Джули Кагава - Geležies.karalienė

Sukilėlių vadas skėstelėjo rankomis.

– Na, tiek jau to. Nori, kad prisiekčiau? Labai prašau. Aš, Gliukas, paskutinis karaliaus Machinos karvedys, pasižadu saugoti Meganą Čeis nuo visų pavojų ir sugrąžinti sveikutėlę. To užteks?

– O kaip dėl Pako ir Ašo? – įkišau trigrašį.

– Jiems mano kariai taip pat nieko blogo nepadarys. Ar dabar jau viskas? – nekantriai sušnypštė Gliukas.

Aš dirstelėjau į Ašą su Paku.

– Man viskas bus gerai, – skubiai pasakiau ir kilstelėjau ranką, neleisdama Pakui prieštarauti. – Jeigu Gliukas sako, kad tai svarbu, reikia pažiūrėti.

– Nieko čia gero, – burbtelėjo mano bičiulis, susikryžiavęs rankas ant krūtinės ir nepatikliai dyrėdamas į sukilėlių vadą. – Nesakau, kad nepasitikiu juo... nors palauk. Žinoma , kad nepasitikiu. Tu tikrai nori keliauti su juo, princese?

Aš linktelėjau.

– Tikrai. O jūs palaukite manęs čia. Grįšiu, kai tik galėsiu.

– Ir dar kai kas, – tokiu pat tyliu ir grėsliu balsu iškošė Ašas, kai mes jau ruošėmės išeiti.

Gliukas sunerimęs atsisuko.

– Jeigu jūs negrįšite, – tęsė Ašas, verdamas žvilgsniu pašnekovą, – ir jai kas nors nutiks, kol bus tavo draugijoje, aš paskandinsiu tavo stovyklą kraujyje. Prisiekiu, karvedy.

– Aš sugrąžinsiu ją, prince, – atkirto Gliukas, bet jo balse išgirdau baimę. – Daviau žodį ir privalau laikytis jo kaip ir tu. Tik pasistenk neliesti mano karių, kol manęs nebus. Susitarėme?

– O kur mes keliausime? – paklausiau eidama paskui sukilėlių vadą.

Jis nelinksmai nusišypsojęs paaiškino:

– Noriu parodyti, su kuo tu ketini kautis.

GLIUKAS NUVEDĖ MANE laiptais aukštyn į dar nevisiškai sugriuvusią bokšto dalį ir mes atsidūrėme atviroje aikštelėje, siūbuojančioje ir drebančioje vėjyje. Toli apačioje iki pat horizonto plytėjo obsidiano lyguma, išvagota oranžinės lavos pėdsakais ir apaugusi metaliniais medžiais. Dangus mums virš galvų buvo beveik giedras, neskaitant debesų draiskanų, tamsiai raudonas mėnulis dėbsojo į mus tarsi pikdžiugiška kruvina akis.

Sukilėlių vadas priėjo prie aikštelės krašto, apmetė žvilgsniu Geležies karalystės valdas ir sustingo, užvertęs galvą į viršų.

– Gerai, kad dangus giedras, – pareiškė pasisukęs į mane ir paikai išsiviepęs pridūrė: – Vis dėlto audra gali kilti akimirksniu, tad reikia paskubėti. Turiu tau pasakyti, jog verčiau nepakliūti po lietumi be skėčio.

– O kaip mes tenai atsidursime? – paklausiau baugiai apžiūrinėdama po mūsų kojomis plytinčią pajuodusią lygumą.

Gliukas šyptelėjęs paaiškino:

– Nuskrisime.

Virš mūsų pasigirdo zvimbimas. Aš pakėliau galvą ir akimirksniu atšokau kuo toliau: du kampuoti padarai nariuotomis galūnėmis spirale leidosi ant aikštelės krašto.

Nenorėjau išsiduoti, kad bijau, bet sunkiai sekėsi. Baisūnai priminė slibinus, sukryžmintus su parasparniais. Turėjo išsprogusias it vabzdžių akis ir po šešias varines letenas su lenktais nagais, kuriais įsikabino į parapetą. Laibi kūnai blizgėjo, sparnai panėšėjo į šikšnosparnių, o ant nugarų sukosi didžiuliai sraigtai.

Gliukas atrodė šlykščiai patenkintas savimi.

– Tai skraiduoliai, – paaiškino jis, mėgaudamasis mano sutrikimu. – Prieik prie pat aikštelės krašto ir iškelk rankas lyg skristum, o tada vienas iš vabalų užsiropš tau ant nugaros. Jį galima valdyti traukant už priekinių letenų arba keičiant savo kūno svorio centrą. Paprasta, ar ne?

Nepatikliai dėbtelėjau į Gliuką ir tai dar labiau jį pralinksmino.

– Išbandyk pati, princese, – pasiūlė jis sukikenęs, – jeigu, žinoma, nebijai. O aš po tavęs.

– Būta ko bijoti, – pašaipiai nutęsiau, prisiminusi Pako mokyklą. – Lėkti padebesiais su milžinišku vabzdžiu ant nugaros? Didelio čia daikto.

Sukilėlių vadas tik kreivai šyptelėjo. Aš giliai įkvėpiau, kad bent kiek apsiraminčiau, prisiartinau prie stogo krašto ir dirstelėjau žemyn. (Jau geriau būčiau to nedariusi.) Paskui susitaikiusi su neišvengiamybe iškėliau rankas.

Tą pačią akimirką pajutau, kaip šlykščios nariuotos letenos sugriebė mane už drabužių. Baisūnas, kuris nors ir įspūdingo dydžio, pasirodė esąs stebėtinai lengvas, užsikabarojo ant nugaros. Sukandau dantis ir iš paskutiniųjų stengiausi suvaldyti drebulį, kai padaras apkabino mane per krūtinę, tarsi pabalnodamas. Skraiduolis pradėjo triukšmingai plakti sparnais, bet kažkodėl neatsiplėšė nuo stogo. Aš pastėrusi žvelgiau iš neįsivaizduojamų aukštybių į apačią, baimindamasi, kad nesubloguočiau.

– Reikia atsiplėšti nuo stogo, princese, – patarė Gliukas.

Būčiau įmaniusi vienu žvilgsniu paversti jį pelenais, bet bijojau net kryptelėti.

– Kaip tik tai ir ketinu padaryti, – burbtelėjau ir užsimerkusi karštligiškai įkvėpiau ruošdamasi kristi. „Na, šuoliai su virve akivaizdžiai ne man“, – pagalvojau ir drąsindamasi sušnabždėjau: – Tebūnie taip. Šoksiu suskaičiavusi iki trijų. Vienas... du... trys.

Nieko nenutiko. Smegenys liepė šokti, bet kūnas nepakluso. Aš susverdėjau ant stogo krašto, kovodama su šleikštuliu ir vėjo gūsiais.

– Man regis, aš nepajėgsiu, – sušnabždėjau, mano skraiduolis piktai suzirzė. – Nėra čia ko į mane vėpsoti. Iš kur galėjau žinoti, kad... Aaaaa!

Kažkas mane pastūmė. Praradau pusiausvyrą, suspigau kaip elfė amerikietiškuose kalneliuose ir nudardėjau žemyn.

Pirmą mirksnį nedrįsau atsimerkti, nes buvau tikra, kad žūsiu. Vėjas švilpė ausyse, o aš strimgalviais lėkiau pasitikti neišvengiamos mirties. Tačiau skraiduolis šovė į viršų ir pradėjo tolygiai sklęsti dangumi. Man truputį palengvėjo, tad pramerkiau vieną akį ir atsargiai apsidairiau.

Apačioje driekėsi bekraštė lyguma, iki pat horizonto išraižyta spindinčiais lavos upeliais. Iš tokio aukščio Geležies karalystė neatrodė itin baugiai. Vėjas kaukdamas taršė plaukus, bet aš daugiau nebebijojau. Prisitaikiusi patraukiau už priekinės letenos ir skraiduolis klusniai pasuko į dešinę. Nieko nelaukusi trūktelėjau už kitos ir mes nusklendėme į kairę. Tai bent. Panorau lėkti vis toliau ir aukščiau, prisivyti paukščių ar dar kokių gyvių pulką ir nuskrieti iki saulės. Ir ko aš paikšė bijojau? Juk tai taip paprasta ir nuostabu! O ir skraiduolis džiugiai sudūzgė, tarsi būtų pajutęs pasikeitusią mano nuotaiką. Jau ketinau išraityti ore mirties kilpą, bet mane sustabdė bendrakeleivio balsas.

– Tai neprilygstama, princese, ar ne?! – sušuko prisiartinęs Gliukas. Jo plaukai svaidė žaibus, į visas puses žiro kibirkštys. – Kartą pamėginusi, daugiau niekada nebenorėsi paprastai vaikščioti žeme.

– Galėjai palaukti, kol pati nušoksiu, – piktai papriekaištavau.

Sukilėlių vadas nusikvatojo.

– Tada būtume iki aušros prastypsoję ant stogo, – atkirto jis ir trūktelėjo savąjį skraiduolį už abiejų priekinių letenų. Padaras šovė į viršų, persivertė kūliais ir prisklendė prie manęs iš kitos pusės. – Taigi, princese, jeigu taip galima pasakyti, mano lengva ranka padėjo tau patirti skraidymo džiaugsmą. Nori, parodysiu, ką jie sugeba? Tik gal tu bijai?..

Nors nuo adrenalino pertekliaus ir taip visa drebėjau, be to, vis dar tūžau ant geležies fėjūno, nejaučiau nė menkiausios baimės.

– Ko delsi? Rodyk, – paraginau.

Gliukas žybtelėjo akimis ir išsišiepė.

– Tai sek paskui mane. Tik neatsilik.

Jis skardžiai nusikvatojo ir nusklendė į viršų. Aš negaišdama čiupau savajam skraiduoliui už priekinių letenų ir jis šovė į dangų kaip kamštis iš butelio. Gliukas staigiai pasuko į dešinę. Aš trūktelėjau „vadeles“ į tą pačią pusę ir pakartojau manevrą, padariusi platų lankstą. Mes vaikėmės Gliuką po dangų, nardėme paskui jį ir atšokdavome, kad išvengtume susidūrimo, didžiausiu greičiu kilome aukštyn ir smigome žemyn. Žemė bolavo kažin kur apačioje, vėjas kaukė ausyse, o širdis daužėsi kaip niekada. Paklusęs mano komandai skraiduolis šovė į priekį ir sustabdžiusi jį paskutinę sekundę puoliau klykti it pamišusi, nepajėgdama suvaldyti nežaboto džiaugsmo.