti, bet turi būti drąsi. Mes kartu atkursime šias žemes.

Galiausiai laidai pervėrė širdį, supurtę mane visą kaip elektros išlydis, o tai, kas liko iš Geležies karaliaus, ištirpo ir išnyko.

AŠ PAMĖGINAU ĮKVĖPTI ir atmerkiau akis.

Vis dar buvau Ferumo tvirtovėje: gulėjau ant nugaros ir žiūrėjau į žaibus, besitrankančius palubėje. Po smūgio, regis, tebuvo paėjusios kelios sekundės, nes apsišaukėlis karalius tebestypsojo patalpos viduryje, iškėlęs ranką. Už jo pamačiau Ašą su Paku, atkakliai tebesikaunančius su priešais.

Ašas kažką sušuko, bet man taip spengė ausyse, kad garsai, regis, sklido iš begalinių tolių. Kūnas buvo nutirpęs, svaigo galva, odą badė it adatomis. Tačiau aš tebebuvau gyva.

Pajutau, kaip kažkas pakuteno kaklą. Tai buvo vėsus metalas... Laikrodėlis, kurį prieš ištisą amžinybę gavau iš Laikrodininko. Kilstelėjau jį prieš šviesą ir iškart pamačiau, kad pataisyti nebepavyks. Nuo elektros išlydžio suskilo stiklas, auksinis korpusas išsilydė. Grakščios rodyklės apmirė. Laikrodėliui teko visa smūgio galia kaip tik praėjus šimtui šešiasdešimt vienai valandai nuo įteikimo.

„Ačiū“, – padėkojau mintyse ir nusiėmusi grandinėlę nuo kaklo numečiau į šalį.

Ferumo akys išsprogo, kai aš sunkiai pakilau ir svyrinėdama stengiausi išsilaikyti ant kojų.

– Tu vis dar gyva? – sušnypštė jis.

Aš įveikiau šleikštulį ir suspaudusi kumščius pasisukau į jį. Dabar man viskas tapo aišku. Aplinkui nesulaikomai pulsavo tvirtovės geležies kerai ir apsišaukėlis karalius siurbė juos į save kaip juodoji skylė. Juslės man pasakė ir tai, kad Geležies karalystei bando pasipriešinti Niekadaniekada burtai, bet jie silpsta ir traukiasi. Mano ausyse aidėjo abiejų žemių širdies dūžiai, aš jaučiau, kaip miršta abiejų šalių šalininkai.

„Geležies karaliaus galias galima perduoti arba prarasti, bet neįmanoma atimti“, – vėl atgimė atmintyje sykį girdėti žodžiai.

Staiga supratau, ką turiu daryti.

Net sudrebėjau, kad laiko beliko tiek mažai. Troškau, jog mudviem su Ašu jo būtų atseikėta daugiau... Jeigu būčiau žinojusi, kad viskas taip pakryps, būčiau elgusis kitaip... Tačiau apgailestavimas tetruko akimirksnį, jaučiausi rami ir pasitikinti savo jėgomis. Ryžtas nugalėjo baimę. Aš buvau pasiruošusi.

Pažvelgiau į Ferumą ir nusišypsojau.

Netikras valdovas sušnypštė ir vėl paleido į mane žaibo strėlę. Kilstelėjusi ranką vasaros ir geležies kerų pliūpsniu nukreipiau ją į sieną virš paties Ferumo galvos. Ant senioko pasipylė žiežirbos ir jis piktai suniurzgė. Aš sulaikiau kvapą, laukdama skausmo ar šleikštulio.

Bet nieko nepajutau. Vasaros ir geležies kerai susiliejo ir daugiau netrukdė vieni kitiems. Mintimis aš ištraukiau Ferumui iš rankų ietį ir netrukus jau spaudžiau jos kotą pati. Apsišaukėlis karalius išpūtė akis, virš jo juodu debesiu pradėjo suktis burtai. Aš paglosčiau ietį ir pasiruošiau sviesti.

– Nagi, senuk! – narsiai sušukau, stengdamasi nekreipti dėmesio, kad iš krūtinės bando iššokti širdis ir dreba rankos. – Nori mano galių? Tai ko blaškaisi kaip mergaitė. Ateik ir pasiimk!

Ferumas pakilo į orą tarsi keršto angelas.

– Įžūli mergiūkšte! – sustugo jis. – Žaidimai baigėsi. Aš atsiimsiu valdžią nedelsdamas!

Jis nusklendė į mane, akimirksniu įveikęs didžiulę patalpą, nors šį kartą viską mačiau labai aiškiai. Senio veidas persikreipė iš pykčio tarsi kaukė, mirtinai aštrūs nagai taikėsi perrėžti krūtinę. Aš būčiau galėjusi atsimušti, išsisukti...

„Atleisk, Ašai...“ – paprašiau mintyse.

Ir paprasčiausia užsimerkiau.

Ferumas sudėjo į smūgį visą savo įtūžį. Degdamas neapykanta giliai suvarė nagus į krūtinę. Susilenkiau, man užkando žadą, o kitą akimirką nelyginant gaisro ugnis užgriuvo neapsakomas skausmas. Būčiau surikusi, bet plaučiuose nebeliko oro.

Kažkur tolumoje išgirdau tūžmingą Ašo klyksmą, baimingą Pako aiktelėjimą, o Ferumas žengė į priekį ir dar giliau suleido nagus. Man akis aptraukė priešmirtinis raudonas ūkas.

Persmeigtą apsišaukėlio nagais kūną supurtė baisūs traukuliai, o aš iš paskutiniųjų stengiausi neprarasti sąmonės, nenugrimzti į vis artyn sėlinančią tamsą. Neapsakomai norėjau pasiduoti, paklusti skausmui ir nugrimzti į nebūtį. Kraujas vis lašėjo, netrukus susidarė tamsiai raudona balutė ir aš juste jutau, kaip iš manęs išteka gyvastis...

– Kentėk, – sušnabždėjo į ausį Ferumas, nutvilkęs šleikščiu alsavimu. – Kentėk už tai, kad pavogei iš manęs valdžią. Už tai, kad tareisi esanti jos verta. Dabar tu mirsi, o aš vėl tapsiu Geležies karaliumi. Galios priklauso man!

Drebančia kruvina ranka aš sugriebiau jį už apykaklės ir kilstelėjusi pagavau triumfo kupiną žvilgsnį. Mano gyvybės syvai sparčiai seko, turėjau paskubėti.

– Nori jų? – kimiai išspaudžiau, nors troškau klykti ir raudoti. – Imk. Jos tavo.

O tada nukreipiau visą savo stiprybę, tai yra sujungtus vasaros ir geležies kerus, į apsišaukėlį karalių.

Ferumas atkragino galvą ir nusikvatojo. Kerai sūkuriavo aplink ji kaip tamsios liepsnos ir vis labiau įsismarkaudamos naikino apsišaukėlio jėgas.

Staiga juodi šalti nuodai plykstelėjo žaliais ir geltonais ugnies liežuviais, Ferumas sudrebėjo ir išplėtęs apstulbusias akis vėpsojo į mane.