Джули Кагава - Geležies.karalienė

Ašas stovėjo prie aikštelės krašto, nugara į mane. Vėjas kedeno plaukus ir apsiaustą. Mėnulį dengė tamsiai raudoni debesys, ore sūkuriavo pilkos plėnys ir pasiekusios mano veidą subyrėdavo į miltelius. Ėmiau iš lėto artintis ir, nors aikštelę dengiantis plonas dulkių sluoksnis slopino žingsnius, supratau, kad Ašas pajuto mane – jis pakreipė galvą, bet neatsisuko.

– Neįtikėtina, – sušnabždėjo įsmeigęs akis į kraštovaizdį. Tolumoje susitvenkusius debesis perskrodė nuodingai žalias žaibas, aplinkui aitriai pakvipo kažkokia chemine medžiaga. – Kas galėtų pagalvoti, kad kadaise tai buvo Niekadaniekada dalis. Jeigu visas kraštas po kurio laiko atrodys taip... ateis pabaiga. Fėjūnų šalis išnyks amžiams. Visko, kas man brangu, vietų, gyvavusių nuo pradžių pradžios, nebeliks.

– Mes neleisime, kad taip nutiktų, – tvirtai pasakiau, prisiartinusi prie aikštelės krašto. – Sustabdysime apsimetėlį karalių. Aš užkirsiu kelią pražūčiai.

Ašas nieko neatsakė, tik toliau žvelgė į dykrą. Stojo spengianti nejauki tyla. Pajutau, jog mudu abu vienodai trokštame ją nutraukti, kad išsklaidytume neišsakytų atsiprašymų sukeltą įtampą, ir galiausiai aš pirmoji neištvėriau.

– Atleisk man, Ašai, – sušnabždėjau, – už tai, ko prikalbėjau. Aš ne tai turėjau galvoje.

Jis vos pastebimai linktelėjo.

– Ne. Tau nėra dėl ko atsiprašinėti, – paprieštaravo ir persibraukė ranka plaukus, vis dar neatsisukdamas į mane. – Pats išmokiau tave kautis ir apsiginti. Neturiu teisės pykti, kai tu parodai, kad puikiai perpratai kiekvieną mano pamoką.

– Turėjau labai gerą mokytoją.

– Tu jau nebe ta mergaičiukė, su kuria susipažinau, kai pirmą kartą atkeliavai į Niekadaniekada ieškoti broliuko, – tyliai prakalbo Ašas. – Tu išaugai... pasikeitei. Tapai stipresnė, visai tokia kaip ji... – Jis neištarė vardo, bet aš ir pati susiprotėjau, kad kalba apie Arielą. Savo mylimąją, kurios neteko kovoje su vivernu gerokai anksčiau prieš mums susitinkant. – Ji visada buvo stipri, – vos girdimai tęsė Ašas. – Netgi Žiemos rūmai nepajėgė palaužti jos valios, nepavertė pikta ir žiauria. Ji buvo geresnė už daugumą mūsų. O aš nesugebėjau jos išgelbėti. – Jis užsimerkė ir stipriai sugniaužė kumščius, vydamas šalin užplūdusius prisiminimus. – Ji žuvo, nes man nepavyko jos apsaugoti. Ir aš negaliu... – Ašo balsas suvirpėjo, pasigirdo slopinamas atodūsis, – žiūrėti, kaip tu eini jos pėdomis...

– Aš nesu ji, – paprieštaravau ir paėmiau jį už rankos. – Tu neprarasi manęs. Pažadu.

Ašas sudrebėjo ir iš padilbų dirstelėjo į mane.

– Megana, – pradėjo jis ir nuo mano akių neprasprūdo, jog yra lyg nesavas. – Aš nepapasakojau tau... kai ko. Turėjau tai padaryti anksčiau, bet... bijojau, kad kai sužinosi, pranašystė neišvengiamai išsipildys. – Jis nutilo, tarsi būtų laukęs, jog aš įsiterpsiu. – Seniai seniai man išpranašavo, kad būsiu prakeiktas meilėje, kad iš manęs bus atimama kiekviena mylimoji, kad praradimai neišvengiamai lydės mane, kol būsiu besielis.

Mano širdis apmirė, pakui pradėjo pašėlusiai daužytis.

– Kas išpranašavo?

– Labai sena aiškiaregė. – Ašas sutrikęs užsikirto ir aš akies krašteliu pastebėjau, kaip supulsavo aplink jį tamsiai mėlyna spalva atgailos jausmas. – Tai nutiko dar prieš man susipažįstant su Ariele, pirmykščiais laikais, kai žmonės prietaringai garbino daugybę dievų ir pačiais įvairiausiais ritualais mėgino apsiginti nuo mūsų. O mus tai, savaime suprantama, tik dar labiau kurstė krėsti vis naujas eibes. Tada buvau daug jaunesnis ir kartu su broliais žiauriai tyčiodavausi iš mirtingųjų, ypač kliūdavo jaunutėms kvailiukėms. – Jis patylėjo vogčiomis stebėdamas mano reakciją.

– Pasakok toliau, – tyliai paraginau.

Ašas atsiduso ir labai atsargiai ištraukęs ranką pasisuko, kad matytų mano veidą.

– Buvo viena mergina, – pradėjo jis, kruopščiai rinkdamas žodžius. – Mirtingųjų skaičiavimu, ką tik sulaukusi šešiolikos ir, jų žodžiais tariant, nekalta. Dažniausiai ji leisdavo laiką skindama gėles ir žaisdama prie upelio miško pakraštyje. Aš slapčiomis ją sekdavau, užsiglaudęs už medžių. Ji visada vaikštinėdavo viena. Buvo pernelyg vėjavaikiška ir naivi, kad suprastų, kiek pavojų slypi miško tankmėje.

Ašo balse išgirdau gėlą ir neapykantą savo fėjūniškai prigimčiai. Mane nupurtė šiurpas, kai jis vėl tyliai ir ramiai suskato pasakoti:

– Aš nusiviliojau ją į girios gilumą saldžiais žodžiais, dovanomis ir meilės pažadais. Pasistengiau, jog ji pamiltų mane taip, kad niekada nė nepažvelgtų į paprastus mirtinguosius, o paskui atėmiau iš jos viską. Tiesiai šviesiai išrėžiau, kad žmonės fėjūnams tėra tuščia vieta, kad ji man niekas. Kad tai tebuvo žaidimas ir jis baigėsi. Aš ne tik sudaužiau jai širdį, bet ir palaužiau sielą, sunaikinau visą esybę. Ir svaigau nuo savo galios.

Nujaučiau pasakojimo baigtį, bet vis tiek nejaukiai pasijutau, kad Ašas pasirodė toks beširdis ir kaip kiti nepastovūs fėjūnai tik žaidė žmonių jausmais. Juk toji vos šešiolikos sulaukusi mergaitė (tokia panaši į mane kadaise) buvo vieniša ir svajojo apie meilę... Jeigu anuomet miško tankmėje būčiau atsidūrusi aš, Žiemos princas ir su manimi būtų pasielgęs lygiai taip pat.

– Kas jai nutiko? – paklausiau, kai vėl stojo tyla.

Ašas užsimerkė.

– Ji numirė, – paprastai atsakė jis. – Negalėjo nei valgyti, nei miegoti, tik nyko akyse, kol užgeso.

– Ir tu pasijutai baisiai prasikaltęs? – pasiteiravau mėgindama įžvelgti kokį nors šios istorijos moralą, išmoktą pamoką.

Jis karčiai šypsodamasis papurtė galvą.

– Aš daugiau nė nepagalvojau apie ją, – prisipažino Ašas, pavertęs niekais visus mano lūkesčius ir skaudžiai uždavęs širdį. – Mes neturime sielos, tad nejaučiame sąžinės priekaištų. Juk ji tebuvo mirtingoji. Be to, gana paika. Kas gi jai liepė įsimylėti fėjūną? Tiesa, ne ji pirma, ne ji paskutinė. Visa bėda, kad jos močiutė, tos genties žiniuonė, proto turėjo į valias. Ji susirado mane ir paskelbė tai, ką tau papasakojau. Kad prarasiu kiekvieną mylimą ir brangią man merginą, nes tokia yra beširdiškumo kaina. Anuomet aš, suprantama, tik pasijuokiau iš mirtingųjų prietarų... O paskui įsimylėjau Arielą, – atsiduso Ašas ir vos girdimai pridūrė: – Dabar... tave.

Jis vėl prisiartino prie aikštelės krašto ir pažvelgė žemyn.

– Kai praradau Arielą, staiga viską supratau. Nors mes neturime sąžinės, tikra meilė viską pakeičia. Aš suvokiau, kokioms kančioms pasmerkiau tą merginą, kiek skausmo jai suteikiau. Ir pasižadėjau daugiau nepadaryti tokios klaidos, prie nieko neprisirišti. – Ašas karčiai nusijuokė ir papurtė galvą. – Bet paskui pasirodei tu ir pavertei niekais šiuos lūkesčius.

Aš neradau žodžių. Prieš akis tebestovėjo ta mergaitė ir grėslus nuostabus nepažįstamasis, kuris pavergė jos širdį ir ją pražudė.

– Kodėl man visa tai pasakoji? – galiausiai sukuždėjau.

– Noriu, kad suvoktum, koks aš esu, – iškošė Ašas, verdamas rimtu niūriu žvilgsniu. – Suprask, Megana, aš nesu žmogus smailiomis ausimis. Visada buvau ir liksiu fėjūnas. Beširdis. Nemirtingas. Dėl to, ką kadaise padariau, žuvo mano mylimoji. O dabar mes išsirengėme į karą ir... – Jis nutilo, nudelbė žvilgsnį į grindis ir pašnibždomis užbaigė: – Ir man baisu. Kad pražudysiu tave kaip ir Arielą, kad mano ankstesnės piktadarystės sužlugdys mūsų ateitį. Kad tu suprasi, koks esu iš tikrųjų, ir kai dabar atsisuksiu, tavęs nebeišvysiu.