Джули Кагава - Geležies.karalienė

Ašas nuščiuvo, vėjas taršė plaukus ir apsiaustą, tyloje žarstė pelenus. Netoliese ant sienos mieguistai suzyzė skraiduolis ir pakreipė galvą. Įsitempęs Ašo kūnas, nuleisti pečiai išdavė neramų laukimą, kaip aš pasielgsiu. O jeigu jis teišgirs laiptais tolstančius žingsnius? Pastebėjau, kad jis virpa, ir netgi išvydau baimės aurą, jam dar nespėjus užsisklęsti.

Tada prisiartinau prie jo iš nugaros, apkabinau per liemenį ir prisitraukiau... Šį mano judesį palydėjo mėšlungiškas atodūsis.

– Tai buvo labai seniai, – sušnabždėjau prigludusi skruostu prie nugaros, klausydamasi, kaip daužosi širdis. – Nuo to laiko tu pasikeitei. Ankstesnis Ašas nebūtų rizikavęs gyvybe dėl paikos mirtingos mergiūkštės, prisiekęs būti jos riteriu, pasirinkęs tremties dėl jos. O tu koja kojon su manimi įveikei ilgą kelią. Todėl dabar tavęs nė už ką nepaleisiu.

– Aš bailys, – iškošė Ašas. – Jeigu būčiau deramai tavimi rūpinęsis, būčiau pakeitęs savo gyvenimą ir atšaukęs prakeikimą. Tau gresia pavojus vien dėl manęs. O jeigu manęs nebeliktų...

– Nedrįsk nė pagalvoti apie tai, Ašalainai Darkmirai Talinai, – tvirtai pareiškiau ir dar stipriau apkabinau, nors Ašas visas sudrebėjo, išgirdęs tikrąjį savo vardą. – Nedrįsk net galvoti apie savižudybę dėl paiko prietaro. Jeigu tu numirtum... – Aš paskubomis nurijau besitvenkiančias ašaras ir mėšlungiškai kabindamasi į jį sukuždėjau: – Aš myliu tave. Neišeik. Juk tu prisiekei manęs nepalikti.

Ašas suėmė mano rankas, mudviejų piršai susipynė. Jis linktelėjo ir sušnibždėjo:

– Pažadu. Net jei visas pasaulis būtų prieš tave.

MUDU TAIP IR PRARYMOJOME aikštelėje visą naktį, žvelgdami, kaip už kalvų siautėja audra. Beveik nesikalbėjome, pasinėrę į savo mintis, mums pakako, kad esame kartu. Retsykiais persimesdavome žodžiu kitu apie karą, sukilėlius ir kitus dalykus, kurie nebuvo susiję nei su praeitimi, nei... su ateitimi. Tarpais aš užsnūsdavau, o paskui pakirsdavau sutemose mylimojo glėbyje, padėjusi galvą jam ant peties.

Staiga pajutau, kad Ašas purto mane žadindamas. Naktis baigėsi, horizontą nurausvino aušra.

– Atsibusk, Megana.

– Ką? – Aš nusižiovavau ir pasitryniau akis. Gėlė nutirpusią nugarą. Matyt, be reikalo miegojau su šarvais, atsirėmusi į sieną. – Jau laikas eiti?

– Ne, – atsakė Ašas ir prisiartinęs prie aikštelės krašto pašaukė: – Greičiau pažiūrėk!

Iš pradžių aš nieko nepamačiau, paskui tolumoje pastebėjau kažką blyksint metalu... Prisimerkiau ir pakėliau ranką prie akių. Ar tai švyti saulėje metaliniai šarvai? O gal geležinių vabalų nugaros?

– Jie ateina, – iškošė Ašas.

– Turime įspėti Gliuką! – sušukau ir puoliau laiptais žemyn.

Ašas neatsiliko. Mudu nudundėjome žemyn, bet paaiškėjo, kad Gliukas ir be mūsų viską žino. Stovykloje pamatėme baisią suirutę: sukilėliai zujo pirmyn ir atgal, graibstė ginklus, dėjosi šarvus. Sužeistieji, naujai aptvarstyti po vakarykščio susirėmimo, kiek galėdami spėriau klibinkščiavo ieškoti priebėgos. Tie, kurie dar laikėsi ant kojų, padėjo negalintiesiems paeiti.

– Štai kur jūs! – sugriaudėjo Pakas, pasitikęs mus prie laiptų, ir užvertė aukštyn akis. – Artinasi naujos priešų pajėgos, o jūs laižotės balkone. Ruoškitės. Atrodo, vėl teks stoti į kovą.

– O kur Gliukas? – paklausiau mums skubinantis tolyn ir vos spėjant išvengti susidūrimo su aplink zujančiais sukilėliais. – Ką jis apie tai mano? Dabar mes negalime vėl stoti į mūšį! Pernelyg daug turime sužeistųjų, kurie neištvers naujo susirėmimo.

– Bijau, kad nėra kito pasirinkimo, princese, – paprieštaravo Pakas.

Aš pastebėjau sukilėlių vadą, kuris dėl kažko ginčijosi su Diodu po didžiuliu medžiu.

Programišius kaip pašėlęs mosikavo rankomis ir sprogino akis, o vado veidas liko akmeninis.

– Gliukai! – pašaukiau bėgdama artyn ir vos nesusidūriau su metaliniu šunimi, kuris grėsmingai suurzgė ant manęs. – Paklausyk, reikia pasikalbėti!

Sukilėlių vadas suirzęs pasisuko į mane.

– Ko tu nori, princese? Aš dabar truputėlį užsiėmęs.

– Ką ketini daryti? – paklausiau nustūmusi į šalį Diodą. – Juk dabar negali vesti savo žmonių į mūšį! Mes ketinome susijungti su Vasaros ir Žiemos rūmų pajėgomis, mums svarbus kiekvienas karys. Jeigu stosite į kovą dar neatsigavę, nuostoliai bus milžiniški.

– Pats žinau, princese! – atkirto Gliukas, piktai blykstelėjęs akimis. – Bet neturime kito pasirinkimo. Pabėgti mums nepavyks, būsime kaipmat sučiupti. Ir pasislėpti negalime – nėra kur. Tad belieka gintis. Laimei, mus puola ne visa apsišaukėlio karaliaus kariauna, o tik pora priešakinių pulkų. Pagrindinės pajėgos juda Laukmiškio pusėn. Kaip, beje, ir tvirtovė. Jeigu mes dabar neišspręsime šios nedidelės problemos, jau nebegalėsime susijungti su Vasaros ir Žiemos rūmų kariauna. Todėl pasitrauk. Kai prasidės mūšis, turiu būti priešakinėse linijose.

– Palauk! – šūktelėjau sugriebusi jį už rankovės. – Yra dar viena išeitis. Mes patekome į bokštą per kaupikų tunelius. Tad ir pasitraukti galima tuo pačiu keliu.

– Tuneliai? – perklausė Gliukas, nusipurtęs mano ranką. – Jie tęsiasi daugybę kilometrų. Ten, apačioje, milžiniškas labirintas. Mes klaidžiosime juo amžinai.

– Jūs galbūt, tik ne aš, – atkirtau. Nors pati iki šiol nesupratau, iš kur taip gerai orientuojuosi požemio tuneliuose, bet nė trupučio neabejojau, kad žinau kelią. – Aš saugiai išvesiu jus, kur reikia.

Sukilėlių vadas nepatikliai vėpsojo į mane ir aš supykau.

– Arba traukiamės, arba prarasime visus karius dar nė neprasidėjus tikriems susirėmimams! Gliukai, velniai griebtų, pasitikėk manimi vieną kartą!

– Sutik, – tyliai įsikišo Ašas, įdėmiai žvelgdamas geležies fėjūnui tiesiai į akis. – Juk pats žinai, kad ji teisi.

Gliukas sunkiai atsiduso ir susikišo pirštus į styrančius gaurus.

– Ar tu tikrai žinai kelią? – pasitikslino jis.

– Kitaip manęs čia nebūtų.

– Na gerai, – iš lėto iškošė jis. – Mes dar kartą patikėsime tau savo gyvybę, princese. Diodai, perduok visiems, kad susitinkame pagrindinėje salėje ir ruošiamės trauktis.

– Klausau, sere, – išpyškino Diodas, su palengvėjimu dėbtelėjo į mane ir nuskuodė.

Gliukas palydėjo jį žvilgsniu, paskui įsmeigė į mane violetinius veizolus ir iškošė:

– Jeigu iš to nieko neišeis... Beliks pasakyti, kad esi tikra rakštis subinėje, princese.

– Sakyk, ką nori, bet tavo subinę aš išgelbėsiu, – atkirtau, akivaizdžiai nudžiugindama Paką.

Gliukas pavartė akis ir nusiskubino, o mes nužingsniavome į apgriuvusio bokšto gilumą.

NE ILGIAU NEI PO PENKIOLIKOS MINUČIŲ visos sukilėlių pajėgos, apsiginklavusios ir pasiruošusios trauktis, susibūrė po milžiniško ąžuolo šakomis. Aš kaip tik svarsčiau, kiek laiko mums prireiks, kad visi kariai nusileistų į tunelius, kai prie manęs prišoko Diodas ir pranešė, jog įėjimas, pro kurį mes patekome praėjusį kartą, ne vienintelis. Esama tvirtovėje ir kitų landų, beje, čia pat po medžiu. Kol jis rodė man, kur yra liukas, beveik paslėptas ąžuolo šaknų, į salę atskubėjo uždusęs Gliukas.

– Jie jau prie pat bokšto. Reikia nedelsiant trauktis!

Ašas, Pakas ir sukilėlių vadas vieningai užgulė liuko dangtį. Jis sugirgždėjo, sužvangėjo ir prasivėrė.

Gliukas pasisuko į mane ir mostelėjo į angą, vedančią aklinon tamson.

– Pirmyn, jūsų didenybe. Diodai, eik su ja ir pasirūpink, kad visi jai paklustų.