Джули Кагава - Geležies.karalienė

– Oi! – pasigirdo spigus balselis ir per lovos kraštą užsiropštė gremlinas. Įsmeigęs į mane žaižaruojančias žalias akis jis pareiškė: – Pagaliau tave suradau!

Kitą sekundės dalį į kambarį švytruodamas kalaviju įsiveržė Ašas, pasiruošęs pulti kiekvieną, išdrįsusį prisiartinti prie manęs. Pamatęs gremliną jis apsiniaukė kaip naktis ir aš vos spėjau sustabdyti smūgiui pakeltą ranką.

– Ašai, palauk!

Jis niūriai pakluso, o aš pasisukau į gremliną, kuris išgąstingai gūžėsi ant lovos krašto ir šnypšdamas žvairakiavo į Ašą.

– Ar tai tu... ar tu ką tik kažką kalbėjai? Ar aš tai susapnavau?

– Taip, – sucypė gremlinas šokinėdamas vietoje ir lapsėdamas ausimis tarsi burėmis. – Taip, tai mane tu girdėjai šnekant. Reizoras surado tave. Rado mergiūkštę ir keistuolį Žiemos fėjūną.

– Reizoras?.. – pakartojau. – Toks tavo vardas?

– Tu supranti, ką jis ten mala? – paklausė Ašas ir niūriai dėbtelėjo į gremliną. Nekviestas svečias suurzgė ir puolė ropštis per sieną nelyginant peraugęs tarakonas. – Ar tas padaras kalbasi su tavimi?

Aš linktelėjau. Gremlinas prikando savo didžiulę atlėpusią ausį ir piktai dirstelėjo į Ašą.

– O nuo kada jūs, vaikinai, išmokote kalbėti? – kandžiai pasiteiravo Ašas.

Gremlinas nustebęs išpūtė akis. Man net žandikaulis atvipo. Na, šį tą ir pati jau kuris laikas numaniau, bet gavusi patvirtinimą iš gremlino, išsigandau. Pasirodo, šie padarai man pakluso, nes laikė savo naująja šeimininke. Aš ne juokais sutrikau. Juk dar visai neseniai buvau įsitikinusi, kad gremlinai tėra paiki ir niekam tikę. Man jie atrodė klastingi, bet neturintys nei savo kalbos, nei socialinės struktūros padarai. Labai nustebau, kai vienas iš jų prakalbo.

Pažvelgiau į Reizorą. Jis visas spindėjo ir gaudyte gaudė kiekvieną mano žodį. Neturėjau nė menkiausio supratimo, kaip reikėtų elgtis su gremlinais. Todėl tik pasiteiravau:

– Kaip tu čia atsiradai?

– Atsekiau paskui tave, – pareiškė smulkutis padaras ir nusišypsojo, rodydamas neono šviesa švytinčius dantis. Jo balsą girdėjau neaiškiai, tarsi jis būtų sklidęs iš blogai sureguliuoto traškančio radijo imtuvo. – Broliai pranešė, kad matė tave senojoje miesto dalyje. Reizoras sekė tavo pėdsakais. Ir surado tave!

– Ko jam reikia? – niūriai pasiteiravo Ašas, tuo metu gremlinas vis liuoksėjo ir zujo lubomis, kol pakibo žemyn galva ir pradėjo sūpuotis it laikrodžio švytuoklė.

– Iš kur man žinoti... – pasakiau ir užverčiau galvą. – O kodėl tu sekei mano pėdsakais, Reizorai? Ko tau reikia iš manęs?

– Valgyti! – sucypė gremlinas. – Reizoras užuodžia maistą! Jis alkanas!

Padaras sušnypštė, prasmuko pro atdaras duris ir pranyko bokšto griuvėsiuose.

Ašas atsidusęs įsikišo kalaviją į makštį.

– Ar labai išsigandai? Jis tau nieko nepadarė?

Aš papurčiau galvą.

– Pasirodo, galiu suprasti jų kalbą, – sumurmėjau.

Ką gi man dabar daryti?.. Pakilau nuo lovos, prisiartinau prie durų ir žvilgtelėjau į koridorių. Tolumoje mirksėjo lemputės, buvo girdėti silpnas gaudesys, kurį skleidė veikiantys mechanizmai ir laidais sklindanti elektros srovė.

– Jie nusprendė, kad esu naujoji jų šeimininkė, – paaiškinau Ašui, atsirėmusi į durų staktą. – Vietoje Machinos. Matyt, todėl, kad paveldėjau jo galias. O dabar jie nutarė sekioti man iš paskos.

– Mat kaip... – nutęsė Ašas. Pasisukau į jį tikėdamasi pamatyti veide nerimą ar pasibjaurėjimą, bet jis atrodė susidomėjęs. – Įdomu, ką galėtum nuveikti turėdama tokius pagalbininkus?

Gretimame koridoriuje kilo šurmulys. Kažkas sušuko:

– Gremlinas!

Paskui iki mūsų atsklido prislopinti keiksmai.

– Čia yra gremlinas! Neliesk laidų, tu nelemtas!.. Tai velnias!

Elektros lemputės sumirgėjo ir užgeso. Viskas paskendo juodoje tamsoje.

– Gliukai! Jis surijo elektros laidą!

– Įjunkite atsarginį generatorių! – pasigirdo ryžtingas Gliuko balsas, nustelbdamas šurmulį. – Diode, pasistenk, kad šviesa vėl atsirastų. Ir sučiupkite kas nors tą gremliną!

Iš tamsos išniro Pakas ir plačiai nusižiovavęs pasikasė pakaušį.

– Na, girdėjau, tarakonai užpuolė? – išsišiepęs paklausė jis.

Lemputės pradėjo mirgėti. Ašas nepatenkintas pasisuko į Paką.

– Kur tave velniai nešioja, Šaunusis Robinai?!

– Mane? Niekur, tiesiog dairiausi aplinkui, plepėjau su vietiniais, žvalgiau galimus pasitraukimo kelius. Žodžiu, buvau užsiėmęs naudinga veikla. O ką gi tu veikei kiaurą naktį, ledo berniuk?

– Ne tavo reikalas.

Aš garsiai atsidusau ir skubiai paklausiau, kol jie vėl nepradėjo bartis:

– Gal kuris nors matėte Grimalkiną?

– Juk pažįsti mūsų draugą uodegotį, – gūžtelėjęs pečiais nutęsė Pakas ir atsirėmė į sieną. – Atsiras, kai nesitikėsime, ir vaikštinės visas pasipūtęs. Aš, tavimi dėtas, nesukčiau galvos dėl to pūkuoto gražuoliuko.

Šviesa sumirksėjo dar kartą ir liko degti. Pakas užvertė akis ir pareiškė man:

– Žinai, princese, jeigu panorėsime sukelti sumaištį, pakaks užsiundyti ant sukilėlių dešimtį kitą gremlinų. Šie smulkūs padarai sugeba pridaryti nemalonumų ne mažiau nei aš. Paklausyk... – užbaigė jis nuleidęs balsą, – o kada mes spruksime iš čia, ką?

– Neturiu supratimo, – prisipažinau. – Tiesą sakant, nesugalvoju jokio plano. Mums reikia kaip nors prasmukti pro didžiulę kariauną, įsigauti į judančią tvirtovę, susirasti apsišaukėlį karalių ir jį nudobti, kol jis nespėjo nužygiuoti iki Laukmiškio.

– Regis, tikrai neįvykdoma užduotis, – vyptelėjęs pripažino Pakas. – Tai kada jos imsimės?

– Ko imsitės? – nepatikliai pasidomėjo iš už kampo išniręs Gliukas. – Tikiuosi, neketinate pradėti jokių veiksmų prieš netikrą karalių. Jeigu vis dėlto ketinate, leiskite jums dar kartą priminti, kokia tai paika ir neįmanoma užmačia. Be to, neleisiu, princese, kad pakliūtum tiesiai jam į nagus. Jeigu ryšiesi tokiai savižudybei, pirmiausia tau teks susidurti su manimi. Tiesiog turėk tai galvoje. Ir malonėk... – pašnekovas dygiai šyptelėjo, – elgtis protingai. Taip mums visiems bus saugiau.

– Ko tau iš manęs prireikė, Gliukai? – paklausiau, kad užbėgčiau už akių Ašui ar Pakui, kol jie neprikalbėjo bjaurių dalykų ir neprišaukė ant mūsų galvų tikro įkalinimo.

Negali sakyti, kad būčiau abejojusi mūsų gebėjimu išsiveržti į laisvę. Paprasčiausiai nenorėjau įtraukti galimų sąjungininkų į beprasmiškas kruvinas skerdynes. Nors kas žino, galbūt anksčiau ar vėliau jos vis tiek įvyks?.. Mano palydovai negali pakęsti nelaisvės, be to, mums nori nenori teks traukti medžioti apsišaukėlio valdovo. Nė už ką negalime leisti, kad jis pasiektų ir sunaikintų Laukmiškį.

– Tenorėjau perspėti, jeigu dar negirdėjote, kad rūsyje pasirodė gremlinas. Nors šie padarai nepavojingi, amžinai pridaro galybę nemalonumų: graužia elektros laidus, sukelia trumpuosius jungimus. Taigi, jeigu vėl dings šviesa ar dar kas nors išeis iš rikiuotės, žinokite, kad reikia dėkoti tam mažam kenkėjui.

Pakas pašaipiai šyptelėjo.

– Malonu girdėti, jog tavo puikiai išmuštruotos sukilėlių pajėgos nesugeba pačiupti ir nukenksminti vieno apgailėtino gremlino.

– O tu geriau susidorotum su šia užduotimi? Ką gi, pamėgink, – karingai pasiūlė Gliukas, perliejęs Paką kraugerišku žvilgsniu nuo galvos iki kojų. Sukilėlių vado plaukai pasistojo piestu. Tada jis pasisuko į mane ir ištiesė kažkokį paketą. – Tikriausiai išalkote? Kad jau esate mūsų svečiai, būtų nedraugiška nepasidalyti maisto daviniu. Šito jums turi užtekti savaitei. Pasistenkite išsitekti. – Pamatęs mano nustebusį žvilgsnį jis tik subaltakiavo. – Na, mes mintame ne tik mašinine alyva ir elektros srove.