Джули Кагава - Geležies.karalienė

– Na kaip, gyvi?! – šūktelėjau stengdamasi nesišaipyti.

Pakas neužtikrintai iškėlė į viršų nykštį.

– Viskas gerai, princese, – atsiliepė jis ir susiraukė, kai jo skraiduolis vėl pratisai suzyzė. – Nors man labiau patiktų skristi pačiam. O kur dabar?

Ašas pasuko galvą ir linktelėjo.

– Vakarai ten, – paaiškino jis.

Manasis skraiduolis, netgi nelaukęs nurodymo, staigiai pasuko į dešinę ir mes nuskriejome besileidžiančios saulės link ieškoti Rovano.

10 Rowan (angl.) – šermukšnis.

19

Rovano pasiūlymas

Vos po kelių skrydžio minučių pamačiau tamsią pasklidą dėmę, juoduojančią ant lygios žemės. Iš arčiau tai pasirodė ne miražas, o vis dar gyva medžių giraitė viduryje išdegusios dykros. Kita vertus, iš viršaus buvo gerai matyti, kad medžiai merdi: spindintis metalas buvo prasiskverbęs į jų kamienus ir jau kėsinosi į vainikus. Gyvi lapeliai bolavo tik ant vienos kitos šakelės, panašios į tą, kurią apžiūrėjau sukilėlių stovykloje. Štai kur mūsų ieškoma šermukšnių giraitė. Sprendžiant iš raštelio, čia ir turėtume rasti Ašo brolį – išdaviką Rovaną.

Mes nusileidome nepaisydami nusivylusių skraiduolių zyzimo ir atsargiai patraukėme į giraitę, laikydami paruoštus kalavijus. Medžiai lingavo vėjyje, metalinės šakos žvangėjo besiliesdamos lyg peiliai ir nuo šio garso per nugarą perbėgo šiurpuliukai.

Iš už toliau augančio medžio mūsų pasitikti žengė baltai apsirengęs Rovanas. Jis atrodė siaubingai perkaręs, veide žiojėjo baisūs nudegimai. Jį lydėjo du geležies riteriai, ant kurių antkrūtinių puikavosi naujas herbas. Vietoje spygliuotos vielos karūnos išvydau geležinį kumštį, nukreiptą į dangų. Pirmojo riterio anksčiau nebuvau mačiusi, bet antrąjį pažinau akimirksniu. Jis buvo kaip iš akies trauktas Ašo antrininkas, tik ant skruosto baltavo ilgas randas, o žvilgsnis buvo baugiai beprasmiškas.

– Cha, ar man pradėjo dvejintis?! – šūktelėjo tankiai mirksėdamas Pakas. – Gal tai tavo dvynys brolis, Ašai? Ar judu išskyrė vaikystėje?

– Tai Tercijus, – sušnibždėjau atsargiai artindamasi. – Jis buvo kartu su Geležiniu arkliu, kai mudu su Ašu pirmą kartą atsidūrėme Geležies karalystėje. Jis nužudė Seidžą ir pagrobė Metų laikų skeptrą.

Po šių mano žodžių Ašas sugniaužė kumščius ir ore padvelkė žvarba.

– Turime labai jo saugotis, – perspėjau. – Nors jis ir panašus į Ašą, išties yra geležies fėjūnas iki kaulų smegenų.

Pakas matavo žvilgsniu Tercijų ir Ašą.

– Vis tiek nesuprantu, kodėl jie tokie panašūs. Tiesiog klonai.

– Todėl, – melodingai suskambo tarp šermukšnių Rovano balsas, – kad jis ir yra mano brolelio klonas. Ankstesnis karalius Machina kūrė savo asmens sargybinius pagal Vasaros ir Žiemos rūmų kilmingųjų fėjūnų prototipus. Kad būtumėte matę manąjį antrininką! Šlykštus šunsnukis. Padariau jam paslaugą ir išvadavau nuo kančių. Deja, Seidžo klonas palydėjo galvą dar anksčiau, tad taip ir nespėjau su juo susipažinti.

Ašo brolis sustojo per porą žingsnių nuo mūsų, abu geležies riteriai stypsojo iš šonų.

– Sveika dar kartą, princese. Labai džiaugiuosi, kad pasirodei. Ir net savo kišeninius šunelius sugebėjai atsitempti. Padarei man įspūdį. Tikriausiai prireikė paleisti į darbą nemažai kerų, – pagyrė Rovanas, paskui blykstelėjo mėlynomis akimis Ašo pusėn. – Mielas pakabutis, brolau. Tačiau jis tavęs neišgelbės. Vienintelė galimybė išgyventi Geležies karalystėje – tapti jos dalimi. Šis niekutis tik atitolins laiką. O kai subyrės – tai vis tiek neišvengiama, – geležis tave praris.

– Bet iki to laiko aš dar suspėsiu pribaigti tave, – atkirto Ašas. – Galiu tai padaryti dabar pat, jeigu tik nori.

– Nagi nagi, – sudraudė Rovanas ir pagrūmojo pirštu. – Mes čia ne kautis susitikome. Turiu pasiūlymą, kuris galėtų padaryti galą karui. Juk tu nori, kad jis baigtųsi, Megana Čeis?

Toks pareiškimas man akimirksniu sukėlė įtarimą ir aš susikryžiavau rankas ant krūtinės.

– Tai dėl to mane pasikvietei? Derėtis apsišaukėlio karaliaus vardu?

– Visiškai teisingai, – sučiulbo Rovanas. – Bet pirmiausia turiu gauti tavo sutikimą, princese. Susitarkime nežudyti vienas kito neutralioje teritorijoje. Juk mudu nenorime, kad mano mielas brolužis pamestų galvą ir pultų kautis?

Aš primerkiau akis.

– Man kelia didesnį nerimą tai, kad tu esi išdavikas. O ką, jeigu už giraitės mūsų laukia spąstai? Kodėl turėčiau tavimi pasitikėti?

– Neskaudink manęs, princese, – išgiedojo Rovanas, teatrališkai susigriebęs už širdies. – Patikėk, mes tenorime pasikalbėti. Bet jeigu tau neįdomus mūsų pasiūlymas, eikime pabrukę uodegas kas sau, o mes toliau pulsime Niekadaniekada.

– Na gerai, – nusileidau, nes supratau, kad mes galime derėtis be galo ir nė kiek nepriartėti prie esmės. Kadangi jau įpratau prie sandorių su fėjūnais, labai apgalvotai rinkausi žodžius: – Mus tenkina paliaubos, jeigu jūs nepažeisite jų. Taigi kol mes būsime neutralioje zonoje, – aš apvedžiau ranka giraitę, – nė viena šalis nepuls. Susitarėme?

– Žinoma. Kaip matai, viskas labai paprasta, – patikino Rovanas ir patenkintas išsišiepė. – Tau būtų ne pro šalį išklausyti, ką aš pasakysiu, princese. Man regis, sandoris turėtų labai tave sudominti.

Jis pradėjo varstyti mane akimis, tarsi sąmoningai vilkindamas laiką. Tačiau aš nepasidaviau.

– Su taviškiais viskas aišku, princese. Visi puikiai suprantame, kad jums nepavyks nugalėti. Geležies karaliaus kariauna akivaizdžiai pranašesnė už Vasaros ir Žiemos rūmų pajėgas. Ką jau kalbėti apie nepaimamą tvirtovę. Praeis vos kelios dienos ir Geležies karalystė užkariaus fėjūnų šalį... Nebent įsikištų Megana Čeis.

– Gal eikime tiesiai prie reikalo, Rovanai.

Ašo brolis šyptelėjo ir jo veidas tapo baugiai panašus į išsiviepusią kaukolę.

– Geležies karalius pasiruošęs atšaukti Niekadaniekada puolimą, įsakyti visoms savo pajėgoms atsitraukti ir palikti tvirtovę ten, kur ji yra šiuo metu, jeigu priimsi jo pasiūlymą.

– Kokį?

– Tapti jo žmona. – Rovanas dar plačiau išsišiepė. – Suvienyti jėgas. Sujungti Vasarą ir Geležį. Naujasis Geležies karalystės valdovas pasiruošęs nekariauti su Niekadaniekada, kol tu būsi jo žmona. Taigi daugiau niekas nenukentės ir nežus, o svarbiausia – Niekadaniekada išliks tokia pat, kokią įsivaizduoji. Tačiau tu turi būti jo karalienė, kitaip jis negailestingai puls Vasaros ir Žiemos rūmų pajėgas, kol nušluos nuo žemės paviršiaus.

Pirštai taip drebėjo, kad man teko juos sunerti.

– Vadinasi, jis siūlo tekėti? – pasitikslinau mėgindama įveikti šleikštulį. – O kuriems galams? Kodėl Geležies karaliai taip netveria noru mane vesti?

– Mano galva, pasiūlymas neblogas, – pareiškė Rovanas ir pamerkė man. – Tampi karaliene ir dar išgelbėji fėjūnų šalį... Žinoma, santuoka tebus fiktyvi. Geležies karalių domina ne tavo... hmm... kūnas, o galios. Taigi neabejoju, kad jis netgi leis tau pasilikti šiuos šunyčius, jeigu panorėsi.

Man tapo šleikštu, bet... jeigu galima sustabdyti karą ir beprasmiškas žudynes... Ar verta tekėti už Geležies karaliaus, kad išliktų Niekadaniekada? Juk išgelbėčiau šitiek gyvybių: Ašo su Paku, visų kitų... Aš slapčiomis dirstelėjau į savo riterį, kuris atrodė nelaimingas ir kenčiantis.

– Nesutik, Megana, – prakalbo jis, tarsi būtų perskaitęs mano mintis. – Tu neprivalai...