Джули Кагава - Geležies.karalienė

– Aišku, neprivalo , – įsiterpė Rovanas. – Ji gali atsisakyti, tada Geležies karalius įsiverš į Niekadaniekada ir ją sunaikins. Ką gi, jeigu fėjūnų šalis jai nesvarbi ... Jeigu nė trupučio nerūpi, kad bus atimtos gyvybės... Tokiu atveju eikite savais keliais ir užmirškite, kas čia buvo kalbėta.

Aš užsimerkiau ir pradėjau mintyti: „Jeigu sutikčiau, ar man pavyktų prisiartinti prie apsišaukėlio karaliaus taip arti, kad galėčiau jį nukauti? O gal tai būtų sandorio sąlygų pažeidimas? Privalau pamėginti. Juk tai bene vienintelė mūsų galimybė prisigauti prie jo. Nors...“ Pravėrusi akis pažvelgiau į Ašą – jo veide pamačiau pasiryžimą ginti mane ir baimę, kad sutiksiu su sandoriu. „Ašai, atleisk man. Aš nenoriu tavęs išduoti“, – paprašiau mintyse.

Matyt, išraiška mane išdavė, nes Ašas staiga išbalo, žengė prie manęs ir stipriai suspaudė pečius.

– Megana... – sušnabždėjo jis, sunkiai slėpdamas neviltį. – Nedaryk to . Prašau.

Rovanas skambiai prajuko, džiaugdamasis mūsų kančiomis.

– Taip, taip, maldauk, broleli. Maldauk, kad ji negelbėtų fėjūnų šalies, tegul pamato, koks iš tikrųjų esi. Beširdis siaubūnas, kuriam terūpi jo paties egoistiški įgeidžiai ir kuris abejingas visiems ir viskam. Būtinai išklok jai, jog myli ją taip karštai, kad esi pasiruošęs paaukoti savąją karalystę.

– Ei tu, maita, gal užsičiaupsi, ką? – įsikišo Pakas ir grėsmingai primerkė akis. – Kitaip aš dar labiau tavo marmūzę išgražinsiu. Neklausyk jo, princese, – pridūrė mano bičiulis. – Tariantis dėl tokių vedybų visada turima slaptų motyvų ir paliekama kabliukų.

Pako žodžiai privertė mane suklusti, atsargiai išsilaisvinau iš Ašo rankų ir pasisukau į Rovaną.

– Nagi, pakartok dar sykį jo pasiūlymą. Nuo pradžios iki pabaigos. Tik tai, ką jis siūlo, žodis žodin.

Rovanas užvertė akis į dangų.

– Ar aš panašus į papūgą?.. Tiek to, princese, nors man jau senka kantrybė, kaip, beje, ir karaliui. Taigi paskutinį sykį kartoju. Klausykis įdėmiai. Geležies karalius nori, kad taptum jo karaliene. Jis siekia sujungti Vasarą ir Geležį, už tai pasižada nekariauti su Niekadaniekada, kol tu būsi jo žmona...

– Kol aš būsiu jo žmona, – pakartojau. – Bent jau kol mirtis mus išskirs?

– Kiek žinau, būtent tokie ir yra vedybų įžadai.

– O kas jam sutrukdys pribaigti mane, kai tik ištarsiu „taip“?

Rovanas akivaizdžiai sunerimo, bukagalviai geležies riteriai susižvalgė.

– Manai, kad Geležies karalius gali taip pasielgti?

– Žinoma, gali! – sušuko Pakas. – Jeigu Megana sujungs savo galias su jo turimomis, jis gaus, ko norėjęs, ir ji nebebus jam reikalinga. Pirmąją vestuvių naktį galės atsisveikinti su savo galva.

– Geležies karalius pasižada nekariauti su Niekadaniekada, kol ji bus jo žmona, – mąsliai pakartojo Ašas ir prisimerkęs pridūrė: – Vadinasi, kai tik ji mirs, puolimas bus atnaujintas.

– O apsišaukėlis karalius bus dar stipresnis nei anksčiau, – užbaigiau.

Rovanas nervingai sukikeno.

– Įdomi prielaida, – iškošė jis. – Bet tai nekeičia aplinkybės, kad Geležies karalius pasiruošęs sunaikinti Niekadaniekada, ir tai jūsų vienintelė galimybė jį sustabdyti. Tai koks tavo atsakymas, princese?

Aš pažvelgiau į Ašą, beveik nepastebimai jam nusišypsojau ir vėl pasisukau į Rovaną.

– Mano atsakymas „ne“. Aš atsisakau. Perduok apsišaukėliui, kad aš jį pasieksiu ir be piršlybų. Ir labai greitai, kai tik ateis laikas jį nukauti.

Rovanas šlykščiai išsiviepė.

– Kokia tu nuspėjama, – nutęsė jis ir žingtelėjo atgal. – Numačiau tokį atsakymą, princese. Todėl iš anksto nusiunčiau savo žmones sunaikinti sukilėlių stovyklos. Skubėk tenai, nes jie jau bus pasiekę tikslą.

– Ką?! – sušukau trokšdama suknežinti šlykščią marmūzę. – Ak tu, šunsnuki! Juk jie niekam netrukdė. Kodėl negalėjai palikti jų ramybėje?

– Gliukas išdavė Geležies karalių, o jo šutvė tėra amarai, kuriuos būtina nušluoti nuo žemės paviršiaus, – pasipūtėliškai atrėžė Rovanas. – Žinok, vis tiek būčiau juos sunaikinęs vien tam, kad pažiūrėčiau, kaip tu jausiesi suprasdama, jog dėl tavo kaltės aplink vis daugėja mirčių. Beje, kuo ilgiau čia tuščiai malsi liežuviu, tuo mažiau laiko liks įspėti sėbrus. Tavimi dėtas, jau lėkčiau tenai kaip akis išdegęs.

Nesitverdama įniršiu susmeigiau nagus į delnus. Dabar nevalia pulti, nes mes paskelbėme paliaubas... Be to, reikia skubėti į pagalbą Gliukui. Jeigu dar ne per vėlu...

Rovanas išsišiepė suprasdamas, kokioje keblioje padėtyje atsidūrėme, ir linksmai sumosavo ranka.

Niūriai dėbtelėjau į jį ir pasitraukiau prie Ašo su Paku.

– Kai ateisiu nuimti galvos Geležies karaliui, – pareiškiau išdavikui, – kartu lėks ir tavoji. Pažadu.

Rovanas apsilaižė lūpas pajuodusiu liežuviu.

– Nekantriai lauksiu, princese, – nusišaipė jis.

O mes tekini pasileidome iš giraitės.

20

Geležis prieš geležį

Net vėjas nepajėgė nustelbti mūšio garsų.

Ragindama savo skraiduolį, kad skristų kuo greičiau, aš smigau žemyn ir pamačiau, jog bokšto griuvėsiuose pilna priešų. Geležies riteriai kovėsi su iki dantų apsiginklavusiais neūžaugomis, padarai, panašūs į plėšrius vabalus maldininkus, šienaute šienavo paklaikusius programišius, o metaliniai iš laikrodžių mechanizmų sukonstruoti skalikai puolė visus iš eilės. Iš kitos pusės prie bokšto šliaužė didžiulis tanką primenantis vabalas, naikindamas viską savo kelyje. Ant nugaros įsitaisę šauliai muškietomis pyškino į besikaunančiuosius.

– Pirmiausia reikia nukenksminti vabalą tanką! – sušuko arčiau priskridęs Ašas. – Jeigu aš imsiuosi šaulių, tu galėsi išversti jį iš koto?

Aš linktelėjau mėgindama nugalėti baimę.

– Tikiuosi, kad taip.

– Jūs lėkite tenai! – riktelėjo Pakas, o pats pasuko savo skraiduolį į kitą pusę. – Aš būsiu prie įėjimo ir pasistengsiu, kad daugiau niekas nepakliūtų į vidų. Susitiksime po pergalės, princese! – sušuko jis ir dingo iš akių.

Aš giliai įkvėpiau ir pažvelgiau į savo riterį.

– Ašai, tu pasiruošęs? – paklausiau ir jis linktelėjo. – Tada pradedame.

Patraukiau skraiduolį už priekinių letenų ir nukreipiau tiesiai į didžiulį juodą vabalą.

Toli apačioje buvo girdėti metalo žvangesys, nemaloniai rėžiantis ausį. Aplinkui poškėjo šūviai, aidėjo sužeistųjų ir mirštančiųjų klyksmai.

Staiga kažkas žaibišku greičiu praskriejo man prieš nosį ir rėžėsi į mano skraiduolio koją, kad net kibirkštys pažiro, o jis staigiai metėsi į kairę. Aš grįžtelėjau ir pamačiau į paukščius panašius padarus aštriais snapais ir sparnais, kurių galai blizgėjo nelyginant peilių ašmenys. Jie suko ratus ruošdamiesi vėl žaibiškai pulti.

– Mums reikia išsiskirti! – sušukau Ašui, kuris jau taip pat pastebėjo užpuolikus. – Kitaip tapsime lengvu grobiu. Pasistengsiu atmušti jų ataką.

Nelaukdama atsakymo trūktelėjau skraiduolio galūnę. Du metaliniai paukščiai atsiskyrė nuo būrio ir čaižiai kranksėdami pasuko į mano pusę. Jie tarsi kometos prasklendė visai čia pat, vienas užkabino aštriu sparnu mano vargšą skraiduolį ir šis metėsi į šoną, o aš vos nepraradau pusiausvyros. Kai tik įsitaisiau patogiau, nelemti padarai jau vėl sukosi naujai atakai. Aš sukandau dantis.

– Gerai, paukšteliai. Norite pažaisti? Pamėginkite!