Джули Кагава - Geležies.karalienė

– Kas per klausimas. Iš kur man žinoti, ar mes pasimatysime? Juk nesu aiškiaregys, kad galėčiau atsakyti. Man niekaip nesiseka perprasti žmonių, bet galbūt kaip tik dėl to jūs ir žavūs. – Jis vėl sušnarpštė ir vangiai vikstelėjo puria uodega. – Pasistenk neprisidaryti nemalonumų, mirtingoji. Aš labai supyksiu, jeigu sumanysi palydėti galvą.

– Grimai, palauk. Ar tau viskas bus gerai?

Grimalkinas šyptelėjo.

– Juk aš katinas.

Ištaręs šiuos žodžius jis pradingo.

Aš liūdnai nusišypsojau ir nusibraukiau ašarą. Grimas visada pradingdavo ir pasirodydavo kada panorėjęs, bet dabar viskas buvo kitaip. Staiga pajutau, kad mes nepasimatysime... ilgiau nei kada nors.

– Sėkmės, Grimalkinai, – sušnabždėjau dar tyliau, nes buvau beveik tikra, kad šelmis vis dar kažkur netoliese, ir pridūriau: – Dėkoju tau.

Susigūžiau nuo kaitraus vėjo, skaudžiai pajutusi praradimą. Kiek dar man lemta prarasti, kol visa tai baigsis? Kažkur visai netoli nuo čia apsišaukėlis karalius jau ruošiasi pulti Vasaros ir Žiemos rūmų pajėgas. Rytoj ateis tiesos metas. Rūsti diena, kuri atneš mums pergalę arba žūtį.

O kad dabar galėčiau pasimatyti su artimaisiais! Vėl išvysti mamos veidą, apglėbti Itaną ir paskutinį kartą sutaršyti jam plaukus. Net norėčiau persimesti žodžiu kitu su Luku ir pasakyti, kad atleidžiu, jog nenorėdavo manęs pastebėti. Mamai gera su juo. Jeigu ji nebūtų jo sutikusi, aš šiandien neturėčiau broliuko. Taigi... Man suspaudė širdį, akyse susitvenkė ašaros. Ar jie liūdės, jeigu niekada nebesugrįšiu namo? O gal su laiku pamirš mergaitę, kuri pradingo vieną naktį ir daugiau nebepasirodė?

Vienišius vėjas stūgavo virš lygumos keldamas neviltį ir aš staiga įsisąmoninau, kas manęs laukia. Rytoj galiu mirti. Karas yra karas. Jis pareikalaus daugybės aukų. Net jeigu man pavyks sugalvoti, kaip pakliūti į judančią tvirtovę, ar pajėgsiu susidoroti su apsišaukėliu karaliumi? Juk mes galime pralaimėti. Mane gali nukauti, o mano artimieji taip ir nesužinos, kas nutiko ir dėl ko aš stojau į mūšį. Kas jiems praneš apie mano žūtį? Oberonas? Ne, nes jeigu aš patirsiu pralaimėjimą, jis taip pat išnyks. Jeigu neatlaikysiu, viskas pražus. Nebeliks Niekadaniekada. Ji pradings amžiams.

O Dieve.

Pradėjau tirtėti kaip epušės lapas ir niekaip nevaliojau sustoti. Artėja lemiamas mūšis, kuriame viskas priklausys nuo manęs. O jeigu aš būsiu nugalėta? Jeigu nesugebėsiu įveikti netikro valdovo? Tada visiems galas: Oberonui, Grimui, Pakui, Ašui...

„Ašas“, – pakartojau mintyse.

Tada krūptelėjau ir nusiskubinau į stovyklą, link tolimiausių palapinių. Visur karaliavo tyla ir ramybė, visai kitaip nei naktį prieš mūšį Vasaros ir Žiemos rūmų pajėgų pusėje. Man staiga dingtelėjo mintis, kad tokią naktį vertėtų užsimiršti. Pernelyg daug juodų minčių sukosi galvoje, pernelyg daug jausmų virė krūtinėje. Bet kad ir kokios emocijos nedavė ramybės, visos buvo susijusios tik su juo vienu.

Susiradau Ašo palapinę tolimiausiame stovyklos kampe, atokiau nuo kitų. Pati nesuprantu, iš kur sužinojau, kad ji priklauso būtent jam. Juk visos palapinės iš pažiūros buvo vienodos. Truputį pamindžikavau prie angos, nedrįsdama nerti į vidų, uždėjusi ranką ant palapinės. Ką aš jam pasakysiu bene paskutinę naktį mudviejų gyvenime?

Sukaupusi visą drąsą atlapojau kraštą ir žengiau į vidų.

Ašas gulėjo ant nugaros kampe, viena ranka prisidengęs akis. Alsavo lėtai ir lygiai. Buvo nusivilkęs marškinius, ant raumeningos krūtinės bolavo beveik visiškai juodas amuletas. Nelyginant rašalo lašas, užtiškęs ant blyškios odos.

Keista, kad šiuokart Ašas neišgirdo, kaip įėjau, juk paprastai akimirksniu pašokdavo ir griebdavosi kalavijo. Matyt, jį be galo nukamavo nesibaigiantis žygis tuneliais. Naudodamasi proga aš tyliai grožėjausi dailiai sudėtu, stipriu kūnu, įdėmiai apžiūrinėjau randus, vagojančius baltą odą. Ašo krūtinė iš lėto kilnojosi, nurimau vien dėl to, kad jis taip kietai miega.

– Ar dar ilgai ketini mane apžiūrinėti?

Aš net pašokau. O jis nė nepajudėjo, tik pašaipiai šyptelėjo.

– Ar seniai mane pastebėjai?

– Pajutau, kai prisiartinai prie palapinės ir neryžtingai trepinėjai prie angos. – Ašas patraukė rankas nuo veido, pasivertė ant šono ir pasirėmęs ant alkūnės sužiuro į mane. Šiuokart rimtai. Sidabrinės akys švytėjo prietemoje. – Kas atsitiko?

Aš nurijau seilę.

– Tiesiog... aš norėjau... velnias... – Visa iškaitau ir nutilau nudelbusi akis į žemę. O paskui pašnibždomis prisipažinau: – Man baisu. Rytoj prasidės mūšis... Mes galime žūti. Tad daugiau niekada nebepasimatysiu su artimaisiais ir... aš nenoriu šią naktį būti viena.

Ašo žvilgsnis suminkštėjo. Nesakydamas nė žodžio jis pasitraukė, atlaisvindamas man vietos prie savęs. Dunksinčia širdimi įveikiau mus skiriantį atstumą ir atsiguliau greta. Ašas apkabino mane viena ranka ir priglaudė. Išgirdusi, kaip daužosi jo širdis, aš užsimerkiau ir pradėjau švelniai glostyti ranką. Atsargiai perbraukiau per randą ant riešo.

– Ašai?

– Ką?

– Ar tu bijai... mirties?

Jis truputį patylėjo, švelniai glostydamas plaukus, šaltu alsavimu vėsindamas skruostą.

– Kiek kitaip, nei tau atrodo, – galiausiai atsakė. – Juk aš gyvenu labai ilgai ir koviausi ne viename mūšyje. Žinoma, visada supratau, kad galiu žūti, o kartais net svarstydavau, gal laikas pasiduoti, leisti sau išeiti.

– Kodėl?

– Kad atsikratyčiau tuštumos. Juk taip ilgai jaučiausi tarsi miręs. O kuo tai skiriasi nuo visiškos nebūties? – Ašas įsikniaubė man į petį ir aš krūptelėjau. – Bet dabar viskas pasikeitė. Aš turiu dėl ko kautis. Todėl nebijau mirti, o ir pasiduoti nesiruošiu. – Jis lengvai palietė lūpomis plaukus. – Aš neleisiu, kad tau nutiktų kas nors bloga, – sukuždėjo. – Tu esi mano širdis, mano gyvenimas, mano antroji pusė.

Mane pradėjo dusinti ašaros, girdėjau, kaip daužosi mano širdis.

– Ašai, – sušnabždėjau suspaudusi kumščius, kad rankos liautųsi drebėti.

Žinojau, ko noriu, nors vis dar baiminausi, kad padarysiu ką nors ne taip, kad nieko neišmanau ir galiu jį nuvilti.

Ašas pabučiavo į kaklą, stipriai suspaudė glėbyje, įsikirto į mano šarvus. Aš pastebėjau, kaip jo aura plykstelėjo ryškiai raudona aistra, pajutau, kaip jis virpa vos tvardydamasis, ir abejonių neliko.

Aš pasislinkau prie jo, jis palinko virš manęs remdamasis alkūnėmis, akys tiesiog degė tamsoje. Ir aš atskleidžiau jam savo troškimą ir alkį, kurie plykstelėjo spalvingu sūkuriu ir susipynė su Ašo aura. Žodžių nebereikėjo. Jis tyliai atsiduso ir palenkė galvą, liesdamas kaktą.

– Esi įsitikinusi? – vos girdimai pasiteiravo it vaiduoklis sutemose.

Aš linktelėjau ir paglosčiau skruostą nustebusi, kad jis užmerkė akis.

– Galbūt rytoj abu žūsime, – sušnibždėjau. – Šią naktį noriu būti su tavimi. Ir dėl nieko nesigailėsiu. Taip, esu įsitikinusi. Ir aš myliu tave, Ašai.

Ašas prigludo prie manęs ir pabučiavo. O tada priešaušrio tyloje, lemiamo mūšio išvakarėse, mudviejų auros šokdamos susipynė sutemose, tyrinėdamos viena kitą, kol susiliejo į vieną.

TREČIA DALIS

24

Apsišaukėlis karalius

Man teko įsikibti į kažkokį vamzdį, nes tvirtovė kratėsi ir šokinėjo, mėgindama nupurtyti puolančiuosius nuo sienų. Iš vidaus apsišaukėlio karaliaus statinys atrodė nė kiek ne geriau nei iš išorės: tiesiog beprotiškas ir architektūriškai nepagrįstas paskirų elementų kratinys. Niekur nevedantys laiptai, nuo lubų kabančios durys, aklini koridoriai. Patalpos ir aukštai buvo keistai pasvirę, tad mums sunkiai sekėsi išsilaikyti ant kojų, visur mėtėsi begalės visokiausio šlamšto. Pro mus pralėkė ir tėškėsi į sieną triratukas, o aukštyn kojomis pakabinta lempa pradėjo karštligiškai mirksėti.