Джули Кагава - Geležies.karalienė

– O šis maisto davinys tiks ir Ašui su Paku?

– Galiu galvą guldyti , kad jis nesulipins jiems žarnų. Nors... ką gali žinoti...

– Ačiū, – sausai padėkojau.

Elektros lemputės vėl pradėjo mirgėti ir kažkas pašaukė Gliuką iš viršaus. Jis atsiduso, atsiprašė ir išsiskubino, pakeliui dalydamas nurodymus. Galbūt man reikėjo padėti sukilėliams pagauti gremliną, kad jau Reizoras atlindo čia dėl mano kaltės? Kita vertus, dabar tai Gliuko rūpestis. Jis nenori mums padėti ar leisti išeiti geruoju, tai tegul pats ir srebia visą šią košę.

Kai Gliukas prakalbo apie maistą, staiga prisiminiau, kad nuo vakar vakaro nieko burnoje neturėjau, ir pilvas pradėjo gurkti. Pakete radau konservų: kiaulienos ir pupelių, vaisių kompoto, trapučių, tūbelę lydyto sūrio ir šešias skardines dietinės kokakolos. Be to, gavome kelias popierines lėkštes ir saują plastikinių šaukštų.

Pakas dirstelėjo į paketą man per petį ir nepatenkintas sumurmėjo:

– Taip ir žinojau, kad visas jų valgis – skardinės. Ir kokia nauda iš tų konservų? Jau geriau rinktųsi obuolius.

Aš atsidusau ir pasisukau į bičiulį.

– Vadinasi, kol mes būsime čia, tu atsisakai valgyti?

– Aš taip nesakiau.

– Tai liaukis zyzti. Geriau prisėskime kur nors ir užkąskime. – Aš uždariau paketą ir nužingsniavau koridoriumi ieškoti nuošalesnės vietelės. Paprasčiausia būtų buvę įsitaisyti mano kambarėlyje, bet kažkodėl jaučiausi ten labai nejaukiai. Norėjosi įkvėpti bent truputį oro.

– Gerai, princese, – atkirto Pakas, kartu su Ašu kildamas paskui mane laiptais ant stogo. – Bet jeigu aš subloguosiu, turėsi mane slaugyti.

– Tokiu atveju paprašysiu Ašo, kad akimirksniu išvaduotų tave nuo kančių.

– Koks jaudinamas dėmesingumas.

Visą naktį bokštas priminė skruzdėlyną: sukilėliai trepinėjo po jį, mėgindami likviduoti nuostolius, kurių pridarė vienas vienintelis gremlinas. Pajutau netgi šiokį tokį pasididžiavimą, kad netyčia tapau visos šios sumaišties priežastimi. Na, tiksliau, ne aš, o mano gremlinas. Kokia išvis nauda iš sukilėlių, kurie tik slapstosi nuo apsišaukėlio karaliaus ir viliasi, kad viskas bus sutvarkyta kitų rankomis?

„Nuo kada pradėjai laikyti gremliną savu?“ – nustebusi pasiteiravau savęs mintyse.

Nepaisant šurmulio apačioje, po didžiuliu ąžuolu buvo ramu ir tylu. Aš atsisėdau po svyrančiomis šakomis, įsitaisiau patogiau ir pradėjau dėlioti atsargas.

Ašas su Paku nepatikliai stebėjo mano pastangas, kol galiausiai mostelėjau plastikiniu šaukštu kviesdama prisidėti.

– Sėskitės. Suprantu, tai ne fėjūnų vynas, bet daugiau nieko neturime, o pasistiprinti būtina.

Išverčiau dalį vaisių kompoto į popierinį dubenį ir ištiesiau Ašui. Jis atsargiai prisėdo ant drūtos šaknies.

Pakas pasekė jo pavyzdžiu ir įbedė niūrų žvilgsnį į savo lėkštę.

– Nė skiltelės obuolio... – atsiduso jis, žarstydamas konservuotus vaisius pirštais. – Na, kas čia per maistas? Galima pagalvoti, kad šioje skardinėje sodininko skrandžio turinys.

Ašas suėmė šaukštą dviem pirštais, tarsi kokį nežinomą daiktą iš kitos planetos. Paskui įmetė jį į vaisius, jų net neparagavęs, ir pastatęs dubenį ant žemės atsistojo.

Aš kilstelėjau akis nuo konservuotų pupelių.

– Kas nutiko?

– Mus seka, – atsiliepė Ašas ir uždėjo ranką ant kalavijo rankenos. – Dabar visai priartėjo. Regis, kažkas... – Jis prisidengė akis ranka ir aš pastebėjau, kaip blykstelėjo kerai. – Tiesiog virš mūsų.

Ašas staigiai pasisuko. Blykstelėjo žydras žaibas, kažkas atsimušė į medį, sucypė ir nukrito kone man ant kelių.

Tai buvo nemažas blizgantis vabalas, panašus į vapsvą... Nors buvo nebegyvas, sparnai dar virpčiojo. Vadinasi, tai ir yra mūsų paslaptingas persekiotojas. Ašo paleista ledo skeveldra kiaurai perskrodė krūtinę, bet vabalas nepaleido iš nagų kažkokio ilgo plono daikto. Aš pasilenkiau ir stengdamasi neįsidurti į aštrų geluonį ištraukiau jį.

Tai buvo gyva kažkokio medžio šakelė, nors lapus jau margino geležies dėmelės, o kotelis vietomis blyksėjo metalu. Ant jos buvo užsuktas raštelis. Aš išvyniojau popieriaus lapelį, o Ašas atsargiai paėmė iš manęs šakelę ir prisimerkė.

– Ar žinote, kas tai? – paklausė jis mūsų.

Pakas išsišiepė.

– Toks daikčiukas vadinamas šakele. Jas paprastai naudoja laužui įkurti, didesniems drugeliams smaigstyti ir žaisti su šunimis.

Ašas nekreipė dėmesio į pašaipą.

– Šermukšnio šakelė, – paaiškino jis, nenuleisdamas akių nuo manęs. – Tai vargiai galima pavadinti atsitiktinumu. Mano brolis Rovanas 10puikiai žino, kad mes čia. Ir atsiuntė tau žinią.

Aš apmiriau.

– Skaityk, – paragino Ašas.

Užgniaužusi kvapą perbėgau akimis kelis žodžius: „Geležies karalius turi tau pasiūlymą. Susirask mane.“

Pakas irgi suskubo perskaityti raštelį ir paikai išsiviepė.

– Susirasti jį? Dabar pat viską mesime ir strimgalviais pulsime naršyti Geležies karalystės. Juk tu neketini susitikti su juo, princese?

– Aš privalau... – sutrikusi išlemenau ir pasisukau į Ašą. – O jeigu jis žino ką nors mums naudinga? Kita vertus, galbūt apsišaukėlis pasiūlys mums baigti karą.

– Arba paspęs spąstus ir išduos, kaip išdavė savo karalystę, – šaltai pridūrė Ašas.

– Galbūt ir tavo tiesa, bet vis tiek turime sužinoti, ko jam reikia. Ką jis siūlo, – pasakiau ir slapčiomis dirstelėjau į tvirtovės griuvėsius, kur zujo sukilėliai. – Bet pirmiausia turime sugalvoti, kaip pasprukti iš čia. Juk girdėjote, ką kalbėjo Gliukas. Geruoju mums niekas neleis išeiti.

– Pagaliau, – tarstelėjo Pakas ir džiugiai pasitrynė rankas. – Jau maniau, kad mes amžinai čia lindėsime. Na, kas tau labiau prie širdies? Diversija? Kautynės? Slaptas pabėgimas?

– Prieš planuojant pabėgimą, – prašneko Ašas, sugrąžinęs man šakelę, vertėtų pagalvoti, kur ieškoti Rovano.

– Kaip gaila, kad su mumis nėra Grimo... – pasakiau ir net susigėdau, kad tik dabar jį prisiminiau. – Tikėkimės, kad jam viskas gerai. Kaip jūs manote? Gal palikime raštelį?

– Pernelyg rizikinga, – paprieštaravo Ašas. – Galime sukelti įtarimą, be to, niekas, išskyrus mus, nežino, kad sidhių katinas kažkur čia. Nematomas sąjungininkas mums dar pravers ateityje.

– Beje, Grimas ir pats puikiai moka savimi pasirūpinti, princese, – įsiterpė Pakas, kuris jau spirgėjo kuo greičiau imtis žygių. – Jis nepralenkiamas šioje srityje. Dabar mums svarbiau išsiaiškinti, kur auga medis, nuo kurio nuskinta ši šakelė?

Aš apsidairiau ir pastebėjau slampinėjantį po griuvėsius išstypusį programišių, velkantį kažkur visą glėbį kompiuterių laidų ir klaviatūrų.

– Tai visai nesunku. Mes paprasčiausiai paklausime.

Aš pasileidau prie geležies fėjūno ir šūktelėjau:

– Atleiskite!

Jis krūptelėjo, vos neišmetė laidų ir nepatikliai dėbtelėjo į mane. Didžiulės juodos akys, kuriose mirgėjo smulkūs žali skaičiukai, išgąstingai suapvalėjo.

– Jūs Diodas, ar ne? – pasiteiravau. – Mums reikėtų jūsų pagalbos.

Programišius tankiai sumirksėjo, mindžikuodamas vietoje.

– Gliukas mums uždraudė su jumis kalbėtis.

– Bet aš tenoriu paklausti vieno dalyko, – skubiai pasakiau ir drąsinamai nusišypsojau, tiesdama jam šermukšnio šakelę. – Radau ją po ąžuolu. Gal žinote, nuo kokio ji medžio?

Diodas primerkė akis.

– Tai Sorbus aucuparia, arba paprastasis šermukšnis. Nors didžioji dalis čionykštės faunos ir floros pasidavė geležies įtakai, iki šiol kai kur dar pasitaiko natūralių egzempliorių.