Джули Кагава - Geležies.karalienė

Iš tunelio sklido blausi šviesa ir traukė mane tarsi žvakės liepsna plaštakę. Tylomis puoliau į tą pusę. Nardydama po sijomis, aplenkdama pusiau sugriautas pertvaras aš skubinausi vis tolyn į labirinto gilumą.

– Princese! Palauk, kur leki kaip patrakusi!

Abu mano palydovai keiksnodami pasileido paskui, bet aš beveik negirdėjau, ką jie sako. Tai, kas šaukė mane, buvo visai greta. Visai čia pat priekyje...

Staiga apgriuvusios sienos, tinko gabalai ir statybinis laužas išnyko ir per patį bokšto vidurį aš išvydau galingą medį.

Tūkstantmetis ąžuolas išdidžiai rėmėsi viršūne į lubas, o kamienas atrodė toks storas, kad nebūtume apėmę keturiese. Didžiulės šakos plytėjo virš apgriuvusio bokšto, tarsi savotiškas stogas, uždengiantis nuo mūsų žvilgsnio visą dangų. Medis visas tviskėjo nelyginant metaliniai kalavijo ašmenys, lapai atrodė nužerti blizgučiais.

– Machina, – sušnabždėjau apstulbusi pagaliau mane prisivijusiems Pakui su Ašu. – Argi taip... gali būti?

Prisiartinau prie ąžuolo šaknų, nenuleisdama akių nuo kamieno. Per kelis sieksnius man virš galvos iš metalinio paviršiaus styrojo pagaliukas... Jis buvo plonas, tiesus ir, kitaip nei kamienas, medinis.

– Juk tai Keramedžio strėlė! O vargeli. Vadinasi... čia iš tiesų jis...

– Palauk, palauk, tai Machina buvo medis? – pasitikslino Pakas ir pasikasė pakaušį. – Bijau, kad aš jau nieko nebesuprantu, princese.

– Jis pavirto medžiu, kai aš pervėriau jį stebuklinga strėle, – paaiškinau stovėdama taip arti prie ankstesnio Geležies karaliaus, kad mačiau iškreiptą savo atvaizdą ant tviskančio kamieno. – Neturėjau nė menkiausio supratimo, jog jis atsilaikys net sugriuvus bokštui...

Nesąmoningai ištiesiau ranką ir paliečiau kamieną, paglosčiau tviskantį paviršių.

„Tai ne Geležies karalius, Megana Čeis.“

Aš beveik nenustebau, išgirdusi galvoje suskambusį balsą ir pajutusi naują jėgų antplūdį. Nors visas medis buvo padengtas metalu, bet nemirė. Atvirkščiai, jautėsi kuo puikiausiai. „Ąžuolas tėra fizinis jo (ir tavo) galybės apvalkalas. O aš, kaip jau sakiau, dabar esu su tavimi.“

– Megana! – perspėdamas sušuko Ašas.

Aš atitraukiau ranką nuo medžio kamieno, žingtelėjau atgal ir atsigręžusi pamačiau, kad mus... apsupo.

Iš visų pusių spindėjo geležies fėjūnų akys. Didžiuma jų buvo ginkluoti. Daugiausia geležiniais kalavijais ir lankais, o keli netgi taikėsi į mus šautuvais.

– Megana Čeis, – pasigirdo pažįstamas balsas ir į priekį žengė Gliukas. Kai jis pasuko galvą į mano pusę, plaukų skiauterė sukibirkščiavo. – Ką, po galais, čia veiki?

Aš nustebusi spoksojau į sukilėlių vadą, nepajėgdama nuslėpti nusivylimo.

– O tu iš kur čia atsiradai, Gliukai? – pasidomėjau ir jis klausiamai kilstelėjo antakį. – Aš maniau, kad rasiu čia... apsišaukėlį karalių.

Gliukas prunkštelėjo.

– Juokauji? Jis nė iš tolo nesiartintų prie šios vietos. Juk čia kaip ir anksčiau Machinos valdos. – Jis susikryžiavo rankas ant krūtinės ir įbedė į mane žibančias violetines akis. – Bet, man regis, aš pirmas uždaviau klausimą, princese. Taigi, ką tu čia veiki? Tik nereikia pasakų, kad ieškai netikro karaliaus.

– Kaip tik tai ir darau, – atkirtau. – Atėjau nužudyti jo.

Gliukas paspringo, o nuo plaukų skiauterės pažiro kibirkštys.

– Ką? – pratrūko jis. – Pabandykime išsiaiškinti. Tu esi vienintelė kliūtis, skirianti apsišaukėlį nuo visiškos pergalės, bet užuot slėpusis nuo jo mirtingųjų pasaulyje arba (tai būtų dar protingiau) sutikusi būti mūsų saugoma, sumanei susikauti su jo pajėgomis ir nugalėti jį patį? – Sukilėlių vadas krenkštelėjo ir palingavo galva. – Esi dar didesnė pamišėlė, nei man atrodė.

– Mes galime tai padaryti, – nenusileidau. – Tik turiu sužinoti, kur jis lindi.

– Nepavyks, – atkirto Gliukas. – Nė už ką tau nesakysiu, kur jis, nes tu entuziastingai pulsi į pražūtį. Taigi padarysime štai ką . Tu su savo draugužiais pabūsi čia, nepasiekiama apsišaukėliui karaliui, o jis tegul sau puola Niekadaniekada ir patiria nuostolių. Tada galėsime pagalvoti apie puolimą, nes dabar jis pernelyg galingas.

– Mes negalime laukti, – suskatau prieštarauti. – Nevalia lesti jam atakuoti Niekadaniekada ir sunaikinti didžiąją jos dalį. Privalome veikti nedelsdami.

– Atleisk, princese, bet tu negali sau leisti įsakinėti, – tvirtai pareiškė Gliukas. – Čia mano teritorija ir mano pajėgos. Bijau, kad teks jus sulaikyti jėga, nes išėję, kaip sakiau, patys įteiksite pergalę tiesiai apsišaukėliui į rankas. O aš nemėgstu pralaimėti. Todėl tu ir šie du senosios padermės fėjūnai liksite čia.

– Nori mus sulaikyti? – negarsiai, bet grėsliai pasiteiravo Ašas, apžiūrinėdamas mus apsupusius karius. – Turėk galvoje, kad tokiu atveju patirsi didelių nuostolių, o juk tau brangus kiekvienas karys.

– Nejuokauk su manimi, prince, – ne mažiau karingai atkirto Gliukas. – Aš ne atsitiktinai buvau pirmasis Machinos karvedys, o jūs dabar esate mano teritorijoje.

– Ką tu sakai? – pašaipiai įsiterpė Pakas ir man nespėjus sutrukdyti išsitraukė durklus. – Lažinuosi, kad laimės svečių komanda.

Mus apsupę kariai sukluso ir griebėsi ginklų, o Pakas su Ašu persimetė nuožmiais žvilgsniais.

– Sėkmė bus mūsų pusėje. Ar tu pasiruošęs, ledo berniuk? – pašaipiai pasidomėjo Šaunusis Robinas.

– Tuojau pat liaukitės! – užrikau, net aidas nuvilnijo per patalpą. Visi persigandę nuščiuvo, įskaitant ir mane pačią. – Niekas nesikaus. Juk mes, velniai griebtų, esame sąjungininkai. Tad slėpkite ginklus.

Pakas tik nustebęs mirksėjo, o Ašas ramiai įsikišo kalaviją į makštį ir įtampa truputį atlėgo. Sukilėliai beveik choru atsiduso, pradėjo šurmuliuoti ir nuleido ginklus.

Aš vėl susiradau akimis Gliuką, kurio veidas liko neįskaitomas.

– Klausyk, – kreipiausi į jį, išėjusi į priekį. – Aš suprantu tavo nenorą, kad artinčiausi prie apsišaukėlio karaliaus, bet tu veltui jaudiniesi. Ar užmiršai, kad aš nugalėjau Machiną? Aš įsigavau į šį bokštą, susikoviau su ankstesniu Geležies karaliumi vienas prieš vieną ir persmeigiau širdį Keramedžio strėle. Todėl aš ir dabar čia. Oberonas su Mebe paprašė manęs susirasti netikrą valdovą, nes yra įsitikinę, kad tik aš sugebėsiu su juo susidoroti. Nenoriu su tavimi kovoti, todėl netrukdyk man veikti. Arba padėk, arba traukis iš kelio.

Gliukas atsiduso ir pasikasė pakaušį. Plaukų skiauterė vėl sukibirkščiavo.

– Tu pati nesupranti, ką darai, – iškošė jis ir nukratė nuo pirštų neonines žiežirbas. – Tau atrodo, kad pajėgsi įveikti apsišaukėlį? Na, ką gi, puiku... – Sukilėlių vadas atsitraukė nuo medžio ir davė man ženklą sekti iš paskos. – Eime... – pakvietė ir staiga užriko ant Ašo su Paku: – Ne jums sakiau! Laukite čia. O mudu su princese trumpam iškeliausime.

– Kažin, – ramiai paprieštaravo Ašas ir uždėjo ranką ant kalavijo rankenos.

Aš pabandžiau numaldyti jį žvilgsniu. Gliukas šniurkštelėjo ir pavargusiu balsu kreipėsi į mano riterį:

– Liaukis, prince. Nejaugi manai, kad galėčiau padaryti jai ką nors bloga? Juk kaip tik aš mėginau ją atkalbėti nuo tikros savižudybės. O kad jau ji atsidūrė ten, kur reikia, kuriems galams turėčiau rizikuoti? Tavoji karalaitė bus visiškai saugi mano draugijoje. Be to, jai bus labai įdomu pamatyti tai, ką ketinu parodyti.

– Kodėl turėčiau patikėti tavo žodžiais? – šaltai pasidomėjo Ašas.