Джули Кагава - Geležies.karalienė

Pakas susigūžė tarsi klounas ir pradėjo trinti rankas, lyg būtų sužvarbęs nuo šalčio.

– Oho, kokia žiema padvelkė. O gal man tik pasirodė? Rojuje kilo bėdų, princese? – nekaltai pasidomėjo pokštininkas. Aš skaisčiai išraudau, o Pakas papurtęs galvą pridūrė: – Manęs nepainiokite. Aš nuo neatmenamų laikų daviau sau žodį nesikišti į svetimus meilės reikalus. Juk amžinai viską sujaukiu: tai kas nors per mane įsimyli ne tą, ką reikia, tai kitam asilo galva ant pečių atsiranda... – Jis atsiduso ir stumtelėjęs mane bokšto link suburbėjo: – Leisk spėti... Ką tik vykusiame mūšyje tu leidai sau iškrėsti vieną kitą eibę ir dabar ledo berniukas pučiasi.

Aš linktelėjau ir nurijau ašaras.

– Jis supyko, nes nuskridau jo nepalaukusi. Paskui ir mane pagavo įtūžis, kad jis neleidžia pačiai spręsti, ką daryti. Na, išties negaliu taikstytis su tuo, jog jis visą laiką prižiūri mane kaip vaiką, – išpyškinau, o pastebėjusi išraiškingai pakeltą Pako antakį, atsidususi pridūriau: – Gerai jau. Sutinku, pasielgiau kvailai ir lengvabūdiškai. Galėjau žūti, nors visi ir tiki, kad galiu įveikti apsišaukėlį karalių. Matyt, tai ir turėjo galvoje Ašas.

– Ir ką?.. – įkišo trigrašį Pakas.

– Ir... matyt... aš pasakiau, kad jis man daugiau nereikalingas.

Bičiulis kreivai šyptelėjo.

– Neveltui sakoma: nuo meilės iki neapykantos vienas žingsnis. O gal nuo neapykantos iki meilės? Amžinai painioju, – pasiguodė Pakas ir aš nenoromis sukikenau, o jis apglėbęs per pečius nusivedė mane prie bokšto griuvėsių. – Pernelyg nesikrimsk, princese. Leisk ledo berniukui atvėsti per naktį, o rytoj pamėgink su juo pasikalbėti. Kertu lažybų, kad jis neilgai grieš dantį ant tavęs. Ašas ne iš tų, kurie dienų dienom laiko nuoskaudą.

Aš paniurusi pasitraukiau nuo Pako.

– Ką tu čia paistai? Juk ant tavęs jis pyksta šimtus metų.

– Na taip, – sutiko mano bičiulis ir pamerkė akį, o aš plekštelėjau jam per petį. – Bet jo požiūris į tave, princese, visai kitoks. Ašas tiesiog baiminasi, kad tapo tau nereikalingas. O ta ledinė kaukė... – Pakas paniekinamai prunkštelėjo, – viso labo savigyna, kad būtų ne taip skaudu gauti smūgį į nugarą. Taip jau yra toje Žiemos karalystėje, juk ir pati puikiai žinai.

Kur nežinosiu! Visko iki soties prisižiūrėjau Žiemos rūmuose, o karališkoji šeima pasirodė užvis blogiausiai. Juk Mebė kiršino sūnus tarpusavyje, versdama kovoti dėl savo palankumo. Ašas augo apsuptas išdavikų ir beširdžių, jo šeimoje jausmai buvo laikomi silpnumo apraiška, o meilė prilygo mirties bausmei.

– Aš pažįstu princą, – toliau kalbėjo Pakas. – Kai jis su tavimi... – Mano bičiulis staiga nutilo ir mąsliai pasikasė pakaušį. – Tokį jį esu matęs tik su Ariela.

– Tikrai?

Šaunusis Robinas linktelėjo.

– Man regis, jam gera su tavimi, Megana, – patikino Pakas ir aš pastebėjau jam nebūdingą liūdesio šešėlį veide. – Matau, kaip jis į tave žiūri. Nieko panašaus nepastebėjau nuo to laiko, kai Ašas neteko Arielos. Be to, žinau, kad tu myli jį. – Pakas trumpam nudūrė žvilgsnį ir atsiduso, paskui prisipažino: – Mums, fėjūnams, nelengvai sekasi įveikti pavydą. Tačiau kai kurie iš mūsų gyvena taip seniai, kad išmoko skirti tikrai vertus dalykus. Štai man dviejų geriausių draugų laimė svarbesnė už seną neapykantą.

Pakas žingtelėjo prie manęs ir nubraukė plaukų sruogą nuo veido. Aplink mano bičiulį tarsi smaragdinis krioklys sroveno kerai. Šią akimirką jame teliko stebuklinga prigimtis. Jis buvo tikras fėjūnas, kuriam svetimos žmonių baimės, smulkūs sąlygiškumai. Jis buvo senas ir amžinas lyg miškas.

– Aš myliu tave, princese, – netikėtai prisipažino Šaunusis Robinas ir smaragdų žalumo akys suspindo tamsoje. – Mylėsiu visada ir priimsiu viską, ką tu būsi pasiruošusi man duoti.

Aš nuleidau žvilgsnį, nes nepajėgiau žiūrėti Pakui į akis. Mane apniko baimės, pasijutau nejaukiai.

– Net jeigu aš tegalėsiu atsakyti draugyste? Ar tau to pakaks?

– Žinoma, kad ne, – prisipažino Šaunusis Robinas ir nuleido ranką. Balsas vėl suskambo nerūpestingai ir pašaipiai. – Kodėl mes, fėjūnai, nemokame meluoti?.. Princese, jeigu kada nors nuspręstum, jog ledo berniukas viso labo tėra užsispyręs ožys ir tu negali jo pakęsti, aš būsiu greta. Kol kas tenkinsiuosi geriausio draugo vaidmeniu. O būdamas juo turiu tau patarti, kad šią naktį nesikankintum nesudėdama bluosto dėl Ašo.

Mudu priėjome mano kambarį. Pakas, jau suėmęs rankeną, stabtelėjo ir atsisuko į mane.

– Nė nemėgink jo dabar ieškoti. Jeigu Ašas pareiškė norįs pabūti vienas, tai taip ir yra. Užsispyrėlių, išdrįsusių kėsintis į jo vienatvę, laukia varveklis į kaktą, – perspėjo Pakas ir pamerkęs akį plačiai atlapojo duris. – Patikėk manimi.

Iš kambario gilumos į mus sužiuro dvi apsimiegojusios auksinės akys. Ant mano lovos gulėjo Grimalkinas.

– O štai ir jūs, – sumurkė katinas ir nusižiovavo rodydamas rausvą liežuvį. – Jau bijojau, kad niekada neapsireikšite.

– Kur tu buvai prapuolęs, Grimalkinai?! – sušukau pasileidusi prie katino. – Mes jau ruošiamės išžygiuoti, o tavęs nė kvapo.

– Hmm... Matyt, blogai ieškojote, – pareiškė Grimalkinas abejingai markstydamasis. – Nejaugi tau išties pavyko prišnekinti Gliuką susijungti su Vasaros ir Žiemos karalysčių pajėgomis? Įdomu. Tikriausiai supranti, kad, net ir įskaitant sukilėlius, mūsų gretos retesnės nei apsišaukėlio karaliaus? Mano supratimu, kaip tik todėl Mebė su Oberonu ir išsiuntė tave čionai. Juk be galvos kūnas niekam nebetinka.

– Žinau, – atsakiau nekreipdama dėmesio į nepatenkintą katino žvilgsnį. – Bet norint pasiekti galvą reikia prasibrauti per ištisą kariauną. Tik taip galėčiau patekti į judančią tvirtovę. Bet dabar nematau jokios galimybės tai padaryti.

– Tavo manymu, leisti netikram karaliui įvesti savo pajėgas į Niekadaniekada yra geresnis sprendimas?

– O ką galiu padaryti, Grimalkinai? Tai vienintelė išeitis. Kito būdo nematau.

– Gal tu ir teisi. O gal visi jūs palydėsite galvas. Mane nepaliaujamai stebina jūsų negebėjimas planuoti, – pasikasęs paausį pareiškė katinas, tada pakilo ir mostelėjo uodega. – Beje, tavęs čia kai kas ieškojo.

Jis pasitraukė į šalį ir aš pamačiau ant lovos nejudantį gremlino kūnelį. Koks siaubas! Tačiau Grimalkinas atrodė be galo patenkintas savimi.

– Nedoras padare! Juk tu ne... Ar jis...

– Negyvas? Nusiramink, mirtingoji, nieko aš jam nepadariau, – sušnypštė katinas ir įsižeidęs pakarpė ūsais. – Nors kai atitoks, galvelė jam truputį suksis. Beje, turėtum geriau valdyti šį padarą, nes jis nesitveria kailyje krėsti visokias šunybes. Galėtum bent jau vedžiotis jį už pavadėlio ar...

– Regis, jis atitoko, – įsiterpė Pakas.

Aš priklaupiau prie lovos. Liesas Reizoro kūnelis suvirpėjo, ausys pradėjo trūkčioti. Gremlinas kilstelėjo galvą ir išvydęs mane sutrikęs ėmė mirkčioti.

Paskui nukreipė žvilgsnį į Grimalkiną ir sušnypštęs atšoko prie sienos. Bet suklupo ir vėl drėbėsi ant lovos tarsi juokingas ausų ir letenų kamuolėlis. Jis piktai nusispjovė ir pradėjo blaškytis po lovą. Aš pamėginau jį sučiupti, bet gremlinas žaibiškai išsisuko ir nušoko žemėn.

Pakas mikliai pagriebė padarą už didžiulių ausų ir laikė ištiestoje rankoje. Gremlinas mėgino išsilaisvinti. Jis šnypštė, keikėsi, svaidė žiežirbas, bet taikėsi ne į Paką, o į sidhių katiną, tūnantį man už nugaros.

– Piktas katinpalaikis! – cypė Reizoras, šiepdamas dantis ir mosikuodamas letenomis. Jis žūtbūtinai stengėsi pasiekti Grimalkiną, o šis tik nusižiovavo, nusisuko ir pradėjo gražintis uodegą. – Piktas, piktas ir klastingas katinpalaikis! Aš nukąsiu tau galvą. Kaip mane gyvą matai! Pakabinsiu už letenų ir padegsiu. Pleškėk, pleškėk!