Джули Кагава - Geležies.karalienė

Galiausiai mes pasivijome Gliuką ir vėl pradėjome skristi ramiai. Jis nepatenkintas išsiviepė, kad taip ir nepavyko nuo mūsų atsiplėšti, o aš stačiai dusau nuo beribio džiugesio, kurį man suteikė šis skrydis.

– Tu tiesiog gimusi skraidyti, – burbtelėjo mano palydovas ir palingavo galva. – Toli gražu ne kiekvienam pavyksta suvaldyti skraiduolius. Norint pasiekti didžiausią greitį, tenka gerokai pasistengti.

Ir pati nustebau, kad pagyrimas paglostė širdį, net panorau paplekšnoti skraiduoliui per makaulę.

– Ar dar toli? – pasidomėjau, nes didžiulis tamsiai raudonas mėnulis jau pradėjo nykti.

Gliukas akimirksniu surimtėjo, visi juokai išgaravo kaip nebuvę.

– Mes beveik vietoje. Man regis, jau matyti plika akimi... Pažvelk štai ten.

Sklęsdama virš nedidelės kalvos pirmą kartą gerai įžiūrėjau žemę ir išvydau apsišaukėlio karaliaus pajėgas. Jo pulkai darniai žygiavo per lygumą ir žiūrint iš viršaus priminė blizgantį kilimą. Geležies fėjūnams apsistoti būtų prireikę didžiulio miesto. Ši kariauna, regis, buvo dvigubai didesnė už jungtines Vasaros ir Žiemos karalysčių pajėgas. Milžiniški geležiniai vabalai, su kuriais mes susidūrėme per ankstesnį mūšį, beatodairiškai lyg tankai šliaužė į priekį, o juos buvo apsupę ne tokie gausūs pulkai. Suskaičiavau per tris dešimtis nelemtų padarų, o juk net vieną mums labai sunkiai sekėsi nugalėti. Tačiau ne tai baisiausia.

Negalėdama patikėti savo akimis dėbsojau į milžinišką geležinį bokštą, kuris vilkosi paskui kariuomenę. Aš sumirksėjau ir pasitryniau akis manydama, kad sapnuoju.

Juk taip nebūna! Tokie didžiuliai pastatai be niekur nieko negali patys judėti! Tačiau milžiniška plieninė konstrukcija išties sekė įkandin pajėgų. Tai buvo savotiška kilnojamoji tvirtovė, persikreipusi, sukonstruota iš atsitiktinio šlamšto, vis dėlto mobili, nors aš niekaip nesupratau, kam ji reikalinga.

– Apsišaukėlis seniai vienijo savo pajėgas, – pradėjo aiškinti Gliukas, kol aš tarsi užburta nepajėgiau atplėšti akių nuo bokšto. – Na, o mūšiai Niekadaniekada pasienyje tebuvo apgaulingas manevras, skirtas priešininkams susilpninti. Visa ši galybė pasieks Geležies karalystės pakraštį mažiau nei po savaitės. Kai judanti tvirtovė ir nesuskaičiuojami geležies fėjūnų pulkai puls Niekadaniekada, niekas nepajėgs jų sustabdyti. Iš pradžių jie sumuš abejų rūmų kariuomenes, o tada pastatys šį bokštą pačiame jūsų numylėtos Niekadaniekada viduryje ir viskas baigsis. Visi burtai paklus geležiai vos per kelias dienas. Na, tai ką, princese, – užbaigė Gliukas, kai mudu apsukę skraiduolius pajudėjome į priešingą pusę nuo kariuomenės ir paskui juos kepėstuojančio mirtį sėjančio bokšto. Mano pakili nuotaika išgaravo, ją pakeitė baimė ir neviltis. – Kokiomis priemonėmis ketini šitai įveikti?

Nežinojau, ką atsakyti.

SUKILĖLIAI PAVERTĖ DALĮ Machinos tvirtovės savo požemine baze. Nors didžioji pastato dalis buvo sugriauta, jie atlaisvino keletą patalpų nuo statybinio šlamšto, kad mes turėtume kur prisiglausti. Gliukas parodė mums nedideles tamsias belanges su akmeninėmis grindimis ir pažadėjo bent kol kas mūsų jose neužrakinti.

– Galite laisvai vaikščioti po tvirtovę, bet prašyčiau neišeiti už jos ribų, – dėstė jis, atvėręs dar vienas duris, vedančias į tokią pat ankštą patalpą, kurioje tilpo tik lovelė, stalinė lempa ir statinaitė, atstojanti stalą. – Nors jūs ir mūsų svečiai, turėkite galvoje, kad aš įsakiau saviškiams neišleisti jūsų iš tvirtovės, o prireikus netgi panaudoti jėgą. Kita vertus, susirėmimai čia mažiausiai reikalingi. Norėčiau, kad viskas vyktų civilizuotai.

– Panorėsi, panorėsi ir praeis, elektrinis šluotraži, – atšovė Pakas, o aš jau nebeturėjau jėgų jo drausti.

Gliukas be reikalo jaudinosi: aš neketinau niekur bėgti. Juk mes vis tiek neturėjome kur dėtis. Mums nieku gyvu nepavyktų prasiveržti per tokias milžiniškas pajėgas iki apsišaukėlio karaliaus. Kita vertus, netgi jeigu tai padarytume, tektų sukti galvą, kaip pakliūti į judančią tvirtovę, kuri, be abejo, rūpestingai saugoma. Jaučiausi visiškai sutrikusi. Gal bandyti įkalbėti Gliuko sukilėlius užpulti apsišaukėlio pajėgas? Bet juk tai tolygu savižudybei. Kita vertus, jeigu nesiimsime ryžtingų veiksmų, mūsų priešininkai panaudos bokštą ir tuomet viskas bus baigta.

Prisiartino Ašas ir paplekšnojo per petį. Jo akyse įžvelgiau nerimą.

– Negalvok apie Gliuką ir bokštą, – pusbalsiu paprašė Ašas. Jau buvau spėjusi jam papasakoti apie nesuskaičiuojamas geležies fėjūnų pajėgas ir judančią tvirtovę, nors tai jį nelabai teišgąsdino. – Nebūna neįveikiamų tvirtovių. Mes ką nors sugalvosime.

– Tikrai? O man atrodo, kad ne juokais įklimpome.

Aš atsidususi užmerkiau akis ir prisiglaudžiau prie Ašo. Netoli nuo mudviejų tingiai žodžiavosi Pakas su Gliuku.

– Kaipgi mes prasmuksime į vidų? – pašnibždomis paklausiau. – Kaip išvis nusigausime iki bokšto? Juk neturime priemonių tokiai galingai kariuomenei sustabdyti. O kai ji pasieks Laukmiškį, jau bus per vėlu.

– Dar turime truputį laiko, – nepasidavė Ašas. Dainingas jo balsas ramino ir migdė. – O štai tu kaip reikiant neišsimiegojai nuo to laiko, kai palikome Linansidhės mums pasiūlytą priebėgą. Gulkis ir pailsėk. Aš pasaugosiu iš išorės.

– Tu visą laiką... – pradėjau ir nesulaikiau žiovulio, – visą laiką skubini mane gultis į lovą, – išpyškinau apsimesdama, kad nepastebiu dviprasmybės. – Aš jau didelė mergaitė ir pati sprendžiu, ką man daryti.

– Žinau, – atsiliepė Ašas, stumdamas mane prie durų. – Bet tu dažniausiai netausoji jėgų ir pati nejauti, kokia esi pavargusi, kol pradedi tiesiog virsti iš kojų. – Jis šypsodamasis peržengė slenkstį. – Tavo riteris privalo pastebėti tokius dalykus. Tai dalis mano kasdienio darbo.

– Kurgi ne, – sumurmėjau.

Ašas šyptelėjo.

– Ar pameni, kad aš nemoku meluoti? – pareiškė jis, įvedęs mane į kambarėlį, ir pasilenkęs pabučiavo į lūpas. Man net galva apsvaigo. – Būsiu čia pat. Pasistenk pailsėti.

Jis išėjo ir sandariai uždarė duris, o aš likau viena su ramybės neduodančiu galvosūkiu.

18

Reizoras

Nors ir buvau pavargusi, niekaip nesisekė užsnūsti. Tysojau ant kietos nepatogios lovelės ir spoksojau į lubas, o mintys viesulu skriejo galvoje, neleisdamos atsipalaiduoti. Aš galvojau apie apsišaukėlį karalių ir jo judančią tvirtovę, apie Vasaros ir Žiemos rūmų pajėgas, įsikūrusias stovykloje ties Geležies karalystės teritorija ir nė neįtariančias apie pavojų. Sukau galvą, kaip sustabdyti tą judantį bokštą, kaip užkirsti kelią galingos priešų kariaunos puolimui... Tačiau visos idėjos pasirodydavo arba pernelyg sudėtingos ir painios, arba itin pavojingos, kad būtų galima jas įgyvendinti.

Bet labiausiai man iš galvos neišėjo Ašas: kas dvi sekundes prieš akis iškildavo manasis riteris. Troškau, kad jis būtų čia, kartu su manimi, kad mes užsirakintume ir... Kita vertus, nebuvau tikra, ar esu tam pasiruošusi... Keletą kartų jau ketinau atlapoti duris ir įsitraukti Ašą vidun, bet toks elgesys, matyt, būtų pernelyg tiesmukas. Galbūt jis neteisingai suprastų mano ketinimus, turint galvoje, kur mes esame? O gal Ašas užsilaukė, kada gi aš žengsiu pirmą žingsnį?

Galiausiai aš, matyt, vis dėlto užsnūdau, nes po kurio laiko pašokau iš lovos. Kažkas šleptelėjo nuo lubų tiesiai ant krūtinės ir aš surikusi nubloškiau padarą ant žemės.