Джули Кагава - Geležies.karalienė

Nukreipiau skraiduolį žemyn, tiesiai ten, kur virė mūšis. Metaliniai paukščiai kovingai krankdami puolė iš paskos. Skriedama pro Ašą akies krašteliu pamačiau, kaip vieną iš paukščių nubloškė į šalį melsvai sužibusi ledinė strėlė. Koks siaubas! Jis pasinaudojo kerais, taip susilpnindamas amuleto galias. Bet prie manęs bauginamu greičiu artėjo žemė, tad laiko apmąstymams nebeliko.

Aš pakilau kiek aukštėliau, vos neatsimušusi į geležies riterį, o štai mane vijęsis metalinis paukštis klaikiai karkdamas tėškėsi tiesiai į jį. Nuaidėjo baisus žvangesys ir riteris parvirto. Darydama kilpas ir nardydama į šalis aš sklendžiau virš žemės bokšto link, o priešo kariai ir sukilėliai šmėžavo pro mane tarsi kelio stulpai.

– Galbūt tai ir ne pati geriausia mintis, – sumurmėjau, bet jau buvo per vėlu ką nors keisti, nes atsidūriau bokšto griuvėsiuose.

Tiesiai prieš mane išniro sienos ir sijos, tad teko karštligiškai traukyti vargšo skraiduolio priekines kojas pasiutiškai manevruojant ir keletą kartų tik per stebuklą išvengiau susidūrimo paskutinę akimirką. Gręžiotis pažiūrėti, ką veikia mano persekiotojas, nesiryžau, nors jis, regis, sėkmingai neatsiliko nuo mūsų, nes negirdėjau geležies žvangesio susidūrus su kliūtimis.

Pranėriau po sija ir griuvėsiams prasiskyrus atsidūriau priešais galingą ąžuolą, dunksantį pačiame bokšto centre. Nuskriejau artyn, o nelemtas paukštis kliegdamas nė trupučio neatsiliko.

Mano skraiduolis visas sudrebėjo, aš sukandau dantis.

– Nagi, būk gerutis, padėk man dar kartelį, – pašnibždomis paprašiau.

Ąžuolo kamienas pašėlusiai artėjo, užimdamas visą akiplotį. Patį paskutinį mirksnį aš suvaldžiau skraiduolį ir mes staigiai metėmės į viršų, sugebėję neatsitrenkti į medį. Metaliniam paukščiui pasisekė mažiau: jis taip atmušė snapą į kamieną, kad net lapai į šalis pažiro. Tačiau nebuvo laiko džiūgauti, nes mes vis dar kilome labai arti palei ąžuolą, galėjau net paliesti jį ranka. Sukaupę paskutines jėgas mes perskrodėme medžio vainiką ir atsidūrėme ore, aplink sukosi sidabrinių lapų debesis.

Skraiduolis nepaliaujamai tirtėjo ir aš patapšnojau jam per krūtinę.

– Šaunuolis, – šiaip ne taip išlemenau ir pati nepajėgdama sulaikyti virpulio. – Bet tai dar ne pabaiga.

Vargšas alsiai suzyzė ir vėl puolė į ataką. O tiesiai į mus jau lėkė Ašas. Jo veidas ir netgi tai, kaip valdė savo skraiduolį, išdavė nepasitenkinimą.

– Kodėl tu visą laiką veliesi į nemalonumus, man nieko nepasakiusi?! – griežtai išrėžė jis, susilyginęs su manimi. – Kaip galiu tave apginti, jeigu amžinai pradingsti nežinia kur?

Nuo adrenalino pertekliaus negalvodama leptelėjau:

– Aš gi šūktelėjau tave. O spręsti, ką daryti, teko nedelsiant. Kita vertus, man nereikia tavo leidimo, Ašai! Užteks mane saugoti kaip akies vyzdį!

Jo veide šmėstelėjo nuostaba, nuoskauda ir nenoras patikėti tuo, ką išgirdo. Paskui bruožai išsilygino ir suakmenėjo, tapo neįskaitoma Žiemos princo kauke.

– Kaip įsakysite, ledi, – oficialiai atsiliepė jis. – Kur dabar?

Aš krūptelėjau atpažinusi šaltą nepasiekiamą ledo fėjūną... Bet nebuvo laiko kalboms, nes apačioje tebeaidėjo klyksmai ir šūvių papliūpos.

– Tenai! – paliepiau mostelėjusi ranka ir nukreipiau skraiduolį į apačią. Ašas nuskriejo paskui mus.

Mūšis tebevirė visu smarkumu, bet ir vienų, ir kitų kovotojų gretos atrodė gerokai praretėjusios. Baisus geležinis vabalas kaip ir anksčiau veržėsi į priekį, sklaidydamas į šalis ištisus sukilėlių būrius. Mat kalavijai paprasčiausiai atšokdavo nuo metalinio šarvo.

– Reikia kuo greičiau išvesti iš rikiuotės vabalą! – surikau iš visos gerklės, tikėdamasi, kad Ašas išgirs. – Jeigu man pavyktų nusileisti ant jo, galėčiau sustabdyti!

Man besukant ratus virš baisūno, šauliai, įsitaisę ant metalinės nugaros, pastebėjo mus ir nukreipė į mane ginklus. Pajutau vėjo gūsius, keliamus aplinkui zvimbiančių kulkų. Skraiduolis puolė blaškytis ir man sunkiai sekėsi išlaikyti pusiausvyrą.

Staiga pro mus pralėkė Ašo skraiduolis ir manasis riteris nušoko tiesiai į šaulių tarpą. Švytruodamas kalaviju jis pradėjo sėti aplinkui žydrą mirtį, priešai vienas po kito krito ant kietos plynos žemės.

Likęs vienas ant milžiniško vabalo nugaros Ašas įsikišo kalaviją į makštį ir įdėmiai, grėsliai pažvelgė į mane, tarsi mesdamas nebylų iššūkį. Stengdamasi nežiūrėti į sielą stingdančias akis, aš priskridau arčiau ir nušokau ant vabalo šarvo, o mano skraiduolis gavo progą bent truputį atsipūsti.

Ko imtis toliau? Pradėjau apžiūrinėti nugarą, ieškodama vairo ar dar kokio įtaiso, kuris leistų valdyti nelemtą padarą.

– Ūsai, – ramiai ištarė Ašas, pažadindamas mane iš įtemptų minčių.

Aš suklapsėjau akimis.

– Ką?

Ašas nuvėrė mane šaltu žvilgsniu ir mostelėjo į kietus juodus vabalo ūsus. Kiekvienas buvo sulig mano ranka storumo. Pastebėjau prie jų pririštas virves, kurių laisvieji galai gulėjo ant šaulių platformos.

– Štai čia balnas, – mostelėjęs iškošė Ašas vis tokiu pat lediniu balsu. – Tavimi dėtas, kuo greičiau pasinaudočiau vadžiomis, kol šis padaras neįsirėžė į bokštą.

Įsitaisiusi ant platformos pasičiupau vadžias ir skubiai apžvelgiau mūšio lauką vabalui virš galvos. Puolančiųjų ir sukilėlių pajėgų likučiai traukėsi mums iš kelio. Pastebėjau Gliuką, besikaunantį su didžiuliu robotu, surinktu iš laikrodžių mechanizmų. Sukilėlių vadas mikliai išsisuko nuo milžino smūgio ir pakišo jam koją. Gremėzdiškas baisūnas griuvo kaip pėdas, aplinkui sublykčiojo žaibai. Dar vienas geležies riteris bandė pulti Gliuką iš nugaros, bet Pakas, peršokęs per roboto liekanas, nubloškė jį šalin taikliu spyriu į galvą. Nors sukilėliai pašėlusiai priešinosi, vis dėlto apsišaukėlio karaliaus pajėgos palengva stūmė juos prie bokšto papėdės ir supo vis glaudesniu lanku. Taigi mūsiškiams verkiant reikėjo kavalerijos pagalbos. Ir nedelsiant!

– Paklausyk, vabale, – iškošiau aš ir sugriebiau vadžias. Ūsai suvirpėjo ir baisūnas sužvairakiavo į mane didžiule juoda akimi. – Tikiuosi, tau patiks mano draugija... O dabar į kovą!

Metalinis vabalas puolė į priekį, vos neišmesdamas manęs iš balno, ir taip baisiai subliuvo, kad net žemė sudrebėjo. Geležies riteriai ir kariai ėmė sunerimę dairytis, bet milžiniškas vabalas įsiveržė į jų gretas, traiškydamas ir svaidydamas į šalis saviškius. Kai suskatome žarstyti puolančiuosius tarsi nukritusius lapus, atgavę ryžtą sukilėliai skardžiai šaukdami narčiai metėsi pasitikti priešo.

Vos per keletą minučių pusė apsišaukėlio karaliaus pajėgų buvo sumušta sukilėlių ar sutrypta vabalo, o kiti, netekę kovinės dvasios, pradėjo trauktis. Apgailėtini pulkų likučiai skubiai tolo per bevaisę dykrą, kol pradingo mums iš akių.

Tvirtai įtempusi vadžias sustabdžiau įsismarkavusį vabalą. Gyvi išlikę Gliuko kariai pasveikino mane griausmingais šūksniais. Įdomu, kaipgi aš nusikabarosiu nuo baisūno nugaros? Vos spėjau apie tai pagalvoti, vabalas, pajutęs, kad mūšis baigtas, suglaudė galūnes ir su pragarišku trenksmu plojosi ant žemės, ją sudrebindamas. Aš nučiuožiau nuo lygaus šarvo, negrabiai klestelėjau į purvą ir vikriai pašokusi pradėjau dairytis Gliuko.

Paskui mane ant žemės nušoko Ašas. Jo veidas vis dar buvo šaltas ir svetimas, veikiau primenantis nepažįstamojo kaukę. Pajutau kaltę, bet dabar mudviem vis tiek nepavyktų ramiai pasikalbėti. Man dar labiau nei kada nors buvo aišku, kad negalime gaišti laiko. Juk apsišaukėlis karalius jau pasiekė pirmąsias fronto linijas. Turime veikti nedelsdami nė akimirkos.