Джули Кагава - Geležies.karalienė

Smėlio audra siautėjo keldama bangas, žarstydama dulkes ir visokiausią šlamštą, ėmė spengti ausyse. Tekdavo tolydžio kietai užmerkti akis, tad ėjome apgraibomis. Dusinančios dulkės lipino nosį ir gerklę. Nebemačiau nei Grimalkino, nei kitų, tik skyniausi kelią per smėlio sūkurius, viena ranka prisidengusi veidą, o kitą ištiesusi prieš save.

Staiga pajutau, kad kažkas paėmė už rankos ir trūktelėjo. Vos ne vos pramerkusi vieną akį įžiūrėjau Ašą. Vėtros lenkiamas prie žemės jis vilkte vilko mane tolyn, link priekyje stūksančių uolų, kurios tamsavo kaip šešėliai audringoje jūroje. Pakas jau tūnojo prigludęs prie uolos, susilenkęs trilinkas, o aplink vilnijo smėlio bangos, sukdamos įvairius pamestus niekniekius.

– Na ir sekasi gi mums! – šūktelėjo Pakas, kai mudu su Ašu nėrėme į plyšį tarp uolų ir prisispaudėme vienas prie kito. – Ne kasdien gali pasigirti, kad tave puolė skraidantys akiniai. Ai...

Jis pasitrynė ant kaktos iššokusį guzą.

– O kur Grimalkinas?! – surikau mėgindama ką nors įžiūrėti įsisiautėjusioje audroje. Plastikinė lėlė tėškėsi galva į uolą, vos neužkliudžiusi man veido, ir nukritusi pradingo smėlyje.

– Aš čia, čia... – staiga pasirodęs ties uola atsiliepė katinas ir sužiuręs į mane pareiškė: – Už kelių metrų nuo čia yra palyginti saugi priebėga – plyšys tarp uolų. Aš lekiu tenai. O jūs galite pasekti mano pavyzdžiu, jeigu norite. Ten patogiau nei čia.

Prisispaudę prie uolų sienos, dangstydamiesi rankomis akis nuo smėlio ir skraidžiojančių šiukšlių, mes nusekėme paskui Grimalkiną tolyn ir atsidūrėme prie plyšio. Jis buvo toks siauras ir ankštas, kad viduje galėjai tik stovėti, bet tai vis tiek nepalyginamai geriau, nei laukti išorėje, kol audra pasibaigs.

Vargais negalais įsispraudžiau į vidų ir lengviau atsidusau. Ausyse spengė nuo nepaliaujamo vėtros kaukimo, visur sūkuriavo smėlis, lindo į plaukus, burną, lipino blakstienas. Nusitraukiau šarvuotą pirštinę ir pamėginau susiglostyti plaukus.

– Brrrrr, – nutęsė Pakas ir pasipurtė kaip šuo, žerdamas į visas puses smėlį. Ašas nepatenkintas pasitraukė tolėliau ir atsidūrė prie pat manęs. – Fui, kokia šlykštynė. Visą kūną niežti. Prakeikto smėlio per šimtą metų neišsipurtysi.

Aš nusišypsojau ir netikėtai sutaršiau plaukus Ašui, iš jų pribiro gyva galybė smėlio. Ašas tik susiraukė.

– Įdomu, ar ilgai tęsis audra? – pasiteiravau žiūrėdama, kaip smėlis baigia užpustyti angą. Grimalkinas rūpestingai purtėsi kailį netoliese, aš šūktelėjau jam: – Grimai, gal tu žinai?!

Tačiau katinas neskubėjo atsakyti.

– Kodėl tu manęs klausi, mirtingoji? – galiausiai atsainiai pasidomėjo Grimalkinas, taip įnirtingai laižydamasis, tarsi kailis būtų pilnas ne smėlio, o įkaitusių žarijų. – Aš čia niekada nebuvau. – Jis perėjo prie ūsų ir letenų. – Galbūt teks laukti keletą minučių, o gal daug dienų... Nesu Pamestų daiktų dykvietės klimato ypatumų žinovas.

Aš tik subaltakiavau dėl tokio atviro katiniško cinizmo.

– Nors galbūt tau bus įdomu sužinoti, – tęsė Grimalkinas, uoliai gremždamas snukutį letena, – kad už kampo, dešinėje pusėje, yra krūmynais apaugęs tunelis. Man regis, turėtum jį patikrinti. O ką, jeigu tenai lindi geležies vorai ar kokie nors kiti ne mažiau atgrasūs padarai?

Mes griebėmės ginklų. Nejaugi tikrai atsidūrėme tarp kūjo ir priekalo? Betrūko įstrigti siaurame plyšyje tarp pulti pasiruošusio priešo iš vienos pusės ir siautėjančios stichijos iš kitos.

Žąsele patraukėme į priekį (Ašas ėjo pirmas, o Pakas už manęs) ir galiausiai radome tunelį, apie kurį kalbėjo Grimalkinas. Tiksliau, nesvetingą landą, juoduojančią akmeninėje sienoje ir primenančią iššieptus nasrus.

Ašas atsargiai įkišo į ją kalaviją, bet nieko nenutiko, niekas mūsų neužpuolė. Tada aš nedrąsiai prisiartinau ir pažvelgiau į vidų.

Iš pradžių, kol akys apsiprato su tamsa, man pasirodė, kad prieš mus anga į paprasčiausią akmeninį tunelį, kuris tėra viena iš požeminių atšakų. Paskui pamačiau, kad ji iškirsta specialiai. Siena aplink ją buvo apaugusi jau matytais baltais grybais, o kiek tolėliau ant vinies kabėjo senovinis metalinis žibintas. Kažkas naudojosi šiuo tuneliu ir, beje, visai neseniai.

Staiga man paaiškėjo, kur mes atsidūrėme.

– Palauk, princese! – šūktelėjo Pakas, kai aš žengiau į priekį. – Ką darai?!

– Aš žinau, kas tai, – sumurmėjau ir nusikabinau nuo vinies žibintą.

Kadangi jame dar buvo likę truputį alyvos, pasitelkusi burtus įžiebiau vos plazdančią ugnelę. Šviesos ruoželis išgriebė prie sienos numestą vaikišką gaisrinę mašinėlę.

– Taip, – sušnabždėjau lenkdamasi paimti mašinėlės. – Mes pakliuvome į kaupikų, kurie iš pažiūros primena žiurkes, tunelį.

– Kokie dar kaupikai? – suirzęs paklausė Pakas, sėlindamas paskui mane su paruoštais durklais rankose. – Kokios žiurkės? Didžiulės geležinės? Kaip mums pasisekė, juk žiurkės daug mielesnės už vorus.

– Ne, – nekantriai atsiliepiau stebėdama, kaip Ašas įsikišo kalaviją į makštį ir atsargiai įžengė į tunelį. – Ne žiurkės, o į jas panašūs neūžaugos kaupikai, kurie tąso ant kupros kalnus visokiausio šlamšto. Mes buvome juos sutikę, kai praėjusį kartą ieškojome Machinos Geležies karalystėje. Tunelių sistema turi mus nuvesti iki jų buveinės.

– Na ir puiku. Man labai palengvėjo.

– Gal jau gana zyzti? Juk jie visai nepavojingi. Ir praėjusį sykį mums padėjo. – Aš numečiau žaislinę gaisrinę ant smėlio ir žengiau tolyn tuneliu, kiek įmanoma aukščiau iškėlusi žibintą, nes urvas skendėjo juodžiausioje tamsoje.

– Kur eini, mirtingoji? – šūktelėjo ant artimiausio akmens įsitaisęs Grimalkinas. – Ar tikrai žinai kelią? Nenorėčiau čia pasiklysti.

– Aišku, kad žinau, – tyliai atsakiau. – Jeigu susirasime kaupikus, jie padės mums. – Visi trys mano bendražygiai abejodami mindžikavo vietoje. Tad atsidususi pridūriau: – Paklausykite, aš žinau, ką darau. Pasitikėkite manimi, gerai?

Ašas su Paku persimetė žvilgsniais, Ašas pasitraukė nuo sienos ir žengė į priekį.

– Rodyk kelią, – pasakė jis. – O mes seksime iš paskos.

– Bet aš atsakingai pareiškiu, – įkišo trigrašį Grimalkinas, kai mes vorele patraukėme į tamsą, – jog man šis sumanymas nepatinka. Na, bet jeigu katinų čia daugiau niekas neklauso, palauksiu, kol galutinai pasiklysime, o tada priminsiu, kad jus įspėjau.

PO UOLOMIS BESIDRIEKIANTYS tuneliai, primenantys didžiulius triušių urvus ar termitų buveinę, viliojo mus vis tolyn. Aš atsidaviau nepaaiškinamai traukai ir leidausi per požeminį labirintą, kuriam nebuvo nei galo, nei krašto. Ašas, Pakas ir Grimalkinas neatsilikdami sekė iš paskos. Visi akmeniniai urvai buvo kaip vienas, tik retsykiais šen bei ten pasipainiodavo po kojomis sulaužytas žaislas ar dar kokia nors šiukšlė. Mūsų kelyje pasitaikė kelios kryžkelės, kuriose į skirtingas puses šakojosi vis nauji koridoriai. Bet aš kaskart nė negalvodama tvirtai žinojau, kur reikia eiti, kada ir kur pasukti, kol Grimalkinas piktai sušnypštė:

– Kaip tau pavyksta, mirtingoji? Juk buvai čia tik kartą, o žmonėms neduota taip greitai įsiminti krypčių. Iš kur žinai, kur reikia pasukti?

– Neturiu supratimo, – burbtelėjau ir dar sykį pasukau į šoninę atšaką. – Tiesiog žinau, ir viskas.

– Matai? – griausmingai nusikvatojęs kreipėsi Pakas į Grimalkiną ir šis suskliautė ausis. – Dabar supranti, kaip tai veda iš proto? Prisimink, kai kitą kartą sugalvosi... Ei! – pasipiktinęs sušuko jis, nes katinas netikėtai pradingo. – Na, aš tavęs nematau, bet tu mane vis tiek girdi.